Lietuvos Sąjūdžio dvasia, įsikūrusi Aukščiausioje Taryboje, buvo artima visiems laisvės kovotojams Rytų Europoje. Kada AT pirmininkas Vytautas Landsbergis po 1990 m. kovo 11 d. išsiuntė laiškus daugelio pasaulio valstybių vadovams, pranešdamas apie Lietuvos parlamento priimtą sprendimą ir kviesdamas atkurti okupacijos nutrauktus santykius, iš Čekoslovakijos prezidento Vaclavo Havelo gautas atsakymas buvo vienas pirmųjų tarptautinių Lietuvos palaikymų. Kaip intelektualas ir humanistas, jis besąlygiškai mus rėmė; vadovaudamas valstybei, kuri gerai atsiminė Prahos pavasarį 1968 m. ir ką gali sovietų tankai, jis buvo suvaržytas dėl praktinių veiksmų.
Mes matėme jame bendražygį kovoje prieš komunistinę imperiją. Toji imperija valdė ne tik valstybes. Ji giliai įsibrovė į pačius žmones, ir jie turėjo išsilaisvinti. V.Havelo širdyje nebuvo vietos jokiai vergovei. Menas ir mintis, kaip laisvos dvasios išraiškos, tarnavo jam pabūklais griauti aptvarus, į kuriuos sovietinis režimas buvo sugrūdęs ir valstybes, ir jų gyventojus.
Tarp daugybės užsienio žurnalistų, kurie 1990 m. pavasarį dirbo Vilniuje, buvo ir čekas, pavarde Pospišilas. Su juo artimai bendravo tuometinis AT deputatas Vladimiras Jarmolenka, dabartinis Lietuvos ambasadorius Rumunijoje. Per Pospišilą jis atliko pirmąją savo diplomatinę misiją. Tuo metu mes turėjome beveik viso pasaulio žiniasklaidos palaikymą. Dėl jo vis stiprėjo palanki Lietuvai tarptautinė visuomenės nuomonė. Savo ruožtu, rinkėjų nuotaikos vertė lūkuriuojančius ir sutrikusius politikus reaguoti į įvykius Lietuvoje, ir Kremlius aiškiai matė, kad tyliai užgniaužti Lietuvos nepavyks.
Po savaitės ar dviejų mane pasikviečia V.Landsbergis ir sako: „ Havelas kviečia į svečius. Skrendam. Suderink viską su jo patarėju“. Paduoda man raštelį, kuriame parašyta „Saša Vondra“ ir telefono Prahoje numeris. Pasiskambinau, per keletą dienų suderinome visus vizito klausimus. Skristi turėjome per Maskvą – kitų kelių dar nebuvo. Kol tariausi dėl Prahos, lygiagrečiai Maskvoje tuometinis Lietuvos misijos vadovas Egidijus Bičkauskas organizavo susitikimą su Borisu Jelcinu, kuris įvyko pakeliui į Prahą. Na, bet apie jį jau būtų atskiras pasakojimas.
Kada lėktuvas nusileido Prahoje, pirmą kartą pamatėme mūsų valstybės garbei ištiestą raudoną kilimą ir plevėsuojančią Lietuvos trispalvę.
Nėra jokių abejonių, kad apie šitas tarptautinio protokolo detales sužinojo ir Maskva. Kilimai tiesiami ne „sąjunginių respublikų“, o valstybių vadovams. Sutinkančiai grupei oficialių pareigūnų vadovavo aukštas apie 30 metų vyras vėjo suveltais ilgais plaukais ir su keliais auskarais. Tada tai darė didelį įspūdį. V.Lansbergis neseniai juokdamasis man sakė, jog man iki Vondros buvo toli. Mat aš viso labo teturėjau į uodegą surištus plaukus. Tas mano bendraamžis prisistatė esąs Saša Vondra, prezidento patarėjas užsienio politikai. Buvome susidraugavę telefonu, ir jis nuoširdžiai džiaugėsi, kad vizitas įvyko. Vėliau jis tapo Čekijos senatoriumi, o šiuo metu yra Čekijos gynybos ministras. Apsikirpęs ir be auskarų.
Atvažiavus į Prahos pilį, kur buvo Čekoslovakijos prezidentūra, mus pasitiko garbės kuopos kariai ir dar vienas raudonas kilimas. Pakilus juo į antrą aukštą, patekome į didelę salę. Sienos buvo nukabintos paveikslais, dalis paveikslų stovėjo ant grindų atremti į sienas. Toks nebaigtas tvarkymas suteikė salei gyvybės, ji neatrodė kaip sustingęs muziejus su griežtomis elgesio taisyklėmis. Ten mūsų laukė plačiai besišypsantis V.Havelas. Mūsų nedidelėje delegacijoje buvo ir vyriausiasis AT pirmininko patarėjas Artūras Skučas, kuris iki šiol atsimena, kad priėmimo metu Vondra buvo basnirčia įsispyręs į šlepetes su kilpute nykščiui. Iš tikrųjų patekome pas draugus, o ne į bejausmių taisyklių suvaržytą pasaulį. V. Havelas davė ženklą, ir visiems atnešė po taurę alaus.
V.Havelas buvo dramaturgas, ir V.Landsbergio vizito programoje jautėsi dramaturgo ranka. Pagrindinis įvykis buvo V.Havelo sumanyta kelionė pėsčiomis po Prahą. Lietuvai dar reikėjo įveikti kelią, kurį jau praėjo Čekoslovakija. Ir mes žengėme simboliniu maršrutu, kuriuo vos prieš septynis mėnesius 1989m. lapkričio 17 d. ėjo studentų demonstracija, pradėjusi aksominę revoliuciją. Pakeliui žmonės pažindavo V.Landsbergį, praeiviai sušukdavo „Litva!“, rodė pergalės ženklą V ir mojavo. Lietuva nebuvo viena savo kelyje į laisvę, ir prahiečiai mums tą rodė. Toji lapkričio 17 d. demonstracija buvo brutaliai numalšinta, bet ji sukėlė naujas bangas, kurios per keletą dienų užtvindė Čekoslovakiją, ir gruodžio mėnesį režimas kapituliavo.
Priėjome Wenceslas aikštę, kurioje 1969 m. sausio 16d. protestuodamas prieš sovietų okupaciją susidegino čekų studentas Janas Palachas. Iki mūsų Sausio 13-osios dar buvo likę beveik aštuoni mėnesiai. Dabar, atsigręžus mintimis atgal, rodosi, jog V.Havelas šia simboline piligrimyste pranašiškai parodė, kad laisvė pareikalauja aukų, ir laisvę iškovoja tauta, kuri nepabijo tą auką sudėti.
Iš aikštės mes aplankėme Olšanų kapines, kur palaidotas J.Palachas. Ir dar viena V.Havelo pamoka: laisva tauta neturi pamiršti tų, kurie už laisvę pasiaukojo. Mūsų ėjimas buvo tarsi pačių mūsų suliejimas su aksominės revoliucijos dvasia, su čekoslovakų laisvės fakelu. Savo šalies išsivadavimą ir tebevykstančią Lietuvos kovą V.Havelas surežisavo taip, kad abiejų tautų keliai susilietų V.Landsbergio vizito metu. Ši piligrimystės drama, kurioje teko dalyvauti, buvo skirta vidiniam vienybės suvokimui.
Vien išorinėmis taisyklėmis besidomintiems tai tereiškė pasivaikščiojimą po Prahą. Po dvidešimties metų mes turime gražų memorialą laisvės aukoms Vilniaus Antakalnio kapinėse, tik man vis dažniau atrodo, jog gražius žodžius iš tribūnų įvairių minėjimų proga taria tik artikuliuojamos lūpos, nes kalbėtojai tų žodžių prasmės nejaučia. V.Havelas niekino išorinę dirbtinę pagarbą ir stengėsi pabrėžti širdžių artumą. Natūraliu elgesiu jis ne kartą glumino oficialius užsienio asmenis. Kartą pietaujant su Norvegijos užsienio reikalų ministru Kjele Magne Bondeviku priėmimų salėje Osle norvegai pasakojo, kad prieš kelias dienas už šio stalo pietavęs V.Havelas. Ir - „Tik įsivaizduokite!“ – pasiprašė peleninės. Juos stebino ne tik taisyklių dėl rūkymo nesilaikymas, bet ir tokia galinga žmogaus dvasia, kuri laužė visas totalitarines taisykles. Pianinu mokantis groti V.Landsbergis jiems atrodė to paties V.Havelo lizdo paukštis, ir jie nustebę bandė suprasti, kaip galima taip tvirtai ir rizikuojant savimi ginti laisvės idėją. Iki tol jie apie tokius žmones buvo tik skaitę knygose.
Prahoje V.Havelas pakvietė vakarienės į jaukų triukšmingą restoraną ant kalvos, iš kur atsiveria vaizdas į visą miestą. Mus susodino už didžiulio apskrito stalo, talpinusio apie dvidešimt žmonių. Mums atėjus, prie kitų staliukų sėdintys lankytojai plojo, vėliau ne vienas atsistojęs ir iškėlęs aukštyn alaus bokalą sveikino greta sėdinčius V.Havelą ir V.Landsbergį. Jiedu turėjo apie ką pasikalbėti. V. Havelas norėjo išgirsti apie padėtį Lietuvoje, apie ekonominę blokadą, apie derybas su Kremliumi. Tarpais nutraukdavo V.Landsbergio pasakojimą, tikslindamasis dėl detalių. Tiesioginis bendravimas duoda nepalyginamai daugiau, negu rašytinai pranešimai.
V.Landsbergis papasakojo ir apie vakarykštį susitikimą su B.Jelcinu, apie nuotaikas Maskvoje, kur aiškiai pradėjo telktis antisovietiška ir prorusiška B.Jelcino grupė, palaikanti Baltijos šalių siekį. Tik prieš tris mėnesius buvo prasidėjęs 73.500 sovietų kariuomenės išvedimas iš Čekoslovakijos, kuris turėjo trukti iki 1991 liepos 1d. Tokia data buvo sutartyje dėl išvedimo, bet niekas nežinojo, kaip reikalai gali susiklostyti rytoj. Todėl V.Havelui buvo labai svarbu išgirsti apie naujausias nuotaikas Maskvoje iš pirmų lūpų. Jis nemažai rizikavo, kviesdamas vizito V.Landsbergį, tačiau elgėsi pagal principus, o ne pagal išskaičiavimą. Toks elgesys per visą gyvenimą pelno jam visuotinę pagarbą ir mūsų dėkingumą. Susismulkinę naudos skaičiuotojai išnyksta iš pasaulio nepastebimi. Padorūs žmonės lieka gairėmis kitiems.
Tikriems humanistams rūpi ne vien idėjos apskritai, bet ir kiekvienas pažeidžiamas žmogus. Jei negali padėti globaliai, padėk bent kažkam konkrečiai. Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, 1990m. pavasarį bado akciją pradėjo buvęs Lietuvos partizanas Vytautas Milvydas, protestuodamas prieš Kremliaus vykdomą smurtą ir įvestą ekonominę blokadą. Jis buvo nusiteikęs nesitraukti. V.Landsbergio iniciatyva jiedu su V.Havelu surašė laišką V.Milvydui, kuriame pagerbė jo ryžtą ir prašė nestatyti į pavojų savo gyvybės.
Lietuva nuo pat kovo 11-osios siūlė Maskvai pradėti derybas tarp Lietuvos respublikos ir SSRS. Maskva reikalavo nusileisti, grįžti į SSRS glėbį ir tada pradėti derėtis. Šitą Kremliaus poziciją labai palaikė Algirdas Brazauskas. Sugrįžimas buvo spąstai: M.Gorbačiovas planavo naujos SSRS sutarties pasirašymą, ir mes būtume likę „sudėtyje“. Todėl sąjūdinė AT dalis tvirtai laikėsi pozicijos derėtis kaip valstybė su valstybe, o ne kaip vasalui prašytis neįgyvendinamos valdovo malonės. Šiandien Lietuvos valdžia šios savo nesenos patirties gėdingai nebenori prisiminti, kada iškyla klausimas dėl Palestinos derybų su Izraeliu.
V.Havelas ne tik žodžiu palaikė tokią Lietuvos derybinę poziciją, bet ir viešai pasisiūlė tarpininkauti kaip trečioji šalis derybose tarp Lietuvos ir SSRS, kviesdamas rengti jas Prahoje. Derybų grupei vadovavusiam AT pirmininko pavaduotojui Česlovui Stankevičiui toks pareiškimas stiprino jo derybines pozicijas, tariantis su Kremliaus atstovais dėl Lietuvos valstybingumo statuso derybų metu.
Vakarienė ir kelių valandų draugiškas pokalbis buvo paskutinis dramaturgiško vizito veiksmas. Vakare V.Landsbergio delegacija buvo apnakvindinta Prahos pilies fligelyje. Su mumis pasikalbėti atėjo keletas žmonių iš prezidentūros ir užsienio reikalų ministerijos. Apsaugos darbuotojai atnešė dėžę čekiško alaus. Kalbėjomės iki išnaktų – buvo tiek daug panašumų ir sunkumų mūsų siekiuose. Jie mums atrodė kaip vyresnės klasės mokiniai: daugiau pažengę, daugiau žinantys, bet dar nebaigę mokyklos. A.Sučas buvo pradėjęs kurti AT apsaugos skyrių ir klausė, ar galėtų pasisemti patirties iš čekoslovakų. Apsaugos karininkai papasakojo, kad juos apmoko JAV specialiosios tarnybos, jie įsipareigoję nieko nepasakoti, tačiau patarė, kur kreiptis. Tai buvo dar viena pamoka, gauta vizito metu: šeimininkai neperėmė totalitarinio režimo aparato, o kūrė naują, vakarietiško tipo tarnybą. A.Skučas pasinaudojo patarimu, ir jau liepos mėnesį buvo pakviestas į JAV. AT apsaugos skyrius, iš kurio išaugo Vadovybės apsaugos departamentas prie VRM, buvo pradėtas kurti vakarietišku pavyzdžiu ir be jokių sovietinių šleifų.
Tačiau pasekti Čekoslovakijos pavyzdžiu, priimti griežtą liustracijos įstatymą ir apsivalyti nuo įvairaus plauko kolaborantų Lietuva dėl daugelio aplinkybių nesugebėjo. Humanistas V.Havelas liustraciją palaikė, o Lietuvoje nugalėjo tariamas atlaidumas. Dėl tos pasilikusios kupros atsiliekame ne tik nuo čekų ir slovakų, bet ir nuo estų, kurie, nors neatliko radikalios liustracijos, patikėjo kurti valstybę jauniems, Vakaruose išsilavinusiems žmonėms. Tai kur kas sveikiau kraštui, negu nepakeičiamųjų ir jų plačios giminės rymojimas prie valdžios lovio.
Jau po vizito į Prahą Lietuvoje pradėjo nuolat lankytis Čekoslovakijos ambasados Maskvoje darbuotojas Matišekas. Net ir būdamas Maskvoje, jis dažnai skambindavo man ir kitiems pareigūnams, domėjosi įvykių eiga. Faktiškai jis tapo neoficialiu pirmuoju Čekoslovakijos diplomatiniu atstovu Lietuvai.
Kada tankai žlegėjo Vilniaus gatvėmis 1991 m. sausį, buvo visiškai neaišku, kas gali ištikti Lietuvos atstovybę Maskvoje ir jos darbuotojus. Čekoslovakijos ambasada pirmoji ir oficialiai pasiūlė suteikti politinį prieglobstį misijos vadovui E.Bičkauskui su žmona. Taip dar kartą Lietuva pajuto V.Havelo draugystę ir rūpestį.
Ir dar ne vieną kartą po to jis atsigręžė į Lietuvą. Nesvarbu, toli jis buvo ar ne; netgi nesvarbu, ar šiandien jis tarp gyvųjų ar ne, nes tokios dvasios žmogaus palikti pėdsakai įgyja nemirtingumo.