Jonavos „Azoto“ generalinio direktoriaus postas automatiškai nunešė B.Lubį į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), ir jis tapo signataru. Dalykiški vadovai imponavo Algirdui Brazauskui, ir B.Lubys buvo pakviestas vadovauti penktajai vyriausybei. Prieš tai jis buvo labai realus kandidatas į ketvirtuosius premjerus, tačiau juo tapo Aleksandras Abišala, o B.Lubys ėjo jo pavaduotojo pareigas.
Deja, norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, politikoje reikalinga daugybė atsitraukimų, derinimų, atidėjimų ar pataisymų. Premjero veiksmų laisvė yra labai ribojama daugybės aplinkybių. B.Lubys labiau jautėsi kapitonas, o ne derintojas. Atsimenu, kaip jis pirmomis buvimo premjeru dienomis tuometiniam prezidentui A.Brazauskui dėstė, kad būtina kuo skubiau imtis elektros linijos su Lenkija tiesimo. Jam tai buvo akivaizdu ir neginčijamai naudinga kraštui. Nuo to pokalbio praėjo 19 metų, ir linijos dar nėra. Akivaizdus pavyzdys, koks sudėtingas gali būti valstybinės reikšmės sprendimo įgyvendinimas.
Pamatęs, kad ima klimpti politikos liūne, B.Lubys nutarė grįžti į savo laivą Jonavoje, kur yra vienas kapitonas – galintis išklausyti, tačiau pats priimantis sprendimus. Toks jis buvo, ir tokio laivo jam reikėjo. Susitikus man jis nekart yra sakęs, kad ėjimas į didžiąją politiką buvo didžiausia jo gyvenimo klaida. Tačiau tą klaidą jis sumaniai išnaudojo tuoj po atsistatydinimo privatizuodamas Jonavos „Azotą“. Manyčiau, kad būtent dėl privatizacijos aplinkybių jis žegnojosi nuo savo premjerystės, kuri jam galiausiai pasitarnavo laiku ir pigiai įsigyjant gamyklą. Labai panaši fosforinių trąšų gamykla Kėdainiuose vėliau buvo privatizuota tris kartus brangiau.
Praūžus pirmiesiems privatizacijos vėjams, per Lietuvą nusirito žlugusių įmonių banga. Dalis jų tikrai buvo ekonomiškai nenaudingos, dalis tyčia suvarytos į bankrotą, dalį nustekeno neversli buvusi nomenklatūra. „Achema“ yra reta išimtis tarp pramonės įmonių, kuri suklestėjo po privatizacijos, ir tai yra didžiulis B.Lubio nuopelnas. Juk tai tokios pat struktūros gamykla, kaip „Mažeikių nafta“. Jos abi absoliučiai priklausomos nuo rusiškos žaliavos, tik viena – nuo dujų, o kita – nuo naftos. Abi buvo techniškai atsilikę, abiejų produkcija paklausi tarptautinėje rinkoje. Pažvelkime, koks skirtingas jų likimas. Tiesa, vos privatizavus „Azotą“ B.Lubys turėjo ketinimų parduoti dalį akcijų „Gazpromui“, bet vėliau šios minties atsisakė.
Trąšų gamyba iš dujų, gaunamų iš vienintelio tiekėjo, B.Lubio verslą laikė nuolat priklausomą nuo „Gazpromo“, kurį Vladimiras Putinas pavertė Kremliaus užsienio politikos įrankiu. Dėl neskelbiamų priežasčių „Achemai“ dujos būdavo parduodamos pigiau, negu Lietuvai. B.Lubio ryšiai su Rusijos dujininkais buvo ypatingi: kartą aplankiau jį neveikiančioje dėl žaliavos trūkumo gamykloje, nes Lietuvai buvo prisuktas kranelis, ir jis man pasakojo, jog yra viską suderinęs su rusais dėl dujų atvedimo iki sienos, belikę priimti sprendimus Vilniuje ir Kremliuje. Į politinių sprendimų esmę ir galimas pasekmes jis nebuvo linkęs gilintis, nes jo mintis sukosi tame lauke, kur jo įtaka nulemia.
Dėl dujų jis nusiskraidino į Maskvą A.Brazauską sureguliuoti kainas sau, ir šis jau pirmą savo premjeravimo dieną Seime suko uodegą dėl tos kelionės. Apčiuopiamus rezultatus B.Lubys suvokė daug geriau, nei galimas tolimas pasekmes. Tuo jie buvo panašūs su A.Brazausku. Pastarasis vardan draugiškų santykių su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu po medžioklės Maišiagaloje galėjo šiam pažadėti dalį Lietuvos naftingo jūrinio šelfo. B.Lubys nesuko galvos dėl vertybinių nuostatų svarstant prezidento dalyvavimą pergalės parade Maskvoje ir spaudė Valdą Adamkų skristi, nes tai būtų į naudą B.Lubio santykiams su draugais „Gazprome“.
Kaip dujos reikalingos trąšoms pagaminti, taip Klaipėdos uostas reikalingas joms išvežti. Kitas didelis B.Lubio pirkinys buvo KLASCO. Tai, kad kaina buvo gerokai mažesnė už vertę, o dalį sumos buvo galima sumokėti pačios nupirktos įmonės pinigais, rodo jo, kaip verslininko sugebėjimus. O tai, kad atsakingi valdžios pareigūnai pasirašė po tokia kaina, yra valstybės apvogimas, už kurį Lietuvoje kaltų niekada nerasta.
B.Lubys nepaliko KLASCO savieigai ir neperpardavė susižerdamas pelną, o asmeniškai gilinosi į uostų veiklos ypatybes, ir pavertė pirkinį pelninga įmone. Ne veltui jis vyriausybei už biurokratinio aparato mažinimą rašė dvejetą su pliusu: savo laiku iš 5000 Jonavos „Azoto“ darbuotojų liko 1000, o KLASCO personalas buvo sumažintas per pusę. Ir abi įmonės išplaukė.
Tačiau B.Lubys nebuvo žmonių nematantis pinigų kalikas. Atvirkščiai, jam polėkio suteikdavo visuomeninė bet kurio projekto nauda. Atsimenu jį pasakojant, kaip jis autobusais galėtų vežti „Achemos“ darbuotojus pramogauti į Kauną, jei ten įkurtų kokį laisvalaikio centrą. Nemažai idėjų dėl Jonavos gražinimo jis svarstė su mano dėde skulptoriumi Konstantinu Bogdanu, su kuriuo abudu buvo Jonavos garbės piliečiai. Kada kilo mintis pastatyti paminklą Abraomui Kulviečiui Jonavoje, pinigų, aišku, labai trūko. Tada B.Lubys sukirto rankomis be jokių raštelių: „Tu padarai skulptūrą, o pinigais aš pasirūpinsiu“. Statant paminklą norėta ant pjedestalo iškalti B.Lubio kaip fundatoriaus vardą, bet jis griežtai atsisakė, ir leido tik pažymėti šone „Achemos“ vardą. Didelės pagarbos yra vertas žmogus, kuris nesidaro sau reklamos iš globėjiškos veiklos. Daugybė B.Lubio kaip mecenato pėdsakų yra ne tik Jonavoje ir gimtojoje Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje; ne tik sporte, bet ir kultūroje bei moksle.
Daugiausia prieštaringumų yra toje B.Lubio veiklos dalyje, kuri siejosi su politika. Jis suvienijo Lietuvos pramonininkus į galingiausią lobistinę organizaciją ir buvo visus jungiantis autoritetas. Kadangi profsąjungų pusėje neatsirado net šiek tiek į jį galinčios pasilygiuoti asmenybės, dabar Lietuvoje turime neišbalansuotą įtaką valdžios sprendimams, ir Trišalėje taryboje darbdavių atstovavimas neproporcingai svaresnis nei dirbančiųjų. B.Lubys pastaraisiais metais buvo labai užsiėmęs suskystinų gamtinių dujų terminalo projektu, kuris vėl jį nardino į politines dėliones, ir jam buvo nepriimtina, kad tokiame strateginiame objekte, kuris reikalingas ne tik visai Lietuvai, bet ir „Achemai“, galima apsieiti be jo.
Neseniai jis Vladimirui Laučiui pasakojo apie ketinimus sujungti verslą su kokia nors partija ir laimėti Seimo rinkimus. Politikos paskirtį jis greičiau suprato kaip verslo projektų rėmimą, o ne kaip daug platesnį visų gyventojų atstovavimą. Tai nebuvo stiprioji B.Lubio pusė. Pasaulyje daug liūdnų pavyzdžių, kuo virsta valstybės, kada jų pagrindine funkcija tampa verslo aptarnavimas.
B.Lubys buvo veiklos žmogus, nesustojęs kurti planų iki paskutinės gyvenimo dienos. Tikrai nedera jo lyginti su tokiu dvasios milžinu kaip Justinas Marcinkevičius, nors bičiuliams visada taip norisi. Nors tvirtą stuburą B.Lubys tikrai turėjo, didysis verslas nėra laukas, kur auga moralės autoritetai. Tačiau pramonės patriarchas buvo pakankamai didelis, kad nesipūstų, nors aplinkui nuolat zujo padlaižių virtinės, ir ne tik Druskininkų meras prisigerindamas kreipdavosi „Jūsų Ekscelencija“, keldamas jį iki valstybės vadovo lygio.
Dalykiškas pasaulio suvokimas buvo B.Lubio sėkmės pagrindas, nes jo dėka priimdavo pamatuotus sprendimus. Kalba ne tik apie pelną nešančius projektus. Labai daug apie žmogų pasako ir tai, jog jis vienas užaugino savo dukrą. Įpratęs savo valiai palenkti aplinkybes, šį spalį jis nusprendė trumpam atsikvėpti, kad vėl galėtų nerti į veiklos sūkurį. Jis vis kilo į kalną iki tos akimirkos, kada mūsų norai nustoja bent ką reikšti.