Tik nepradėkime dairytis į išimtinę valstybę – Šveicariją, kurioje referendumai yra tapę šalies valdymo dalimi. Lietuvoje net į referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) viliota alumi ir skalbimo milteliais.
Tautos valia buvo išspausta gana niekingomis priemonėmis. Tačiau mes – ne išimtis. 2001 m. Airija referendumu atmetė Nicos sutartį, tačiau, pakvietusi balsuoti pakartotinai, ją patvirtino 2002 metais. Vargu ar airiai leido tuos metus gilindamiesi į sutarties tekstą, tad kažin ar jie ką nors daugiau žinojo apie tai, dėl ko balsuoja.
Referendumas – tiesioginės demokratijos forma. Tauta renkasi daugumos sprendimu. Teoriškai skamba gražiai, tačiau praktiškai visi gyventojai neturi laiko ir galimybių gilintis į visus valstybėje kylančius klausimus. Kad veiktų tiesioginė demokratija, reikia visuotinio dalyvavimo ir visuotinio pasirengimo. Balsavimas, kai per mažai žinoma tuo klausimu, yra beprasmis, nes neleidžia priimti teisingiausio sprendimo. Todėl įsigaliojo kitas modelis – atstovaujamosios demokratijos. Dalis visuomenės narių savanoriškai atsisako kitų užsiėmimų, kad galėtų atsidėti vien tik valstybės valdymo klausimams, gilintis į argumentus už ir prieš. Jie išrenkami kaip visų atstovai. Lietuvoje jie vadinami Seimo nariais. Jei išrinktieji ima vogti, šokti ir dainuoti, užuot sprendę valstybės klausimus, vadinasi, tauta padarė klaidą ir įgaliojimus suteikė netinkamiems asmenims. Jei rinkėjai nepasimoko, vadinasi, jiems balaganas patinka – tokia jų valia.
Kiekvienas kreipimasis dėl referendumo sukelia abejonių Seimo, kaip visuomenės atstovų, kompetencija priimti sprendimus. Be to, referendumas iš tiesų yra buldozeris, primetantis mažumai daugumos valią ir atmetantis kompromiso paieškas. Atstovaujamosios demokratijos jėga yra tai, kad atstovaujama įvairių pažiūrų gyventojams, ir jų atstovai parlamente svarstymais bei ginčais pasiekia daugiau kompromisinių sprendimų. Referendume tėra dvi spalvos: balta ir juoda. Todėl labai senų parlamentarizmo tradicijų šalis – Jungtinė Karalystė – valdoma be referendumų. Vyriausybė savo interneto svetainėje turi vadinamąją liaudies tribūną – jei elektroninė peticija surenka 100 tūkst. parašų, ji svarstoma Bendruomenių rūmuose. Rašant straipsnį, elektroninė peticija dėl atominės energetikos draudimo buvo surinkusi 11 parašų.
Referendumas – kaip reakcija
Riksdagas (Švedijos parlamentas) referendumo pagrindu nubalsavo nestatyti daugiau kaip 12 reaktorių ir iki 2010 m. atsisakyti branduolinės energetikos. Vyriausybė referendumą panaudojo ir branduolinių atliekų laidojimo klausimui spręsti – priėmė nutarimą, kad jei pirmi du klausimai įveiks trečiąjį, vadinasi, galutinio laidojimo metodas KBS-1 atitinka Sąlygų aktą.
Nors hidroenergetika Švedijoje labai išvystyta, jos pajėgumų ėmė trūkti. Tačiau dėl ekologijos buvo atsisakyta tvenkti didžiąsias šiaurės upes. Jau 1997-aisiais uždarymo data 2010 m. buvo panaikinta, ir atominės energetikos atsisakymas nukeltas į neapibrėžtą ateitį. Kai 1998 m. buvo uždarytas reaktorius „Barsebäck I“ prie Malmės, tam dar pritarė 57 procentai. Uždarius „Barsebäck II“ 2005 m., pritariančiųjų sumažėjo iki 33 procentų. Nors švedų Baltijos pajūris driekiasi kelis tūkstančius kilometrų (mūsiškis – mažiau nei 100 km) ir jų piniginė didesnė, vėjo energetika negalėjo gelbėti. Dešimt reaktorių, dėl neaiškios ateities negaunantys jokių investicijų, tenkino apie 40 proc. šalies poreikių.
2010 m. birželį Riksdagas nubalsavo atšaukti branduolinės energetikos ribojimus. Švedų socdemai, prisijungę prie žaliai komunistinės koalicijos dėl atominės elektrinės uždarymo, per 2010 m. rinkimus patyrė didžiausią pralaimėjimą per visą rinkimų istoriją nuo 1921 metų. Dabar socdemai, žalieji ir kairieji ir toliau pritaria uždarymui, tačiau su išlygomis: atsižvelgiant į gerovę, darbo vietas ir laukiant pigesnės atsinaujinančių išteklių energetikos. Kaip rodo Geteborgo universitete atlikti tyrimai (Sörenas Holmbergas ir Peras Hedbergas, 2012), per 41 metus Švedijoje partijų nuostatos dėl atominės energetikos akivaizdžiai padarė įtaką vyriausybių veiklai. Tai liudija apie atstovaujamosios demokratijos veikimą.
Kiti mūsų šiaurės kaimynai – demokratiškieji suomiai – Olkiluoto baigia penktą branduolinį reaktorių, o 2010 m. Suomijos vyriausybė be referendumo suteikė leidimą dar vienai – „Fennovoimos“ – atominei elektrinei statyti. Suomiams tai priimtina. Rusijos dalį tai sumažins iki 2 procentų.
Mūsų pietiniai kaimynai lenkai irgi planuoja dvi atomines elektrines, tačiau šie planai atsilieka nuo lietuviškųjų. Vienoje iš trijų planuojamų vietų – netoli Košalino – 2012 m. Melno savivaldybės gyventojai (2 389 žmonės) balsavo 94 proc. prieš būsimą atominės elektrinės kaimynystę, nes ji žlugdytų jų pajūrio turizmo verslą. Visagine yra atvirkščiai – žmonės suvokia, kad tai būtų jų miesto atgimimas. Dabar Lenkija daugiausia degina anglį elektrai gaminti, o tai gresia didžiuliais taršos mokesčiais artimiausiu laiku. Iš pradžių planavę atominę elektrinę paleisti 2020–2022 m., lenkai dabar pirmos atominės elektrinės paleidimą nukėlė į 2025 m., o antros – į 2029 metus. Kairieji iš opozicijos šaukiasi referendumo, tačiau Donaldas Tuskas, palinksėjęs galva, prie šios idėjos negrįžta. Planai dėl savo atominių elektrinių statybos ir finansiniai ištekliai, be jokios abejonės, turi įtakos ir Lenkijos apsisprendimui dėl dalyvavimo Visagino projekte.
Kaip švedus į referendumą pastūmėjo avarija JAV, taip italai sureagavo į Černobylį 1986 m. ir per 1987 m. referendumą nutarė uždaryti visus keturis savo reaktorius, nors mėnuo prieš Černobylio katastrofą vyriausybė planavo plėsti atominę elektrinę. Neapgalvotai pasinaudojusi tiesiogine demokratija, šalis nusirito iki dabartinės padėties ir tapo didžiausia pasaulyje elektros importuotoja. Labai padidėjo jos priklausomybė nuo naftos ir dujų importo (iš jų gamina 60 proc. elektros).
Italijos ekonomikos ministras Claudio Scajola 2008 m. pateikė skaičiavimus, kad baisi klaida – atsisakyti atominės elektrinės – šaliai kainavo apie 50 mlrd. eurų. Italijos konstitucinis teismas 2011 m. nustatė, kad galima surengti referendumą dėl atominės elektrinės atkūrimo. Balsavimui 2011 m. birželį pateikti trys klausimai: dėl vandens išteklių privatizavimo, dėl atominės elektrinės atkūrimo ir ypač keistas trečiasis – dėl aukštų valstybės pareigūnų apsaugojimo nuo persekiojimo. Italijos apžvalgininkų manymu, tai galima vadinti referendumu prieš Berlusconi.
Italai kartu su vandeniu išpylė ir vaiką – atmetė visus tris klausimus. Iš 57 proc. balsavusiųjų 95 proc. buvo prieš. Silvio Berlusconi triukai gelbėjant savo kailį, dabartinę Italijos vyriausybę privertė atsidurti labai sudėtingoje padėtyje, nes tikėtasi iki 2030 m. pasiekti, kad 30 proc. elektros gamintų atominė elektrinė, ir taip mažėtų ne tik importo poreikis, bet ir elektros kaina. Įsivėlimas į referendumus ir toliau smukdo Italiją visos Europos siaubui.
Vokiečių patirtis
Vokietija turi 17 branduolinių reaktorių, tačiau po avarijos Fukušimoje priėmė sprendimą sustabdyti aštuonis seniausiai veikiančius reaktorius. Tačiau praleidžiama pro akis, kad vienas 2011 m. kovo įvykis tam sprendimui galėjo turėti didesnės įtakos nei tragedija Japonijoje.
Vokietijos krikdemai valdė Badeno-Viurtembergo žemę net 58 metus, tačiau 2011 m. kovą žiauriai pralaimėjo rinkimus – surinko vos per 6 proc. balsų. Laimėjo socdemai su „antibranduoliniais“ žaliaisiais, kurie Fukušimos fone padvigubino rėmėjų skaičių. Šioje žemėje, kurioje įsikūrę tokie pramonės milžinai kaip „Daimler“ ir „Bosch“, yra keturi branduoliniai reaktoriai, kurių veikimą planuota tęsti. Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle šiuos rinkimus pavadino „referendumu dėl atominės energetikos ateities“. Tačiau sociologas ir politikos mokslininkas Pietas Sellke iš Badeno-Viurtembergo sostinės Štutgarto universiteto teigia, kad, remiantis jo tyrimais, per referendumą vokiečiai pasirinktų atominę elektrinę kaip sudedamąją dalį.
Tačiau krikdemų lyderė kanclerė Angela Merkel tuoj pat padarė politines išvadas ir, gelbėdama partijos pozicijas tarp rinkėjų, priėmė sprendimą uždaryti reaktorius. Šis klausimas jau seniai yra politikų darbotvarkėje. Ar atsimenate nešlovingąjį Vokietijos kanclerį socialdemokratą Gerhardą Schröderį, geriausią Vladimiro Putino draugą Europoje šalia S. Berlusconi? Kadencijos pabaigoje 2005 m. G. Schröderis patvirtino dujotiekio „Nord Stream“ tiesimą Baltijos dugnu ir išėjo tarnauti „Gazprom“ projektui. O kiek anksčiau, 2002-aisiais, jo vyriausybė priėmė įstatymą uždaryti visas Vokietijos atomines elektrines iki 2022 metų. Taip buvo paruošti vartai „Nord Sream“ tiekti didesnį dujų kiekį Vokietijos elektrinėms, kurioms tektų kompensuoti atominės elektrinės galias. Šiandien daugiausia elektros Vokietijoje pagamina anglimis kūrenamos elektrinės, ir A. Merkel pratęsė subsidijas nepelningoms anglies kasykloms iki 2018 metų. Čia vėl iškyla būsimi taršos mokesčiai. Be to, A. Merkel planavo pratęsti atominės elektros veikimą iki 2036 metų. Pastangos išsaugoti rinkėjų palankumą sujaukė visus planus.
Planuojami milžiniški vėjo jėgainių parkai jūroje. Malūnų reikia tiek, kad viena linija jie nusidriektų nuo Londono iki Bagdado. Kaip sako „General Electric“ vadovas Vokietijoje Stephanas Reimleris, Vokietija taps energijos laboratorija. O rezultatai laboratorijose iš anksto nežinomi. Galbūt realybė grąžins šalį prie atominės energetikos kaip sudedamosios dalies.
Šiame europiniame kontekste kitomis akimis galima pažvelgti į Lietuvoje skleidžiamus postringavimus apie atominės elektrinės neperspektyvumą. Visoms šalims perspektyvu (nors visi stato skolintomis lėšomis), tik mums – ne, todėl geriau tegul rusai pastato atominę elektrinę ant Nemuno kranto, o mes suteiksime jiems savo infrastruktūrą ir pirksime iš jų elektrą. Lietuvai į savos atominės elektrinės statybą reiktų investuoti 5 mlrd. litų. Dabar savo energetikos poreikiams tenkinti sumokame Rusijai po 3,5 mlrd. litų kasmet. Visi žino, kad investicijos kelia ūkį, o čia su projektu ateina 10 mlrd. litų investicija. Išvadas darykite patys.
Būti ar nebūti?
Lietuvos socialdemokratų lyderiui Algirdui Butkevičiui vis norisi žinoti, kokia bus elektros kaina po penkerių ar dešimties metų. Ar kas galėtų man pasakyti, kiek po penkerių metų kainuos kepalas duonos?.. Tada gal ir kepyklų nestatykime – nusipirksime duonos iš kaimyno.
Yra dar vienas rimtas klausimas – dėl atominės elektrinės saugumo. Japoniją sukrėtęs 9 balų žemės drebėjimas buvo antras pagal galingumą šalies istorijoje. Joje tuo metu veikė 54 reaktoriai. Lietuvai siūlomas reaktorius tokį žemėss drebėjimą atlaikytų. Kitas dalykas – Lietuvoje akmens ant akmens neliktų po 9 balų. Tačiau reaktorius tebeveiktų. Japonai labai jautrūs branduoliniam pavojui. Tokį galingą žemės drebėjimą atlaikė 1970 m. gamybos reaktoriai, tačiau atūžusi 14 m aukščio cunamio banga įveikė 6 m aukščio apsauginę sieną ir sugadino aušinimo sistemą. Reaktoriai per 40 metų toli pažengę saugumo prasme.
Bijoma greičiau dėl vaizduotės, ne dėl faktų. Štai Kaunas gyvena žemiau didelės Nemuno užtvankos. Įvykus nelaimei, marių vanduo nušluotų dalį miesto. Bet niekas dėl to nesuka galvos. Kabo tas vanduo virš miesto, ir tegul sau. Nors toje pačioje Sovietų Sąjungoje pagal tuo pačius GOST7 standartus statyta Sajanų-Šušensko HES pratrūko. Vaizduotė neįsijungia, ir ramu. Ramu ir Visagino gyventojams, kuriems sovietinė atominė elektrinė yra palikusi tik gerus prisiminimus.
Vis padejuojame, kad Lietuva turi daugiau gaminti, kad sėkmės kelias yra į aukštąsias technologijas, o ne į durpių kasyklas. Vienas modernus reaktorius, įtrauktas į europinę struktūrą, paverstų Lietuvą elektros eksportuotoja ir paliktų namuose milžiniškas sumas, kurios dabar mokamos Rusijai. Dėl pagrįsto nusivylimo bet kokia valdžia Lietuvoje žmonės skeptiškai žiūri net į tokį projektą, kurio patikimumo saugiklis yra jame dalyvaujantys japonai. Kaltųjų neturinčios Valdovų rūmų ar nacionalinio stadiono aferos šešėliu krinta ant dar nepradėtų statybų. Skaidrumo nėra ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kliuviniuose. Vis šmėkšteli AMB energetiko Aniceto Ignoto vardas, ir toliau tvyro tyla.
Nepasitikėjimas dažnai susijęs su nepažinimu: pažinti daiktai tampa artimi. Rusija yra oficialiai paskelbusi, kad skyrė 1 mln. JAV dolerių Baltijos atominei elektrinei propaguoti. Jos specifika tokia, kad mūsų Visagino atominė elektrinė jai yra esminis trukdis. Todėl Lietuvos Vyriausybė turėtų skirti pakankamai dėmesio Visagino atominės elektrinės naudos aiškinimui visuomenei, kad žinios galvose pakeistų gandus. Ne vienas žurnalistas ir politikas jaučiasi įžeistas vien dėl dialogo stokos. Per mažas Vyriausybės kalbėjimas, padaugintas iš įtarumo dėl bet kokių valdžios veiksmų, sukuria nepasitikėjimo atmosferą aplink kiekvieną valstybės projektą.
Geriausias ir demokratiškiausias būdas įtraukti visą tautą į atominės elektrinės likimą yra ne referendumu išpešti neįpareigojantys „būti“ ar „nebūti“. Jei jau referendumas, tai paklauskime, ar žmonės norėtų tapti būsimos atominės elektrinės akcininkais. Kad projekto sėkmė taptų visų sėkme. Kas įsigytų už mažiau, kas – už daugiau, tačiau kiekvienas, turintis akcijų, žinos, kad dalis nacionalinio strateginio objekto priklauso ir jam, ir tai kasmet patvirtintų gaunamos ataskaitos, išmokami dividendai.
Kadaise norvegai sugebėjo išsaugoti atrastą naftą savo rankose ir paversti ją tautos gerovės šaltiniu. „Statoil“ nuo pat įkūrimo kontroliuojama valstybės, o naftos pinigai kaupiami specialiame fonde ir investuojami visame pasaulyje. Mes neturime iškasenų, neturime tokios valdymo kultūros ir tokio pasitikėjimo valdžia, tad pritaikykime norvegų patirtį mūsų sąlygomis: padarykime ryšį tarp atominės elektrinės ir kiekvieno piliečio tiesioginį, per asmenines investicijas. Kad visi pasijustų šio didžiausio Lietuvos istorijoje projekto dalimi, o ne įtariai iš šalies stebėtų vykstančius darbus. Nuosavybė – tai labai artima ir rūpima. Tai ne skaidytų į stovyklas (kaip referendumas), o vienytų bendrame versle. Akcijų išpirkimas būtų pats geriausias referendumas dėl Visagino atominės elektrinės ateities.