Įžanga į antradieniui numatytą kalbą Seime tapo penktadienio žinia apie prezidentės atstovo spaudai Lino Balsio atsistatydinimą. Per daug arti vienas kito šie du įvykiai, kad nebūtų susiję. Išeiti prieš pranešimą reiškia viešai paskelbti savo nepritarimą pranešimo krypčiai. Po pernai irgi prieš metinį pranešimą atsistatydinusios prezidentės patarėjos Audronės Nugaraitės vidaus politikos sritį visus metus kuravo Linas Balsys.

Daugiausia vietos šių metų kalboje skirta vidaus politikai, o joje – ypatingas dėmesys teisės klausimams ir dviejų valdžių: Seimo ir prezidentės santykiams. Trečioji, vykdomoji valdžia faktiškai priklauso nuo dviejų pirmųjų palaikymo, todėl suprantama, kodėl pranešime jai skirta mažiau dėmesio. Orus valstybėje lemia pirmųjų dviejų tarpusavio santykis. Per teisėjų skyrimus jos lemia ir teisingumą vykdančius teismus.

Visai neseniai kiek kitokio pobūdžio pranešimą padarė Latvijos dabar jau buvęs Prezidentas Valdis Zatleras. Dėl tam tikrų mano jau nagrinėtų priežasčių jis pasuko tiesioginės konfrontacijos su Saeima keliu. Akivaizdžių Seimo panašumų su Saeima turbūt nemato tik patys Lietuvos seimūnai.

Ramūnas Bogdanas
Keista, kad po pranešimo nė vienas iš kalbėjusių partinių lyderių nepaminėjo prezidentės išvados, kad „bendradarbiavimas įmanomas ir buvo vaisingas“. Vaizdas toks, jog nuduodama nematant ištiestos rankos. O gal tikrai nemato, per daug susirūpinę savimi?
Taigi, prezidentės pranešimo rengėjams turėjo iškilti dilema, koks turi būti valstybės vadovo santykis su įstatymų leidėjais. Darau prielaidą, kad už vidaus politiką atsakingas patarėjas laikėsi nuostatos pranešime gerai pamurkdyti Seimą, tapusį „stogu“ įstatymų pažeidėjams. Tuo prezidentė būtų susilaukusi audringų plojimų iš visos tautos. Rūpinantis vien savo reitingais – kuo ją kai kas kaltina – taip ir derėjo pasielgti. Tačiau pasirinkimą nulėmė ne asmeninės ambicijos, o mąstymas apie valstybės raidą. Vietoj trinktelėjimo kumščiu į stalą buvo ištiesta ranka bendradarbiavimui. Panašu, kad ties šiuo pasirinkimu ir išsiskyrė prezidentės ir jos patarėjo keliai. Atsistatydinama dėl to, kas bus pasakyta, arba dėl to, kas nebus pasakyta.

Keista, kad po pranešimo nė vienas iš kalbėjusių partinių lyderių nepaminėjo prezidentės išvados, kad „bendradarbiavimas įmanomas ir buvo vaisingas“. Vaizdas toks, jog nuduodama nematant ištiestos rankos. O gal tikrai nemato, per daug susirūpinę savimi? Todėl labai skaudžiai Algirdo Butkevičiaus širdį suvirpino žodžiai apie korupciją: juk jo partijos gretose – legionas privatizacijos vilkų socdemų kailyje. Darbo partijos atstovė Virginija Baltraitienė apskritai neigiamai įvertino pranešimą. Išties, kurgi tai matyta – tiek vietos skirti teismų kritikai! Ir deklaratyvu, ir nekonkretu. Argi pamiršote, kad labai konkrečiai rojų Lietuvoje po 1000 ir vienos nakties (ar 111 dienų?) žadėjusio Viktoro Uspaskich laukia žmonės su teisėjų mantijomis? Nevalia jų erzinti.

Pernai savo pranešime Dalia Grybauskaitė kvietė atsigręžti į žmogų. Ar taip atsigręžta, kad uždaromos AE vadovui skiriama 26 000 litų mėnesinė alga, o nuo minimalaus 800 litų atlyginimo dar nuskaičiuojama apie 150 litų, - ir pabandyk išgyventi DIRBDAMAS! Tai ne verslininkai, o valstybės pareigūnai įstatymais ir nutarimais kuria taip gražiai vadinamą „socialinę atskirtį“; tokios atlyginimų žirklės, viršijančios 30 kartų, kasa neperžengiamas bedugnes tarp atskirų visuomenės dalių. Išnaikinamos prielaidos visuomenės solidarumui, ir jas pakeičia atskirų grupių, sluoksnių ar sričių atstovų solidarumas. Suskilusioje visuomenėje nebelieka kam atsigręžti į žmogų kaip valstybės pilietį. O be piliečių anokia ir valstybė.

Kovos su korupcija efektyvumas – vos 2,5 proc. (pernai buvo 0). Iš 700 ikiteisminių tyrimų – 18 nuteistųjų. Stebiuosi dėl ryžto žmonių, kurie dirba šį sunkų Sizifo darbą. Kaip jiems dar galutinai nenusvyra rankos, matant savo darbo našumą, kurį dažnai nulemia ne nuo jų priklausančios priežastys? Jokios kalbos nebegelbės, kada jų nusivylimas pavirs abejingumu. Korupcijos naikinimas yra ir socialinių klausimų sprendimo pamatas, nes per kovą su ja atkuriamas visuomenės solidarumas, kuris galiausiai pasireiškia ir adekvačiu atlygiu už darbą, ir rūpesčiu pensininkais.

Prezidentė baigė skaityti savo metinį pranešimą antradienį apie 10.30 val. Po trijų valandų, apie 13.30 val. Aukščiausiasis Teismas paskelbė neapskundžiamą nutartį: buvęs Valstybinio Turto Fondo (VTF) generalinis direktorius Povilas Milašauskas pripažintas nekaltu padaręs valstybei 35 095 mln. litų žalą, nes nežinojo ką darąs. Kalba eina apie „Alitos“ privatizacijos bylą, kur laimėtojas buvo neleistinai pašalintas, o konkursą laimėjo ketvirtais likę tie, kam reikia – „Alitos“ vadovų būrelis, jautęs tėvišką AMB palaikymą. Laimėtojui Luigiterco Boskai valstybė sumokėjo apie 2 mln. litų netesybų, iždas neteko keliasdešimt milijonų įplaukų, ir kaltų neliko.

Ramūnas Bogdanas
Prezidentė baigė skaityti savo metinį pranešimą antradienį apie 10.30 val. Po trijų valandų, apie 13.30 val. Aukščiausiasis Teismas paskelbė neapskundžiamą nutartį: buvęs Valstybinio Turto Fondo (VTF) generalinis direktorius Povilas Milašauskas pripažintas nekaltu padaręs valstybei 35 095 mln. litų žalą, nes nežinojo ką darąs.
Kaip buvo pasakyta antradienio rytą iš aukštos tribūnos, „tauta turi pažinti savo didvyrius“ (citatos tęsinį rasite čia). Išvardinu teisėjus, kurie krikščioniškai pažvelgė į visą reikalą ir tarė: atleiskime jam, jis nežinojo, ką daro (bet algos imti nepamiršo): Olegas Fedosiukas, Albinas Sirvydis ir Tomas Šeškauskas. Šie teisėjai tikrai nepasirašytų po prezidentės pranešimo žodžiais, jog „atsisakėme trumparegiškos doktrinos „nepagautas ne vagis“. Demoralizuojamiems prokurorams eilinį kartą parodyta, jog kiekvieniems spąstams yra kelias apeiti.

P.Milašauskas pasitraukė iš VTF 2006 m., kada paaiškėjo, jog jis neturėjo teisės dirbti su slaptais dokumentais. Tačiau tai jam nesutrukdė padėti parašą Algirdo Brazausko prastumtoje pirkimo - pardavimo sutartyje, pagal kurią „Gazprom“ pusvelčiui įlindo į „Lietuvos dujas“. Tais pačiais 2004 m. P.Milašauskas įkliuvo, kai iš tarnybinio visureigio šaudė prožektoriumi apžlibintas stirnas. Įvykis tirtas tuometinio premjero Algirdo Brazausko prašymu, ir įvykdytas teisingumas pagal AMB: P.Milašauskas tęsė tarnybą.

Šiuos mokslo metus P. Milašauskas baigė kaip M.Riomerio universiteto lektorius, vedęs makroekonomikos seminarą. Vertinga patirtimi gali pasidalinti su studentais, būsimais ekonomistais, kurie ateis valdyti šalį. Daug kartų esu girdėjęs mums taikomą Biblijos siužetą apie žydų tautą, kuri 40 metų klaidžiojo po dykumą: esą turi užaugti nauja karta, kad atsikratytume praeities negerovių. Su tokiais vedliais kaip P.Milašauskas vargu ar kada pasieksime Pažadėtąją žemę. Greičiau suksime ratus toje pačioje nevaisingoje dykumoje, kol aukštai šviečianti korupcijos saulė iščiulps visus gyvybinius syvus.

Aišku, kad istorija, kurioje neliko nei 35 mln. Lietuvos pinigų, nei kaltųjų, tik atsitiktinai baigėsi metinio pranešimo dieną, tačiau ji lyg vainikas papuošia prezidentės kalbą. Vainikas nupintas iš darbų, o kalba – iš žodžių. Tik tegul pynėjai nepamiršta, kad kartais žodis turi neapsakomą galią.

Tačiau nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti iš šio pavyzdžio. Tą patį antradienį Seimas atliko labai svarbų šaliai darbą: pritarė Arvydo Sekmoko pristatytai Nacionalinės energetikos strategijai. Tai yra kertinė gairė pertvarkant Lietuvos energetikos ūkį taip, kad jis tarnautų mūsų kraštui, o ne atskiroms grupuotėms. Ne veltui prezidentė savo pranešime du kartus paminėjo suskystintų dujų terminalą. Tokio terminalo statybų šešėlis matosi ir Latviją krečiančiuose įvykiuose.

Kas svarbiau – ar šalies energetika, ar kažkoks brakonierius? Svarbu ir viena, ir kita. Svarbu ir šilumos kaina, ir teisingumas visiems.

Seimo pritarimas vyriausybės veiklai energetikos srityje yra kitas vainikas prezidentės kalbai. Nežiūrint kai kurių sunkiai suvokiamų klausimų ministrui, panašu, kad didelė dalis seimūnų suprato prezidentės kreipimąsi ir balsavimu įrodė, jog jie irgi mato ateitį ne priešpriešoje, o bendrame darbe.

Taigi, vienas vainikas – ant vilčių ir ketinimų kapo, o kitas - ant statomos valstybės rūmo. Kuris iš jų nenuvys?