Užkluptasis net nesumoja, ką atsakyti. Jis be jokio tikslo klaidžiojo akimis po salę, ir tiek. Tačiau tai ne atsakymas, ir jam pačiam baigtis jau aiški. Pakliuvo.
- Gal nori pasiaiškinti? Davai, einam. - Kalnui reikia pačiam sau įrodyti savo pranašumą, tad teisinkis nesiteisinęs, o lupti gausi.
Blogo vardo vietose tai kasdienė situacija. Todėl jos vadinamos prastomis, ir taikūs žmonės jas apeina.
Tokios vietos randamos ir rašytinėje erdvėje, tik jos vadinasi ne prastos užeigos, o neliečiamos temos. Ten užklydusio nuolat tyko pikti sargai, kurie pakiš auką po savo tiesos presu, ir kuo labiau sutraiškytas liks lankytojas, tuo viršesni jie jausis.
- Tu matei, kaip aš jam suvariau BK straipsnį?
- Girdėjai, kaip ji rauda, kad jos laidą uždaro?
- Ar jūs žinote, kad ten pažadėjo niekada jo nebespausdinti?
Mąstyme nekintantys gali būti tik pamatiniai principai, o kada tiesos verčiamos tvirtovėmis, jos miršta ir tampa iškamšomis. Tiksliau, tik gynėjams atrodo, kad jie saugo tiesą, tačiau ši yra pilna laisvės dvasios ir laki kaip eteris, todėl sučiupta palieka vietoj savęs muliažą ir toliau plevena lyg žvaigždė, atvira kiekvienam jos siekiančiam.
Kuo didesnis plotas apstatytas tiesos dekoracijomis, tuo labiau autokratinis režimas valdo visuomenę. Kadangi tie muliažai regimoje ir apčiuopiamoje tikrovėje neegzistuoja, mintis juos gali perkelti ir į išoriškai demokratinę terpę. Tada jie tvyro tarp mūsų nematomi ir plečiasi lyg auglys po visuomeninę sąmonę, kol pradeda veikti mūsų sprendimus ir veiksmus, o šie virsta labai konkrečiomis metastazinėmis pasekmėmis.
Tokios likimus laužančios kvailystės gimsta ne per dieną, todėl laisvos minties gynimas yra ne sąvokų dėlionės žodinėje ar rašytinėje erdvėje, kuriomis tarpusavyje keičiasi saujelė nusiteikusių mąstyti piliečių. Laisva mintis užtikrina kiekvieno saugų gyvenimą, nes kol žmonės įsiklausydami keičiasi mintimis, tol jie nepuola plėšti ar žudyti. Kada minties vietą užima dogmų rinkinys – skambinkite pavojaus varpais.
Ne mažesnį pavojų kelia ir vidinių klejonių skelbimas visuotiniu dėsniu. Lyg išvemtos skrandžio sultys jos ima graužti atramas, ant kurių laikosi vertybinis pasaulio suvokimas. Jei šios neatlaikę lūžta, žmogus įkrenta į šiuolaikišką kisielių, kur nebeatskiria dangaus nuo žemės, kur sniegas vadinamas juodu ir kur labai rimtai įrodoma, jog saulėtekis gali, - o galbūt ir turi, - būti vadinamas saulėlydžiu, nes iš kito žemės rutulio taško jis toks atrodo, ir būtina gerbti kitų nuomonę. Vidinis pasimetimas skelbiamas ne taisytinu, o sektinu, ir sulaukia pritarėjų, kadangi pasroviui plūduriuoti nereikalauja pastangų, o taisyti visada sunkiau nei mėgdžioti.
Lietuvoje reikia nuolat palaikyti skandalo įtampą tarp skaitančių žmonių. Tai juos užima ir atitraukia dėmesį nuo ten, į kur žiūrėti nereikia. Mat jie smalsūs ir turi polinkį mąstyti. Vaikučiams paleidžiami filmukai, ir tėvai užsidaro miegamajame.
Garsus kovotojas už žmogaus teises rusų disidentas Sergejus Kovaliovas šį pavasarį Vilniuje garsiai sakė, kad Niurnbergo tribunolas tris dienas vaidino nagrinėjantis visiems dalyviams žinomą melą, jog Katynėje lenkų karininkus sušaudę vokiečiai, bet galiausiai sąjungininkai neišdrįso įtraukti jo į kaltinimus, oficialiai paskelbdami pritrūkę įrodymų. Nors šį suabejojimą tribunolo objektyvumu girdėjo įvairių šalių diplomatai ir kiti aukšti pareigūnai, niekam tai nepasirodė šventvagiškas priekaištas.
Šį rudenį straipsnį apie Niurnbergo tarptautinio tribunolo teisingumą savaitraštyje „Veidas“ paskelbęs Petras Stankeras sulaukė kitos dalios. S.Kovaliovo nepaimsi, o štai P.Stankerą galima įkirsti. Žmogų sudorojo už vieną nekaip sudėliotą sakinį. Maždaug kaip tame prastos reputacijos bare, kur nepasiteisinsi, jog tavo žvilgsnis tik praslydo pro mušeiką. Žiūrėjai, ir dar įžūliai, o gal ir pašaipiai, vaidini kietą... Vienu žodžiu, į dantis tau, o paskui iš kojų, iš kojų...
Gūdūs laikai, kai už pripaišytą mintį žmogus išprašomas iš darbo, o beveik visi rašto žmonės tyli ausis suskliaudę. Ateina „naujoji tvarka“? Ar grįžta tie neseni laikai, kai baimė būti sudorotam buvo rašytojo plunksnos palydovė? Vidinis cenzorius greitas įsitaisyti su akidangčiais ir primestomis taisyklėmis.
Pasiklausius, kaip P.Stankeras kalba lietuviškai, man kilo abejonių dėl jo santykio su lietuvių kalba. Matyt, tai nėra jo gimtoji kalba, todėl prasmę iškraipanti klaida visiškai įmanoma. Nežinau jo tautybės, tačiau pavyko sužinoti, kad jo duktė yra Izraelio pilietė ir ten gyvena, o jis pats ne kartą lankėsi toje šalyje. Be to, jis yra parašęs kelias knygas apie lietuvių policininkų veiklą nacių laikais. Viena jų išleista Rusijoje. Niekam nėra užkliuvę, kad jose jis būtų neigęs žydų žudynes ar kaip nors teisinęs budelius ir jų parankinius. Turbūt ten to ir nėra. Taigi, remiantis P.Stankero raštais, galima būtų tik patvirtinti, jog šis istorikas nėra holokausto neigėjas.
Tas vienas sakinys septyniems Vilniuje akredituotiems ambasadoriams sukėlė blogų minčių. Jų pasirašytame laiške VR ministrui Raimundui Palaičiui nesakoma, kad P.Stankero sakinys neigia holokaustą, - anot jų, tas sakinys „prilygsta“ neigimui (This amounts to denial of the Holocaust). Pakvimpa inkvizicija: niekas tavęs su velniu nematė, bet tavo kalbos prilygsta bičiulystei su juo. Laužas apvalys tavo paklydusią sielą. Tarptautinis verdiktas P.Stankerui pasirašytas ambasadorių iš Jungtinės Karalystės, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Olandijos, Norvegijos ir Švedijos.
Labai keista, tačiau Izraelio ambasadorius nepasirašė, o būtent jis turi didžiausią moralinę teisę kalbėti apie savo tautos katastrofos vertinimus. Bet nėra ką kalbėti, jei tų vertinimų nebuvo. Nepasirašė ir galingosioms Izraelio globėjoms bei advokatėms JAV atstovaujantis ambasadorius. Akcijoje nedalyvavo Vokietijos ambasadorius, kurio šalis pirmoji yra paskelbusi kriminaliniu nusikaltimu holokausto neigimą.
Tačiau Lenkijos ambasadorius pasivijo septyniukę atskiru pareiškimu, o Rusijos ambasada apvainikavo diplomatų pasipiktinimus apibendrindama, jog istorijos perrašinėti nevalia. Tik aš jiems užduočiau klausimą: kurio Katynės žudynių aiškinimo man laikytis: ar to, kurį skelbė Niurnberge SSRS valstybinis kaltintojas Romanas Rudenka, ar to, kurį pripažino SSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas?
Septyni ambasadoriai ne tik išdėstė, kaip supranta vieną sakinį, bet ir pakvietė Vyriausybę „to take such further actions as seems appropriate in the case“. Tokius pasiūlymus „imtis tolesnių šiam atvejui tinkančių veiksmų“ manoji gyvenimiška patirtis prisimena kaip nurodymą susidoroti. Lygiai tokius nurodymus aukštesnės sovietinės instancijos nuleisdavo žemesnėms, ir tik nuo vykdytojų žmogiškumo priklausė, koks bus pasmerktojo likimas:
Budri mokytojos akis pastebėjo, kad vienas mokinys pasikasė nosį pionierių rikiuotėje, kada buvo keliama vėliava. Tai ji prilygino atvirai rodomai paniekai tarybinei santvarkai. Apie tai pranešė aukščiau. Ten nusprendė, kad vaikas taip elgėsi dėl antitarybinio auklėjimo šeimoje. Iškvietė tėvą pasiaiškinti, pranešė dar aukščiau, o iš viršaus nuleido direktyvą, kurią ką tik citavau angliškai: imtis atitinkamų priemonių. Kadangi tėvas buvo dėstytojas, kalba ėmė suktis apie jo tinkamumą dirbti pedagoginį darbą, nes gali tą užkratą perduoti studentams. Jei būtų Stalino laikai, lauktų kelionė į Sibirą. Kadangi tai vyko prie Brežnevo, grėsė iš dėstytojo tapti kiemsargiu, o jei pavyks – gal ir taksistu. Kadangi buvo partinis ir turėjo gerų draugų tarp tų, kurie sprendė – darbą išsaugojo. Kiek sveikatos tai jam kainavo, jis niekada nepasakojo. Tas žmogus buvo anksti miręs mano tėvas. Atsimenu, kaip man buvo baisu, kada mokyklos valdžia liepė man rodyti, kokį judesį aš tada daręs iškilmingoje rikiuotėje, ir rūsčiais veidais svarstė, ar aš krapščiau nosį, ar tik kasiausi panosę. Panašių beprotyste atsiduodančių istorijų man teko girdėti ne vieną, todėl turiu alergiją velnių skaičiavimams ant adatos smaigalio.
P.Stankeras parašė ne vieną straipsnį istorijos temomis, o masiniu tiražu Rusijoje išleista knyga apie Lietuvos policiją prie nacių yra unikalus įvykis tarp Lietuvos istorikų. Ją varčiusieji pasakoja, kad tie policininkai pavaizduoti kaip visai šaunūs vyrukai. Turbūt išverstoji knyga yra gera pagalbinė priemonė kalti skaitantiems rusams į galvą, kad „Naši“ teisūs, vadindami mus fašistais.
Kiek žinau, vienu metu jo pareigos buvo ypatingų padėčių LTSR kuravimas. Taip vadinosi ne audros ir potvyniai, o įvykiai Kaune po Romo Kalantos susideginimo ar disidentų organizuotas mitingas Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo. Atsimenu, kad „bananų balių“ Vilniuje Atgimimo laikais surengė VRM kariuomenė. Šitais klausimais LKP, KGB ir VRM dirbo ranka rankon.
P.Stankeras yra diplomuotas istorikas ir mokslų daktaras, dirbęs VRM sistemoje nuo tarybinių laikų. Jau tada jis pasirinko temą apie lietuvių policiją karo metais. Jai nagrinėti jis privalėjo gauti leidimą naudotis nacių laikų archyvais.
Tarybiniais laikais visi mokslininkai humanitarai susidurdavo su sąvoka „spec. fondas“. Ten buvo saugomi dokumentai, periodika ir knygos, neprieinamos paprastam piliečiui. Specialaus leidimo reikalaujantys leidiniai ar dokumentai buvo žymimi vienu rombu. Pavyzdžiui, norėdamas ką nors sužinoti iš bostoniškės „Lietuvių enciklopedijos“, turėjai gauti savo mokslo ar mokymo įstaigos įgalioto asmens raštą, kuriame motyvuojama, kam tau reikia ten pasiskaityti, ir turėdavai nurodyti konkretų tomą, kurio tau reikia. Tik tą tomą ir gaudavai.
Visame spec. fonde buvo atskiras skyrius „TSKP istorija“, ir jis buvo dar labiau įslaptintas. Kaip man pasakojo istorikai, jame saugoma medžiaga buvo žymima nebe vienu, o dviem rombais. Būtent tame skyriuje buvo įslaptinti nacių laikų dokumentai. Akivaizdu, kad ypatingo slaptumo medžiaga galėjo naudotis tik ypatingai patikimi asmenys. Iš P.Stankero raštų galima spręsti, kad jis nemažai laiko praleido tame skyriuje prie archyvinių lietuvių savisaugos batalionų dokumentų.
Atgavus valstybingumą, P.Stankeras ramiai tęsė darbą VRM, kol vieną žiemos rytą liberalus ministras Raimundas Palaitis labai neliberaliai liepė jam per valandą padėti ant stalo pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Ministras neatrodo esąs itin skrupulingas etikos klausimais žmogus. Visai neseniai policijos mundurą teršiantį raitosios policijos vadą paliko tarnyboje. Jo partiją į rinkimus vedė ir jam ministro postą užtikrino „teistas už gerus darbus“ Artūras Zuokas.
Prieš užsipuolant ministrą dėl perdėtos bausmės verčiau pagalvoti, kodėl taip pasielgta. Pažvelgus į mano minėtas miglotas P.Stankero veiklos detales, kyla klausimas, ar ministras nežino dar ko nors daugiau, tik nenori to pasakoti ir pasinaudoja situacija atsikratyti tuo žmogumi. Sunerimusi rašanti visuomenės dalis paaiškinimo nesulaukia, ir jai dar labiau neramu.
Pradedami rinkti parašai P.Stankerui gelbėti. Aš labai pasvarstyčiau prieš dėdamas savo parašą, o apsispręsti ne tik man, bet ir visiems neabejingiems šiai temai labiausiai galėtų padėti pats ministras. Ar jo tylėjimas yra bendra valdžios nuostata rinkėjų atžvilgiu, pagal kurią valdžia pati žino, ką daro, ir tai ne mūsų reikalas? Kol piliečiai bus reikalingi tik kaip rinkėjai, tol valdžia ir tauta stovės skirtingose upės pusėse. Tiltus tiesia žodžiai ir darbai. Valdžia tiek stipri, kiek stiprus jos ryšys su piliečiais. Nė viena valdžia ilgai neišsilaiko vien ant durtuvų smaigalių.
Jei išmesti žmogų gatvėn ketini pabūgęs spaudimo ir žinai, kad apie tai turėsi garsiai pasakyti visiems, šis žinojimas suteiks atramą atsispirti, nes niekas nenori pasirodyti šiaudadūšis. Jei turi tai padaryti dėl turimos neskelbtinos informacijos, gali ramiai pranešti, jog tavo motyvai svarūs, bet negali būti viešinami. Abiem atvejais viešumas padeda išeiti iš situacijos pakelta galva. Na, o jei pripažįstama, jog užtenka kreivo sakinio, kad kas nors būtų sudorotas, tada pats laikas visuomenei pagalvoti, ar ji nori tokių žąslų. Kas juos ragavęs, vargu ar pageidautų pakartoti.
Kitas reikalas, kaip nelemtą sakinį perskaitė mano mielas bičiulis Leonidas Donskis. Holokaustas atsiliepia jo širdyje išžudytos giminės atminimu ir ramiai apie tai kalbėti jis negali. Aš solidarizuojuosi su juo ir sakau: nekalbėk apie tai, nes tavo skausmas toks gyvas, kad iš jo gimsta tik skaudūs žodžiai. Beširdžiui jie atjautos nepažadins, o jautrų žmogų jie gali užgauti. Juk įsivyravo nuolat diegiamas gyvenimo kaip kažkokių grumtynių suvokimas, kur vieni yra laimėtojai ir fotografuojami į tuščius daugiatiražius žurnalus, o kiti yra lūzeriai ir jiems lemta susenti varvinant seilę. Viskas matuojama pergalėmis, kaip visagaliame sporte, o kultūra, kuri kuria, o ne rungiasi, yra nustumta į gyvenimo pakraštį.
Į šitą patį modelį dabar grūdama ir kančia, o beširdžiai galvočiai viešai svarsto, ar blogesnis tas, kuris numarina badu speige, ar tas, kuris užtroškina dujų kameroje. Ar skaudžiau būti paskelbtam už įstatymo ir vaikščioti su prisiūta geltona žvaigžde, ar paslapčia laidoti tremtinę motiną savo tėvynėje namo rūsyje, iš spintos sumeistravus karstą, - kaip teko Daliai Grinkevičiūtei. Ar lengviau siųsti penkis šimtus tautiečių iš Vilniaus geto mirčiai, kaip darė Jakovas Gensas, kad išgelbėtų tūkstantį, ar skaudžiau palikti savo meilę Paryžiuje ir grįžti į nelygią kovą žūčiai Lietuvos miškuose, kaip pasielgė Juozas Lukša – Daumantas. Kančiai svarstyklių nėra.
Ligotos smegenys žmonijos istorijoje yra išgalvojusios įvairiausių žmonių naikinimų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, o vėliau ne ką sveikesnės smegenys nagrinėja, kam suteikti pirmą vietą. Bet tikiu, kad dauguma žino, jog kiekvieno žmogaus skausmas ir kančia yra tokio dydžio, kaip pasaulis. Nuo raupais užkrėstos antklodės mirštantis prerijų indėnas, mačete užkapotas tutsis Ruandoje, kaukolių piramidės Kambodžoje, išprievartauta ir nušauta Rytprūsių vokietaitė, Rainių kankinys ar prie duobės pastatytas žydas, - visi jie žuvo nuo tos pačios beprotystės, įvilktos į skirtingus teorinius paaiškinimus. Tokie žiaurumų protrūkiai kitų savo rūšies atstovų atžvilgiu sukelia minčių, ar kartais šitai gyvybės formai būdingas protas neslepia savyje savęs kaip rūšies sunaikinimo galimybės. Atsvara yra vidinė dermė, dermė tarpusavyje ir dermė su gamta.
Mano kitas bičiulis Amžinasis Seimo Žydas Emanuelis Zingeris yra lyg mohikanas, likęs iš kadaise tokios gausios Lietuvos žydų bendruomenės. Toje daug amžių gyvavusioje bendruomenėje dar gimė jo tėvai, o jis apie ją tegali kalbėti būtuoju laiku. Jo tauta, Lietuvos žydai, po holokausto katastrofos ir emigracijos iš sovietinio rojaus baigia ištirpti laiko upėje, o jis, likęs Tėvynėje, bando klijuoti užkariautojų išdraskytus žydų ir lietuvių santykius. Tačiau nuolat kažkas įsisuka, ar tai koks zurofininkas, ar murzininkas, ar kitas piktavalis, ir vėl plyksteli aistros.
Vaikščioti tarp mirusiųjų pelenų ir tarp kryžių amžino įšalo žemėje reikia tyliai. Mūsų tautų santykiai yra trapūs kaip porcelianas. O kada tarp jų įsisuka drambliai, visiškai nesvarbu, ar jie su šlike ant galvos, ar su tautine juostele po kaklu. Tie drambliai būna ir raudoni, ir rudi, ir visom vaivorykštės spalvom išsidažę, tačiau po bet kurio iš jų apsilankymo porceliano krautuvėlėje lieka tik šukės. Kažkas jas vėl renka ir vėl bando klijuoti. Iki kito storaodžio pasirodymo.