Kultūra, kaip pabrėžia antropologai, yra adaptacinė reakcija. Kultūra yra tas būdas, kuriuo žmogus prisitaiko prie savo aplinkos – tai normos, tradicijos, papročiai, tabu, ritualai, mitai, mokslas, ideologijos – tai režimas, kuriuo kūnui ir sielai siekiama užtikrinti maksimalų komfortą konkrečioje situacijoje, konkrečioje aplinkoje.
Kai žlunga santvarkos ir valstybės, visuomenė patiria sparčių socialinių transformacijų, o socialiniai pokyčiai – kaip banga – vienus iškelia, kitus nubloškia žemyn, tie, nublokšti ir parblokšti, jaučiasi atsidūrę užribyje, arba – dugne, jaučiasi svetimi ir nereikalingi savo pačių šalyje. Skurdo kultūra formuojasi kaip atsakas, adaptacinė reakcija – kultūriškai sankcionuotas beviltiškumo jausmas, fatalizmas, pasyvus susitaikymas su likimu padeda išvengti galimos frustracijos, kai tikrovė parodys savo aštrius dantis; mėgavimasis akimirka, neplanuojant tolesnės ateities, padeda pajusti, tikrą ar tariamą, gyvenimo pilnatvę net ir skurdžios buities ir būties sąlygomis, o priešiškas nusistatymas valstybės institucijų atžvilgiu – leidžia išsaugoti išdidumą (kaip ta lapė iš Krylovo pasakėčios, kuriai vynuogės buvo vis „per žalios“)...
Niekas iš nieko neatsiranda. Už kiekvieno skurdo kultūros personažo – ilgalaikis nedarbas, gamyklų prastovos, infliacija, bankų krizės, nykūs papilkėję blokiniai daugiabučiai, alus iš „bambalio“, padėvėtų drabužių parduotuvės ir – žiniasklaidos piešiamas spalvingas pramogų ir malonumų pasaulis, vaizdiniai žurnaluose, kurių neišgali nusipirkt (kam neteko matyti skurdo kultūros personažo, žmogaus, prabėgomis skaitančio „Žmones“ atokiausiame „Maximos“ kampe) – kultūros formuojami lūkesčiai, kuriuos galima arba pasiekti neteisėtais būdais, arba atmest...
Afroamerikiečiai, ko gera, labiausia diskriminuojama Jungtinių Valstijų spalvotoji mažuma su kaip reta skausminga istorine praeitimi (baltieji vergais paversdavo net iš sanguliavimo su vergėmis gimusius savo pačių vaikus...), nesikrato jiems klijuojamų įžeidžiamų, stigmatizuojančių etikečių – taip, mes tokie ir esame, sako jie, bet juk tai jūs, baltieji, mus tokius padarėt, ar ne? You have put us into this position.
Lietuvoje tie, kurie tyliai egzistuoja paraštėse, Lietuvoje – kol kas nesako nieko. Patekę į spindintį didmiesčio prospektą, jie droviai arba ciniškai (priklausomai nuo konteksto) sako – „A girdž, ė, ėhė.. “ Jie gyvena savo getuose ir klausosi savo muzikos, („runkelių bardai“ – taip pašiepiamai vadinami jų numylėtiniai), jie infantilūs, naivūs, lengvai manipuliuojami klastingų politikų... Bet tuo pačiu metu jie ypač jautrūs savo statusui, o dėl savo nenusisekusio gyvenimo – itin agresyvūs ir pikti – „capable of turning nasty“, taip, pasak Stuarto Hallo, būdavo charakterizuojami juodaodžiai vergai. Infantilumas ir agresija – tokia yra iš dviejų ekstremalių kraštutinumų susidedanti binarinė stereotipo struktūra.
Įkliuvus į šio stereotipo pinkles, nieko nebegali padaryti – diskursas, pasak Judith Butler, tampa prievartiniu, nes subjektas, norintis kalbėti ir dalyvauti jame, paklūsta nustatytoms kalbinio žaidimo taisyklėms ir šitaip pats dalyvauja savo paties pavertime.
Tada belieka laukti, kol iš tolimų šalių atvykęs koks antropologas aprašys ir išnagrinės šias už diskurso ribų atsidūrusias reikšmių ir simbolių sistemas, ir dar kartą konstatuos, kad kultūra – nuostabiausias iš visų žmogaus išradimų – tai adaptacinė reakcija, tai normos, papročiai, vertybės, elgesio ir mąstymo modeliai, kuriais žmogus bando apsisaugoti nuo neteisybės, beprasmybės, pažeminimo, beviltiškumo ar kitos skaudžios patirties; tai stebuklingas žmogaus galios ir gyvybingumo šaltinis, dėl kurio posovietinė karta pakėlė ir išgyveno istorines transformacijas – bankų krizes, infliaciją, nedarbą, valdžios abejingumą, politinius skandalus, skurdą, emigraciją, rinkos grimasas – visa tai, ką žmogaus širdžiai šitaip sunku išvert.