R.Baločkaitė. „Seksas ir Miestas“: feminizmo spindesys ir skurdas

 (388)
Moterų istorijos. History. Herstory. Kitas pasaulis, - juk mokslai ir menai, tekstai ir paveikslai, sukurti vyrų, atspindi vyrų patirtis. O kaip jautėsi, kuo gyveno moterys? Atrandama moterų istorija. Laikas, leidžiamas (nuobodžiuose) archyvuose ir (jaudinančiose) ekspedicijose, tolimuose kraštuose - moterų laiškai, jų pasakojimai ir dienoraščiai, jų autobiografijos. Pamažu, atskleidžiama uždanga.
Kadras iš filmo „Seksas ir miestas“
Dar 1931-aisiais, Virginia Wolf kvietė „nužudyti angelą namuose“ – tą pasiaukojančią, atsidavusią, nieko sau nereikalaujančią XIX amžiaus moterį, įkalintą jai primestame moteriškame nuolankume...

1949-aisiais, Simone Beauvoir, „Antroji lytis“ demaskavo moteriškumo mitą – sijonai ir šinjonai, nepakeliama lengvybė, silpnybė, suvokiama kaip stiprybė, ir moteris, ta bejėgė fėja, įkalinta namuose. „(...) virtuvėje, kur motina plauna indus, mergaitė suvokia, kad metai iš metų kiekvieną popietę, tą pačią valandą, rankos panardinamos į riebaluotą vandenį, paskui porcelianas šluostomas šiurkščiu skuduru... Metai nebekopia į dangų... Jos bus pasmerktos tokiam ritualui iki mirties.“

1963-aisiais, Betty Friedan ir jos „Moteriškumo paslaptis“ ryžtingai kvietė emancipuotis, demaskuodama grėsmingą tikrovę – iš pažiūros laimingos, besišypsančios Amerikos priemiesčių namų šeimininkės, jų nerimas, nemiga ir neurozės, ir nuolatiniai vizitai pas psichologą, o problema paprasta – kiek gali apsimesti kvailesne nei esi, lėkštesne nei kada nors galėtum būti, - kiek gali kalbėt apie servetėles ir pagalvėles, - visa tai, be abejo, su privaloma šypsena – nepakeliama lengvybė.... Reikia griaut šitą rožinį kalėjimą, nužudyti angelą namuose ir išlaisvint gerąją fėją – tegu skrenda sau, į laisvę.

Verčiamas puslapis po puslapio, refleksyvioji modernybė, nuolat besimokanti iš savęs pačios, savo patirčių ir klaidų... Perrašomos enciklopedijos ir žinynai, perrašomi vadovėliai, perrašomos netgi biblijos – bent jau feminizmo, tai tikrai... Kiekviena nauja karta randa pasaulį savaip sutvarkytą, o gal – sudarkytą, ir imasi svaidytis kritikos strėlėmis.

1997-ieji... Candace Bushnell, protinga niujorkietė, sėdėdama savo apartamentuose Manhetene, - matyt, žiūrėjo pro n-ojo aukšto langą – užrašė puslapio viršuje: „Tebešviečia žėrintys Manheteno žiburiai, bet...“ Kas atsitiko tame pasaulyje, kur feminizmo biblijos buvo perrašytos, net po keliskart, o išsivadavimo manifestai įgyvendinti? Kaip gyvena moterys, išvaduotos iš rožinio kalėjimo, - tos, kurios neprivalo plauti indų su veide nenykstančia, visuomet malonia, kantria ir laukiančia šypsena?

Taip atsirado „Seksas ir Miestas“. Filosofinis, vidutiniškai sėkmingas romanas greitai pavirto komerciniu ir labai sėkmingu serialu. Prasmė pradingo kažkur tarp Manolo Blahnik batelių, Viviene Westwood suknelių, kokteilių, kvepalų.... Lašelis nepasitenkinimo – siužetui užpildyti ir įtampai išlaikyti. Laisvė ir nerimas - viskas įvyniota į gražų, blizgantį popierėlį... (Kaip neprisiminti to istorijos epizodo, kai olandai iš Amerikos indėnų nusipirko visą Manheteną už kelis spalvotus stiklo karoliukus...)

„Seksas ir Miestas“. Moterų biografijos. Herstory. Paprastos, iš pažiūros – jokios egzotikos – toks jau gyvenimas, savo paties kultūrai automatiškai tampi aklas, nejautrus... Jokių ekspedicijų į mažai urbanizuotą Šiaurės Afriką, ar Vidurinę Aziją. Jokių tekstų iš dulkėtų praėjusių amžių archyvų. Tiesiog - kasdienio gyvenimo patirtys, - pokalbiai, interviu, lauko tyrimas, stebėjimas (kartais – dalyvaujant, o kartais – ne)...

Sisi. Ji atvyko į Niujorką, įgyvendinti savo svajones. „Kaip tu?“ – pasiteiravo Kerė. „Nuostabiai, - atsakė Sisi. – Kas vakarą išsipuošiu ir išeinu į miestą, niekas nekreipia į mane dėmesio, grįžtu namo ir verkiu.“ Visai kaip pirmieji proletariato atstovai, kai išlaisvinti iš baudžiavinės priklausomybės, išsekę klajojo po besiformuojančius mietus, ieškodami kapitalo, kuriam galėtų patys, laisva valia parsiduot. Saleability, employability...

Kerolaina. Ji susitikinėjo su Semu. „Vieną vakarą jinai jį pamatė System klube ir patenkino jį ranka. Paskui jie išėjo į lauką ir pasimylėjo skersgatvyje už šiukšlių konteinerio. Po visko Semas užsisegė kelnes, pabučiavo jai į skruostą ir pasakė: „Labai ačiū. Iki pasimatymo.“ Kerolaina apmėtė jį šiukšlėmis.“ Nieko nepadarysi. Moteris pati kontroliuoja savo kūną, ir įgyvendina savo sąmoningo apsisprendimo teisę – kartais ir tokiu būdu.

Libė. „Libė tikrai priklausė „vienos nakties“ kategorijai. Susitikinėti ir rodytis viešumoje ji nebuvo pakankamai graži“. Dar Erichas Frommas rašė apie vaikiną, kurio gyvenimo ambicijos buvo savo Fordą pakeist į Buicką, ir pradėt susitikinėt su „geresnės klasės“ mergina. Voldenas pasakoja apie Libę: „Žinai, kai užsimerkdavau, tai nebūdavo jokios priežasties būti nepatenkintam.“

Ir, svarbiausia, žinoma - Kerė. Puikioji, šaunioji Kerė. Kerė nuėjo pažiūrėti filmo „Paskutinis gundymas“. Tai buvo filmas apie moterį, kuri, siekdama galios ir valdžios, be skrupulų išnaudoja kiekvieną sutiktą vyrą. „Išėjusi Kerė vis dar tebegalvojo apie sceną, kurioje Linda Fiorentino kabina vyrą bare ir dulkinasi su juo automobilių aikštelėje, įsikibusi vielinės tvoros. Ar čia ir buvo esmė?“

Ar čia ir buvo esmė? Gerosios namų fėjos, išlaisvintos iš rožinio kalėjimo, metėsi, kaip drugeliai į ugnį, į Manheteną, į nuotykių ir pavojų kupiną pasaulį. Dabar jos susidraskė savo sparnelius, susipurvino drabužėlius, nuvargo, burtai išsisklaidė... Pavargę fėjos pačios ieško to kalėjimo, kur galėtų prisiglausti ir atsikvėpti... Tačiau iš kalėjimo liko tik nuolaužos, rausvos šukės... Kerė skambina Šauniajam ir sako: „Suteik man paguodą... Bowery bare....“ Fėjos rūko ant laiptų, kartais netgi – žolę (ai, ką čia nustebinsi), puošiasi, gražinasi, geria... Nerimauja ir vaikšto pas psichoterapeutą...

Vieną vakarą, Candance Bushnell, protinga niujorkietė, sėdėjo savo bute Manhetene, n-ąjame aukšte, ir puslapio pradžioje užrašė: „Sveiki atvykę į Cinizmo amžių. Nors tebežiba Manheteno žiburiai, bet – romantinės iliuzijos išsisklaidė. Sveiki atvykę į (šitą) pasaulį. Jis negražus.“ Postmoderniame pasaulyje be iliuzijų, nebeliko pigaus optimizmo ar naivaus tikėjimo. Emancipacijos naratyvai prarado savo herojus, ir savo tikslą. Ir kuo viskas baigėsi? Liko oralinis seksas prie šiukšlių konteinerio. Jeigu ką paguos - tegu ir vilkint Viviene Westwood suknele.

O Simone Beauvoir baisėjosi, regėdama į riebaluotą vandenį panardinamas rankas..!

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Esate žinomi? Jūs valdote šalį (179)

Juokinga būtų sakyti, kad DELFI įtakingiausiųjų rinkimai http://apps.delfi.lt/itakingiausieji2016/ nepaliko abejingų. Kur ten abejingų. Visa skaitytojų ir komentatorių šalis sukilo į orą, su šakėmis ir su lenktu sukilėlio dalgiu, ir didis buvo balsų griausmas ir dantų griežimas, kai paskelbė DELFI rezultatus, ir lijo iš dangaus driežais ir varlėmis, o paskui nusėjo žemę skėriai, ir jų gausa uždengė saulę, ir stojo naktis.

Kur prasideda ir kur baigiasi Rusija? (416)

Kur slypi Rusijos konfliktinių santykių su kaimyninėmis tautomis šaltinis? Tai klausimas, kuris jau senokai domina ne vieną akademiką ir politikos apžvalgininką. Rusijos tapatybė ir geopolitika istoriškai nuolat susidurdavo su „sienų apsibrėžimo“ dilema.

A. Tapinas. Kelias į Valstybę. Kartu su mūsų žydais (378)

Rašydami šia tema mūsų publicistai dažnai jaučia poreikį pasiaiškinti, kad „ne, mes neturime žydiško kraujo, nė lašo žydiško kraujo“.

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (89)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (516)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.