R.Bogdanas. Gastroliuojantys muzikantai ir Sausio 13-oji

Jau ne vienam krito į akį, kad reikšmingų valstybinių švenčių metu susilaukiame kultūrinio desanto iš Rusijos. Ne religinių ar kalendorinių, o būtent valstybinių švenčių proga. Tiems, kas sako „tik nereikia sureikšminti“, galima atsakyti, kad sureikšmina būtent organizatoriai, kuriems kažkodėl tos kelios dienos metuose ima ir įsipina į gastrolių tvarkaraščius. Specialistai tai vadina „minkštosios galios“ metodais, kuriuos viena valstybė taiko kitos atžvilgiu.

Atvažiuoja ne lenkai, ne italai ir ne ukrainiečiai, o būtent rusai. Žinantiems, kaip formuojama Rusijos užsienio politika, jokios nuostabos nėra, o tie, kurie nekvaršina galvos pamąstymais ir nevargina akių skaitymu, garsiai rėkia apie žinančiųjų rusofobiją. Štai jums pirmas tokių gastrolių rezultatas: peškitės tarpusavyje.

Taip jau susiklostė paskutiniųjų šimtmečių Lietuvos istorija, kad valstybingumo įtvirtinimas yra vadavimasis iš Rusijos glėbio. Tuo paženklintas ir 1831 m. sukilimas, ir 1989 m. Baltijos kelias. Mūsų valstybingumo atmintinos datos – tai kovos už savo valstybę etapai prieš agresyvios Rusijos primestą valdžią. SSRS tebuvo mutavusi Rusijos imperija.

Kasmetinis tų datų minėjimas yra praeities prikėlimas atmintyje tam, kad liktume budrūs laisvės sargai, kad dar kartą sau pasikartotume, kaip sunku buvo tapti šeimininkais savo krašte. Užsnūdus labai lengva pabusti pakabintiems ant siūlų, nes visada yra norinčių būti bevalių lėlių šeimininkais.

Didžiosios Britanijos imperijos perlas buvo Indija, ir anglų valdymas ten paliko ryškų pėdsaką. Tačiau Londonas Indijos nepriklausomybės dienos ar sipajų sukilimo metinių proga nesiunčia į Delį nei bitlų, nei Londono simfoninio orkestro. Rugsėjo 1 d. (tą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas) vokiečiai nerengia koncertų Gdanske ar Vroclave, kuris iki 1945 m. priklausė Vokietijai. Priežastis paprasta: tos tautos yra išsigydę nuo imperinio mąstymo ir jos surado kitą, daug tikresnį gerovės kelią.

Kadangi šiandieninis Kremlius ilgesingai žvelgia į imperinę praeitį, Rusija nenusikrato tikėjimo, jog jos tikslas yra kuo daugiau užvaldyti. Šis tikėjimas iš tikrųjų jai yra pražūtingas, tačiau, skirtingai nuo kitų imperinių tautų, ji vis dar negali palikti jo praeityje. Todėl tebestovi vietoje su tuo tikėjimu kaip su girnapuse, prirakinta prie kojų, ir sielojasi prie SSRS griuvėsių vietoj to, kad kurtų modernią šalį. O griuvėsių gyventojų pagrindinis jausmas būna pyktis ant tų, kurie turi namus.

Pirmuosius milijonus Marijos teatrui Valerijus Gergijevas gavo iš Boriso Jelcino, kada jam pažadėjo už tuos pinigus perspjauti Ameriką. Kitos didelės injekcijos sulaukė iš premjero Viktoro Černomyrdino, sudominęs šį plačiu kaip rusų stepė užmoju: kada kiti prašė tūkstančių, Gergijevas paprašė milijonų. Ir iš tikrųjų grąžino Peterburgo Marijos teatrui seniai išblėsusią šlovę. Kada jo pažįstamas Peterburgo merijos tarnautojas Vladimiras Putinas persikraustė į Kremlių, Marijos teatrui finansinių rūpesčių nebeliko.

Savo ruožtu V.Gergijevas kaip įmanydamas palaiko savo globėją ir jo politiką. Prasidėjus Stalino veiksmų teisinimams iš aukščiausių Rusijos tribūnų, Marijos teatro orkestro repertuare atsidūrė Sergejaus Prokofjevo kūriniai Stalinui, kuriuos jis buvo priverstas parašyti kaip duoklę už teisę gyventi tėvynėje. Pilietinė pozicija su talentu nieko bendro neturi: Jozefas Haidnas irgi buvo konformistinis dvaro muzikantas.

Tačiau būna talentų, kurie savęs neišmaino į teisę groti dvarui. 1991 sausio 14-tąją, iškart po kruvinos nakties Vilniuje, į gastroles Ispanijoje išvyko pasaulinio garso violončelistas Mstislavas Rostropovičius su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. Iš sovietų armijos smurtą Vilniuje liudijančių nuotraukų pluošto M. Rostropovičius atrinko turbūt baisiausias ir dalino per spaudos konferencijas žurnalistams. Būdamas Ispanijos karaliaus draugas, gavo vaistų sužeistiesiems Vilniuje pagal sveikatos ministro Juozo Oleko faksu atsiųstą sąrašą. O galėjo pagriežti ispanams Karmen siuitą, pasiimti honorarą ir išlėkti į kitą šiltą salę...

Dvaro muzikantų priedermė – apdainuoti valdovo žygius. V.Gergijevas su savo orkestru griežė Cchinvalyje iškart po Rusijos invazijos į Gruziją 2008 m. rugpjūčio 8d., bandydamas švelninti tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą agresija prieš kaimyninę šalį. Vykdydamas užduotį, dirigentas koncerto pradžioje pasakė kalbą angliškai, dėkodamas Rusijai už išvadavimą nuo gruzinų. Netoliese dar smilko sudeginti gruzinų kaimai, o čia pat Cchinvalyje į narvus buvo užrakinti pagauti vietiniai gruzinai. V.Gergijevas pasakojo pasauliui apie kelis tūkstančius žuvusiųjų nuo kraugerių žudikų ir jausmingai glostė jam pakišto berniuko galvą. Vėliau pasirodė, kad tų tūkstančių nebuvo, o kalbėdamas V.Gergijevas negalėjo nežinoti, kad jų nėra, – būtų keista, jei tokia proga atskraidintas į Pietų Osetiją, jis nebūtų nusilenkęs žuvusiems tautiečiams. Tačiau propagandos ruporai transliuoja užsakymus, o ne tiesą.

Kauno verslininkui Vladimirui Romanovui labai patinka rengti pompastiškus rusų naujųjų metų paminėjimus. Jis buvo įpratinęs visą Lietuvos bomondą sugužėti į Operos ir baleto teatrą, paverčiant šitą vienos tautinės mažumos šventę valstybinės reikšmės įvykiu. Kad vietiniai nepamirštų, kas jų didysis kaimynas. Kaip sakė pats organizatorius viename interviu Rusijos žiniasklaidai: „Tai fanai ir liaudis... kur juos ves, ten jie ir eis“.

Tada teatre dirbo Tatjana Sedunova, nemažai pasistengusi, kad vietoj vietinių daugiau šoktų gastrolieriai iš Rusijos, išėdusi iš teatro be vaidmenų likusią Eglę Špokaitę, ir galiausiai dėl kolektyvo protestų atleista. Operos ir baleto teatras užsidarė seniems naujiesiems metams. Bet atsidarė didžioji Kauno arena. T.Sedunova rado prieglobstį V.Romanovo fonde ir užsakė V.Gergijevą į areną, prie kurios ranką (tiksliau – piniginę) pridėjęs V.Romanovas.

Kada kilo šioks toks šurmulys dėl artėjančio koncerto, V.Gergijevas „Lietuvos ryto“ žurnalistei išvakarėse paaiškino: „ Jei mane būtų įspėję, kokia tai data, kad Lietuvoje tai – gedulo diena, man ir į galvą nebūtų šovę rekomenduoti orkestrui groti linksmus kūrinius“.
Jeigu „Pakelkime taurę linksmybių“ nėra linksmas kūrinys, tada nebežinau, kas yra linksma muzika. Šiuo kūriniu buvo baigtas koncertas. Maestro, žinodamas „kokia tai data“, pademonstravo jei ir ne savo, tai bent jau oficialiosios Rusijos požiūrį į ją, o apdujusi publika iš džiaugsmo kėlė ovacijas.

Tylos minutę arenoje paskelbė pranešėjas. Nesakytum, kad dirigentas nekalbus. Cchinvalyje prieš propagandinį koncertą angliškai išrėžė ištisą prakalbą. Įdomu, kiek tą vakarą susirinkusioje publikoje buvo tokių, kuriems iš tikrųjų sausio 13-oji kažką reiškia? Ar jie suvokė, kad dirigento neišėjimas per tylos minutę buvo jo atsisakymas solidarizuotis su mūsų kova už laisvę? Tada, 1991 m. sausį, Maskvoje į gatves išėjo apie pusę milijono maskviečių, palaikydami Lietuvą. O šiemet garsus Rusijos muzikas tūno užkulisiuose, pralaukdamas Kauno vadovų išsireikalautą aukų pagerbimo minutę.

Gal jam kompaniją ten belaukiant palaikė Vilniaus teisėjas Antanas Virbalas, kuris po kelių dienų išteisino Paleckiuką dėl užgaulių teiginių, jog „saviškiai šaudė saviškius“? Į tą draugiją įsipaišytų ir Michailas Golovatovas, šį mėnesį aiškinęs vieno rusų portalo teletilte, jog kareiviai, puolę Vilniaus televizijos bokštą, neturėję kovinių šovinių. Kaip V.Gergijevas buvo patikinęs jau minėtame interviu „Lietuvos rytui“: „Mes būtinai prisiminsime tuos tragiškus įvykius ir aukas“. Tik nepasakė, su kuo prisimins.

Mes buvome vieningi su atgimstančia Rusija. Tokie Rusijos demokratai, kaip Sergejus Kovaliovas, ir šiandien yra Lietuvos draugai. Mes nesibroliaujame su dabartiniu Rusiją nustekenusiu režimu. Labai abejoju, ar tai yra blogai. Dabartinė distancija gali tapti pagrindu draugystei su rytojaus Rusija, kuri nebetapatins savęs su praeities nusikaltimais ir taip išsivaduos nuo jų naštos, kaip Vokietija netapatina savęs su „Drang nach Osten“ laikais ir iš agresyvios šalies virto Europos Sąjungos lokomotyvu.

Apkvailinti žmonės turbūt iki dabar įsivaizduoja ploję už muziką. Kauno vicemeras iš Rolando Pakso partijos Vytautas Vasilenko net paaiškino man, jog oficialią pagarbą atminimui atidavė dieną, o vakare buvo puikus koncertas. Tikrai nesakau, jog reikia visą parą galvą pelenais barstytis. Man apskritai tie raudojimai ir dejonės labai nepatinka. Juk mes vis dėlto nugalėjome.

Tačiau linksmai leidžiantis laiką nugalėtojas visada jaus nematomą orumo ribą, už kurios prasideda panieka atminčiai. Šis pojūtis visada gyvas, jei tai buvo tavo kova. Orumą jaučia piliečiai, bet ne minia. Lietuvos ir Kauno pilietis kompozitorius Giedrius Kuprevičius į šį koncertą nėjo. Tačiau jame sėdėjo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai – matyt, privalomąja tvarka, dėl masiškumo. Gal ir Arvydas Sabonis ten buvo krepšinio diplomatijos sumetimais? Man teko laimė matyti Lietuvos pilietį A.Sabonį, besigrumiantį prieš NVS rinktinę Barselonoje 1992 m., - visi tos rinktinės nariai gali paliudyti, jog tai nebuvo „just sport“. Kaip ir Kauno arenoje nebuvo „just music“. Pasaulyje visi reiškiniai susiję.

Sausio 13-tąją Kaune orumo riba buvo peržengta ir Girstučio kultūros ir sporto centre, kur rodė „Striptizo erelius“. Viskas pagal V.Romanovą: „Kur juos ves, ten jie ir eis“. Juos pamokė, kad nusispjovus į atminimą ir valstybės garbę, visai neskauda. Kitą kartą bus dar paprasčiau.