Dažniausiai jie sako, kad mūsų kalba yra seniausia pasaulyje. Ne visai taip. Ji tiesiog išlaikė senas formas ir liko artimesnė prokalbei nei kitos mūsų šeimos kalbos, kurias vartoja beveik visa Europa.

Prieraišumas tradicijai kalboje byloja apie tautos mąstysenos ypatumus. Be to, esame labai sėslūs: nuo tada, kai į šią žemę atkeliavo mūsų raiti protėviai, taip ir likome čia per tūkstantmečius, kol virtome tauta. Mus retino kariuomenės iš vakarų ir iš rytų, šienavo marai, geriausius trėmė 19 ir 20 a., tačiau neišsibėgiojome iš šitos kryžkelės į ramesnius laukus, išsaugojome ir kalbą, ir raštą, kurį buvo uždraudę atėjūnai. Tiesą sakant, nuo išsibėgiojimo saugojo ir kitokios sąlygos: nebuvo nei laisvo darbo jėgos judėjimo, nei pigių skrydžių bendrovių.

Vos tapę nepriklausomi, vos per 20 metų – o tai yra mirksnis tautos gyvenime – sugebėjome atsistoti ant savižudiškų bėgių ir riedame nuokalnėn, kurios apačioje guli išnykusių tautų knyga. Tokiais tempais, kaip dabar, ilgai laukti nereikės, kad papuoštume ją nauju įrašu. Nesuprantama, kodėl reikėjo gelbėtis nuo išnykimo ruso glėbyje, jei tauta nebenori išlikti būdama laisva? Dėl paties žemės lopinėlio išgyventi nereikia: dykviete jis netaps, visada atsiras norinčių čia gyventi. Išsipildys TSKP ideologo Michailo Suslovo svajonė: „Gerai Lietuvoje, tik lietuvių per daug“.

Ramūnas Bogdanas
Vakarai švietė kaip visa ko idealas, ir JAV lietuvių moterų pavardės, kurias šios vartojo kitos kalbos terpėje, patraukė ne vienos naujai iškeptos poniutės akį. Ėmė dygti visokios ponios bosas.
Kalba yra ašis, aplink kurią yra susikūrusi šiuolaikinės lietuvybės samprata. Taip nebuvo LDK, tačiau kalba tapo lietuvių tautą subūrusiu moliu 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje ir juo yra išlikusi 21a. pradžioje – iš esmės esame Vinco Kudirkos kartos įpėdiniai (ne veltui giedame jo sukurtą himną). Todėl kalbos pokyčiai labai aiškiai rodo, kaip save suvokiame ir kurlink einame.

Senosios prasmės pasimiršta, bet lieka įamžintos žodžiuose, kurie leidžia pažvelgti į išnykusį mūsų protėvių pasaulį. Pvz., žodis „vėliava“ turi tą pačią šaknį kaip „vėlė“; išnykęs „ašvienis“ (arklys) turi atitikmenį senojoje indų kalboje sanskrite, kur su žirgais siejami dievai dvyniai Ašvinai (plg. du žirgelius ant lietuviškų sodybų kraigų).
Tačiau kalba, kaip ir viskas pasaulyje, kinta. Nors mūsų raštui dar nėra 500 metų, jau nebeturime keturių vietininko linksnių, kuriuos vartojo lietuvių raštijos pradininkai.

„Eisiu namopi“ dar suprantama, bet suvokiama jau ne kaip viena iš vietininko formų. Užrašas ant prieškarinių pašto ženklų „du litu“ liudija, kad dar mažiau nei prieš šimtmetį turėjome ne tik vienaskaitą ir daugiskaitą, bet ir dviskaitą. Jos nebėra. Įsivaizduojantis save pragmatiku sakys, jog taip ir reikia - atsikratykime visų tų įmantrybių, bus paprasčiau kalbėti. Jam turbūt užtektų ir vienos rūšies paukščio danguje, vieno grobuonio sanitarijos sumetimais miške, o uodus jis uždraustų, nes paukščiai galėtų pasitenkinti musėmis. Tačiau kalba kinta ne pagal užgaidas.

Ir gamta, ir kalba išeina už pavienės sąmonės ribų, ir jos egzistuoja kaip save palaikančios sistemos. Kada dėl nežinojimo nueinama prieš jų dėsnius, padariniai tiesiogiai paveikia arba mūsų gyvenamą aplinką, arba mūsų mąstymą. Kuo skurdesnė kalba – tuo skurdesnis mąstymas. Akyse nyksta, pvz., dauginiai skaitvardžiai: net viešoje erdvėje nuolat besireiškiantys kalbėtojai susipaprastina iki „keturi metai“ vietoj „ketverių metų“. Sąryšis yra abipusis: kuo skurdesnis mąstymas, tuo primityviau jį galima išreikšti. Todėl neturintys ką pasakyti kalba beasmenėmis ir bereikšmėmis klišėmis; nesuvokiantys, kad egzistuoja aukštieji tikslai, žarstosi pastebėjimais apie „motyvacijas“; o tie, kurie turėtų tiesiog mąstyti ir pasverti galimas sprendimų pasekmes, išmoko dangstyti savo nesugebėjimus tuščiomis kalbomis apie “neatliktus namų darbus“. Beje, mokykloje kažkada tai įvertindavo blogu pažymiu, - dabar nieko nedaryti yra nebaudžiama.

Su Nepriklausomybe atėjusi asmenybės laisvė panaikino daugybės draudimų užtvaras. Pasijutus ne totalitarinės santvarkos varžteliu, natūraliai kilo priešingas jausmas, kad visas pasaulis turi tarnauti man. Net kalbą galima pasitelkti savo psichologinėms problemoms spręsti. Begaliniam norui išsiskirti, kuris prasilenkia su vidiniu savo eiliniškumo, vidutiniškumo suvokimu, pasitelkta kalba.

Vakarai švietė kaip visa ko idealas, ir JAV lietuvių moterų pavardės, kurias šios vartojo kitos kalbos terpėje, patraukė ne vienos naujai iškeptos poniutės akį. Ėmė dygti visokios ponios bosas. Tos pavardės niekaip neįsipaišo lietuvių kalbos aplinkoje, nes kalbėdami mes naudojame linksnius (anglai teišsaugoję vardininką ir kilmininką: John, John‘s). Kad poniutės to nesuvokia, manęs nestebina, nes jos žvelgia globaliai: giliai širdyje ji svajoja ne apie nuotrauką „Žmonėse“, o apie interviu kokiam nors „Vanity Fair“ (liet. „tuštybės mugė“). Šitie kalbiniai kaprizai nėra juokingi, nes, kaip nurodo žymus kalbininkas prof. Vincas Urbutis, jie griauna lietuvių kalbą kaip sistemą.

Kita dalis keičiančių kalbą pagal savo poreikius yra pasivadinusios įvairiomis butkėmis. Jas esą žemina mergautinės ar ištekėjusios moters pavardės priesaga. Tai tėra nesuvokimas, jog ne pavardė daro žmogų, o žmogus daro pavardę. Mūsų prezidentei pavardė su priesaga netrukdė tapti ES komisare. Psichologinės problemos nėra spręstinos kalbos sąskaita. Juk kitam riebus keiksmas padeda atsikratyti įtampos, bet mes to netoleruojame.

Noras pasirodyti kitokiai, nei visos, nuveda labai netoli, tik iki mūsų šiaurinių kaimynų. Vadinamą „neutralią“ pavardės formą pasirenkančios moterys iš tikrųjų pasirenka latviškas pavardes. Latvių dainininkė Laima Vaikulė, Vaikulio duktė, Lietuvoje būtų Vaikulytė. Mat latviai prie vyro pavardės kamieno prideda galūnę –ė, ir gauna moterišką pavardę. Kaip rašė Kazimieras Būga, latvių kalba yra lietuvių kalba po 800 metų. Jų galūnės nutrumpėję, kirtis tapęs fiksuotas ant pirmojo skiemens. Drąsuolės skardinės zvonkės, pačios to nesuvokdamos, šoka šimtmečius į priekį, paniekindamos savo vyrų giminės moteris, o šie aviniškai nuolankiai su tuo sutinka. Juk pats žodis „Tėvynė“ reiškia „tėvų žemę“ ir sujungia čia gyvenusias kartas su dabartine. Kada praeitis nustoja rūpėti, gyvenamoji vieta tampa tik teritorija egzistavimui.

Ramūnas Bogdanas
Lietuvoje į elitą nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę. Į jį daug tiesesnis kelias padlaižiams, kurie turi ir naują, gražesnį pavadinimą „lojalūs“.
Didžioji dalis tų, kurie buvo kovingi, krito pokario miškuose, didžioji dalis ūkiškų, verslingų lietuvių atgulė Sibire. Daugiausia išliko mokėjusių nusileisti arba pataikauti. Gerai gyveno mokantys pavogti: tokiam prasigyvenimui pridengti atsirado žodžiai „sukombinuoti, gauti, prieiti“. Valstiečiui buvo nepatogu prašyti sandėlininko: „Pavok man pašarų“. Jis sakė: „Ar gali man gauti kombikormos? Atsilyginsiu.“ Nėra žodžio – nėra ir nuodėmės. Vaikai ir namie, ir mokykloje mokėsi, kad svarbu vartoti tinkamus žodžius, o tikrovė gali su jais prasilenkti. Netikrų prasmių ir tuščių klišių pasaulis galiausiai neatlaikė realybės spaudimo, - imperija subyrėjo.

Dalis dabartinių verslininkų tiesiog pasinaudojo savo buvusiais nomenklatūriniais ryšiais, dalis prasikūrė rizikingais ar net pavojingais verslais, tačiau laikams aprimus daugeliui pakilo noras nušviesti, pagarsinti savo padėtį kitų atžvilgiu. Kažkaip net keista, kaip nė vienam jų nekilo noras susitrumpinti pavardės, kad liktų be galūnės. Palikę kalbą ramybėje, jie puolė dabintis vardiniais rūbais, statytis nejaukias pilis ir puikuotis kuo brangesniais automobiliais. Paslaugūs žurnalistai jiems padarė langelius, pro kuriuos juos galima apžiūrinėti, ir tos apžiūros virto labai paplitusiu užsiėmimu: didžiausią tiražą turi žurnalas „Žmonės“, itin žiūrimos laidos apie jų naujus baldus, arba kas dabar su kuo.

Visais laikais prasčiokėliai mėgdavo spoksoti pro tvoros plyšį į pono parką. Pataikūniški žurnalistai padovanojo ir vardą naujai iškeptiems turtuoliams – elitas. Šis tarptautinis žodis reiškia geriausią dalį. Už pinigus nei išsilavinimo, nei išsiauklėjimo nenusipirksi, tačiau, pasirodo, yra išeitis – galima nusipirkti tai reiškiantį pavadinimą. Lietuvoje į elitą nepatenka tie, kurie yra elitiniai savo išugdytomis savybėmis; nei protas, nei talentas nepatenka į naują lietuvišką žodžio „elitas“ reikšmę. Į jį daug tiesesnis kelias padlaižiams, kurie turi ir naują, gražesnį pavadinimą „lojalūs“. Mokytojai, mokslininkai, kūrėjai gali tik pasitarnauti kaip to pseudoelito inkrustacija.

Yra toks dailus žodis „bomondas“, iš prancūzų „beau monde“ (gražus pasaulis), apibūdinantis nevaisingą, savimi besimaitinantį blizgučių ir vakarėlių gyvenimą. Vietoje to, kad tiesiog būtų viena iš įvairiaspalvio visuomenės paveikslo dalių, mūsų bomondas, peršokęs iš „Raudonojo Spalio“ batų į „Baldini“, su žiniasklaidos pagalba vis labiau įsitaiso kaip labiausiai siektinas pavyzdys, – nekenčiamas tų, kurie jau supranta, jog nebepateks į piešiamą rojų, ir dievinamas tų, kurie bet kokia kaina, parsidavę ar kitą pardavę, dar siekia atsidurti išrinktųjų šou.

Iš viso šito lyg ir nekaltai iškreipto žodžio „elitas“ randasi pražūtingi bet kokiai visuomenei padariniai: vertinamos tuščios garsiai skambančios puodynės, o pamirštama, jog jėgų augti suteikia tik turinys, kuris šiandien yra paniekinamai pastumtas į gyvenimo šventės pakraštį. Ne savo vietą uzurpavęs bomondas gali tik bejėgiškai stebėti, kaip link Vokietijos išvyksta dar vienas autobusas laimės ieškotojų: šokių aikštelė nėra ta vieta, kur išmokstama atsakingai valdyti valstybę.

Ramūnas Bogdanas
Kada kalboje įsivyrauja žodžiai be turinio arba iškreiptomis prasmėmis, veiklos rezultatai vis labiau ima skirtis nuo tikrovės poreikių.
LTSR buvo darbininkai, kolūkiečiai ir tarnautojai. Pastarųjų gretose tarybinei tėvynei tarnavo ir partinė nomenklatūra. Tų laikų kalba buvo ypatingai iškraipyta pagal valdžios reikmes: žodis „draugas“ reiškė „ponas“, kada kreipiamasi į viršesnį, arba rodė sausą, griežtą viršesnio požiūrį į pavaldinį. Partiniai darbuotojai nuolat „kėlė liaudies masių sąmoningumą“, nors niekas nebūtų paaiškinęs, ką tai reiškia. Visi puikiai suprato, kad to net klausti negalima. Ir dabar turime valstybės tarnautojų, kurie nežinia kam tarnauja. Pasidaro aiškiau, kada juos vadina valdininkais: sėdėdami krėsluose, iš kurių galima šį bei tą valdyti, jie ponauja. Norinčių ponauti visada daugiau, nei norinčių dirbti, todėl tų krėslų neužtenka.

Pastebėta labai savotiška tendencija: nuolat mažėjant gyventojų skaičiui Lietuvoje, tarnautojų skaičius didėja. Saulėlydžio komisija turėjo paskirtį, moderniškai tariant, optimizuoti valstybės valdymą. Pavadinimas komisijai suteiktas toks, kad, žiūrėk, tuoj ims ir nusileis toji Lietuvą baigianti išdeginti beširdė valdininkijos saulė. Kad žodis netaptų kūnu, komisija negavo jokio sverto tai saulei nuleisti, o jos rekomendacijos buvo išvartytos taip, kad užderėjo naujų valdininkiškų krėslų, kėdžių ir taburečių.

Kada kalboje įsivyrauja žodžiai be turinio arba iškreiptomis prasmėmis, veiklos rezultatai vis labiau ima skirtis nuo tikrovės poreikių. Pertvarka, reorganizacija telieka burtažodžiai ataskaitose, milijonus kainavusi apskričių reforma tampa persirikiavimu neįveikiamoje kohortoje. Krenta nebent valytojos ar vairuotojai ir nepakankamai įsipaišę į glaudžias gretas.

Kalbos galią rodo ir laisvės apyaušrio laikai. Kada Sąjūdis aiškiai išsakė Nepriklausomybės siekį, Algirdo Brazausko vadovaujama Komunistų partija, kalbėjusi vien apie šviesią Lietuvos ateitį kažkokioje jiems vieniems težinomoje pakeistoje TSRS, pasibalnojo žodį „suverenitetas“. Nežinau, ar čia tuometinis komunistų ideologas Justas Paleckis jį sugalvojo, ar koks partijos CK instruktorius Gediminas Kirkilas, bet jis puikiai iliustruoja, iš kur ateina tuščiažodžių versmė. Jie – lankstūs vyrai: kada jų puoselėta suvereniteto idėja negrįžtamai nugrimzdo į šiukšlyną, visa kompanija persėdo į pro šalį plaukiantį Nepriklausomybės laivą.

Ramūnas Bogdanas
„Iki“ parduotuvių tinklas įdarbino kažkokį Šmikį savo reklamoje, kurio vardas lietuvių kalboje vartojamas paniekinančia reikšme. Dažnai šiuo žodžiu lietuvių kalboje keičiamas riebesnis žodelis netikėliui pavadinti, lygiai kaip medikai pasitelkia žodį „varpa“ pokalbyje su pacientu.
Apgaulinga prasme vartojamas žodis dengia ir Valdovų rūmų statybą. Kaip amžiną akmenį po biudžeto kaklu, kaip dilemą tarp teisėtumo viršenybės ir pragmatiško naudingumo paliko ją visiems srėbti tautos numylėtas didysis statytojas.

Visas šakėmis ant vandens sukurtas projektas pavadintas rūmų Atkūrimu, ir daugelis ant to burtažodžio kabliuko pasimovė. Rūmai, kurių brėžinių nėra, kur niekas nežino vidaus išplanavimo, nei kaip buvo įrengtos salės bei kitos patalpos, statomi, nes taip sugalvojo vienas žmogus, kuris save laikė dideliu statybų žinovu. Taip statomi Europos paminklų muliažai pagal arabų ar JAV milijardierių užgaidas, tik jie nevadinami Atstatytais rūmais ir užgaidos tenkinamos asmeninėmis lėšomis. Las Vegase pastatyta Paryžiaus Dievo motinos katedros kopija būtų tikslesnis originalo atkartojimas nei iš kelių akvarelių statomi rūmai. Tačiau, pasitelkus žodžio galią, iki šiol statybos šalia Vilniaus katedros tebevadinamos rūmų Atkūrimu. Šis žodis lyg skydas turi uždengti ir nesuprantamai išpūstas sąskaitas, ir blaivą požiūrį į visą sumanymą. 

Tokie žodžių prasmės iškraipymai labai konkrečiai pasireiškia ir kasdieniame gyvenime. Leidžiama „atstatyti“ sodybas nacionaliniuose parkuose pagal kelis riogsančius galbūt pamato akmenis. Tada leidžiama apsitverti miško gabalą aplink namą, pavadinus tai aptvaru gyvūnams. Leidžiama tiesiai ant kranto statyti elingus, nes pavadinus lietuvišku žodžiu „valtinė“ per daug akivaizdus skirtumas tarp valčių pašiūrės ir triaukščio namo, kurį surentė buvęs Trakų meras, berods, mamos vardu. Visiems, išskyrus atsakingus asmenis, plika akimi matosi, jog masiškai vykdomos privačių namų „rekonstrukcijos“ iš esmės yra naujų pastatų statyba.

Kaip privačiame pasaulyje, taip ir viešame. Paskelbiama, kad vyksta Gedimino prospekto „rekonstrukcija“, ir po žodžio priedanga išmetamos senovinės beveik šimtmetį be įtrūkimų atlaikiusios grindinio trinkelės, o jos pakeičiamos poros žiemų neatlaikančia kiniška preke. „Čia tik dešimt milijonų kainavo,“ - atsainiai meta kitas rinkėjų numylėtinis Artūras Zuokas.

Pradėjus painiotis kalboje, išlenda ir graudžiai juokingų dalykų. Viešai su šypsena reklamuojama „Jomajo“, nors šis žodis tėra rusiškas keiksmas, pridengtas lengvu šydeliu, kaip „jabitute“. Ir visiems labai smagu miglotai suvokti tą ryšį su nešvankybe ir nuduoti, kad jo nėra.
Vienas jau žilstantis, bet savęs tebeieškantis žvaigždūnas iš bomondo karalystės garsiai dainuoja: „bliamba, tave myliu“. Primena mokinukus, kurie sudrausminti taip nusikeikę varto akis ir artistiškai piktinasi, jog tai ne keiksmas, nes keiksmas yra tik pirmas skiemuo. O iš kur tai žinote, mielieji? Gal paaiškinsite ir žvaigždūnui, iš kur tas pirmas skiemuo? „Cool“ požiūris į meilę, tiesiai iš įkalinimo vietų. Kalba ir nustato ribas, ir jas gali ištrinti.

„Iki“ parduotuvių tinklas įdarbino kažkokį Šmikį savo reklamoje, kurio vardas lietuvių kalboje vartojamas paniekinančia reikšme. Dažnai šiuo žodžiu lietuvių kalboje keičiamas riebesnis žodelis netikėliui pavadinti, lygiai kaip medikai pasitelkia žodį „varpa“ pokalbyje su pacientu. Dabar toks personažas kviečia mus apsipirkti.

Žodžiai ir jų vartojimas dažnai pasako apie mus daugiau, negu mes jais norime pasakyti. Kadangi kalba yra tautos aruodas, joje galima rasti mūsų neįsisąmonintą pasaulio vertinimą ir per jos prizmę pažvelgti, kuo virstame. Kokia kalba, tokie ir mes. Kuo mažiau mūsų, tuo mažiau jai vietos. O benamė ji tiesiog numiršta. Dar nemirštame, bet akivaizdžiai apšlubome, ir atsakymas, kas darosi, slypi mūsų žodžiuose – tereikia į jus įsiklausyti. Kaip kalbame, tokie esame.