Aštrios kovos lauku tapo naujasis Aukštojo mokslo įstatymas. Į kovą labai apgailėtinomis formomis (su grasinimais) įsijungė ne tik Seimo opozicijos aktyvistai, teisininkai, bet ir kai kurių universitetų atstovai.
Pasirodo, naujajame įstatyme yra dvi gilios duobės: rektorių rinkimų tvarka ir studentų rotacija. Suprantama, kad rektoriai nori išsaugoti bičiulišką rinkimų sistemą ir likti absoliučiai autonomiški, bet uždari nuo visuomenės ir gamybos. Jeigu universitetas yra valstybės įstaiga, tai valstybė turi teisę reguliuoti autonomijos laipsnį.
Dabar universitetai autonomijos turi kur kas daugiau negu kada nors anksčiau. Šiandien aukštoji mokykla gali naudotis organizacine, finansine, akademine ir kitomis savivaldos rūšimis. Nėra ir negali būti universalaus autonomijos etalono.
Pagal universitetų Chartiją universitetas yra autonominė mokslo institucija, tiesiogiai susijusi su visuomene, o mokymas turi būti neatsiejamas nuo mokslinio tiriamojo darbo. Taigi, valstybės dalyvavimas valstybinių universitetų valdyme yra galimas, ypač tais atvejais kai universitetas atsiduria stagnacijos būsenoje. Tarp laisvės ir atsakomybės turi būti pusiausvyra. Mūsų nuomone, universitetai negali tapti politinių aistrų siautėjimo, primityvaus mokymo ar dogmatiškos propagandos vietomis.
Žvilgterėkime į aukštojo mokslo raidą per 20 nepriklausomybės metų. Pradžia buvo sunki ir sudėtinga visiems. Masiškai bankrutavo įmonės, mažėjo darbo vietų, didėjo bedarbystė. Praktiškai iki 1997 metų mažėjo ir studentų skaičius universitetuose. Jauni žmonės vietoj studijų ieškojo darbo užsienyje. Tai matydami, universitetai „tobulino“ studijų programas, keitė padalinių pavadinimus, darė kitus dažnai reklaminio pobūdžio žingsnius vienu tikslu – privilioti jaunimo.
Nuo 2000 m. (žr.seną Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą) šalyje atsirado binarinė aukštojo mokslo sistema (universitetinės ir neuniversitetinės studijos). Vietoje tuometinių technikumų ir aukštesniųjų mokyklų atsirado kolegijos, kurios įgijo aukštojo neuniversitetinio mokslo įstaigų statusą. Kolegijos, kontaktuodamos su universitetais, kūrė naujus studijų planus ir programas. O universitetai siaurino fundamentaliųjų disciplinų apimtis.
Tie, kurie domisi aukštojo mokslo būkle šalyje ir lygina panašių specialistų kolegijose ir universitetuose rengimo programas, rašytinėse jų formose paprastai neaptinka esminių skirtumų. Neretai susidaro įspūdis, kad specialybinių disciplinų dalyse skirtumų nėra. O kaip yra su dėstymo turiniu? Šis klausimas ir mokslinio darbo lygis universitetuose tegul lieka tyrinėtojų žinioje.
Čia tik norisi pažymėti, kad tuometinė reforma (2000 m.) ir populistinė propaganda tam tikra prasme padėjo. 2000-2007 metais studijuojančių skaičius universitetuose sparčiai augo. Tuo laikotarpiu į universitetus buvo priimama 57-59 proc. kiekvienų metų abiturientų. Studijos iš prestižinių tapo masinėmis-švietėjiškomis. Didėjant priėmimams didėjo ir dėstytojų skaičius bei jų akademinis apkrovimas. Dėmesys moksliniam darbui mažėjo.
Augimo laikotarpis (2000-2007 m.) aiškinamas tuo, kad jaunimas pasidavė propagandai ir masiškai rinkosi universitetus. Manydami, kad per 4-6 studijų metus įvyks dvigubas stebuklas – atsigaus gamyba, o studentas gaus universiteto absolvento diplomą. Tačiau taip neįvyko. Tuo metu labai smuko studijų kokybė. Daugelis pirmakursių nebuvo pasiruošę universitetinėms studijoms. Kad išsaugotų kontingentą, buvo daromos įvairiausios nuolaidos. Tačiau nuostoliai buvo didžiuliai. Kartais per pirmuosius studijų metus iškrisdavo iki 50 proc. pirmakursių. Milžiniškos studentų masės ugdymas galiausiai išsikvėpė.
Aktyvus švietimo sistemos modernizavimo šalininkas – KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis pagrįstai klausia: Ar Lietuva pajėgi turėti 22 kokybiškus universitetus? Pagaliau, ar jų tiek reikia? Jeigu apie 70 proc. universitetų absolventų nedirba pagal įgytą specialybę Lietuvoje, o emigruoja ir džiaugiasi gaudami laikiną (slaugytojos, auklės, pardavėjo, padavėjo, kambarinės, valytojo, indų plovėjo ar pagalbinio darbininko fermoje ar žuvų perdirbimo įmonėje ) darbo vietą, - tai jau katastrofa. Ar darbininkui reikia universitetinio išsilavinimo?
Kiekvienas sąmoningas žmogus mokosi ar studijuoja, kad po to turėtų mėgiamą darbą ir užsitikrintų padorų gyvenimą ateityje. Tačiau tokių vilčių išsipildymo mūsų aukštojo mokslo sistema šiandien garantuoti negali. Ji nėra atsakinga nei prieš valstybę, nei prieš visuomenę. Šiandien ji – tarsi masinės gamybos konvejeris, nešantis savo produktą į sandėlį. Sistemos problemų sprendimą, matyt, gali išgelbėti tik jos atvirumo ir papildomo išorinio valdymo principų plėtojimas.
Universitetai privalo atgauti prestižinės mokslo įstaigos statusą. Reikia laukti, kad tobulinant studijų įstatymą bus įtvirtinta nuostata apie studijuojančių skaičiaus reguliavimą. Valstybė specialistų poreikį turi numatyti ir užsakyti universitetams (ypač technologijų srityje) ir neleisti vadovautis principu: „kuo daugiau –tuo geriau“.
Mes taip pat pritariame universitetų skaičiaus mažinimui, apie kurį viešojoje erdvėje jau daug kalbama ir rašoma. Manome, kad Lietuvai pakaktų trijų universitetų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Mažinimas galėtų būti realizuotas sujungimo principu.
Prie aukščiausius reitingus turinčių universitetų reikėtų prijungti kitus to miesto valstybinius universitetus, suteikiant jiems fakulteto ar instituto statusą. Kituose miestuose esančius universitetus galima prijungti prie bazinio universiteto filialo statusu (Šiaulius prie Klaipėdos).
Pagal gyventojų skaičių tokia reforma Lietuvą priartintų prie kitų mažų Europos šalių universitetų (žr.lentelę).
| Šalis | Gyventojų sk.,mln. | Universitetų sk. | Kolegijų sk. |
| Lietuva | 3,0 | 22 | 23 |
| Slovėnija | 2,0 | 4 | 21 |
| Danija | 5,6 | 5 | 50 |
| Airija | 6,2 | 7 | 44 |
Kai universitetuose studijuos 5– 15 proc. vidurinių mokyklų abiturientų, tik tada universitetai atgaus prestižinės mokslo ir studijų institucijos vardą. Kad studijų apimčių esminio mažinimo procesas neatneštų žalos universitetuose dirbantiems žmonėms, šalia mažinimo reikia gerai apmąstyti ir kitokio tipo mokymo įstaigų kūrimo problemą.
Toks planas pritiktų ir šalies jaunimui. Didžioji dauguma vidurinių mokyklų absolventų paprastai pirmiausia nori tapti savarankiškais ekonomiškai ir linkę įsidarbinti pačiose paprasčiausiose darbo vietose. Studijas jie dažnai linkę pradėti vėliau jiems priimtinomis formomis. Tik nedidelė dalis pačių kūrybingiausių abiturientų savo karjeros kelią pradeda nuo studijų.
Taigi, po tokios reformos abiturientų pasiskirstymas, žengiant į savarankiško gyvenimo kelią, galėtų būti toks:
- 10 -15 proc. - universitetai;
- 30 -35 proc. - kolegijos;
- 60 -50 proc. - profesinės mokyklos.
Kai universitetuose liks 4–5 kartus mažiau pirmakursių (ir jie ateis tik rimtos atrankos keliu), universitetai taps tikrais mokslo židiniais, galinčiais konkuruoti su kitų šalių universitetais.
Esame lojalūs aukštojo mokslo sistemai todėl neketiname komentuoti ar analizuoti tų klaidų ar piktnaudžiavimo faktų, kurie buvo aptikti valstybiniuose universitetuose ir skelbti spaudoje. Tačiau aišku viena, kad dauguma akademinės tvarkos pažeidimų yra susiję su autonomijos pertekliumi, kontrolės stoka ir strategijos nebuvimu.
Besaikis universitetų varžymasis dėl kuo didesnio studentų skaičiaus ir yra dabartinės aukštųjų mokyklų krizės priežastis. Tik naujojo įstatymo patobulinimas ir jo įgyvendinimas visuose šalies universitetuose bei jų sujungimas gali grąžinti Lietuvos universitetus į prestižinių mokslo institucijų gretas.
Pastaruoju metu viešai pradėta svarstyti galimybė steigti Lietuvoje užsienio šalių universitetų filialus. Tai labai klaidingas kelias. Filialas niekada nebus tapatus baziniam universitetui, jame nebus tokių pačių laboratorijų, bus komandiruojami silpniausi dėstytojai, bus žemesnis mokslo lygis. Pažangiausias specialistų rengimo kelias (ypač retesnių specializacijų atvejais) – siųsti studentus į geriausius užsienio universitetus, kuriuose jie įgytų reikalingiausias šaliai specialybes ir po kontrakto pasibaigimo grįžtų į tėvynę.
Atskirais atvejais į mūsų universitetus (po jų reorganizavimo) būtų tikslinga kviesti dirbti (semestrui ar metams) žymiausius pasaulio mokslininkus, bet tik fundamentaliųjų ir technologijos mokslų srityse. Be to, nedelsiant reikia nutraukti privačių universitetų finansavimą iš valstybės biudžeto (beveik visais atvejais jie dubliuoja valstybinius universitetus).
Tikimės, kad čia iškeltos idėjos (nors iš esmės jos nėra naujos) paskatins vėl grįžti prie aktualios aukštojo mokslo reformavimo problemos nagrinėjimo. Kai studijų kokybės lygiu nepatenkinti ne tik pavieniai studentai, bet ir studentiškų organizacijų vadovai, tai – signalas, kad problema yra ir ją spręsti reikia skubiai.