Norint, kad tie pakeitimai būtų pagrįsti ir duotų naudą, tenka nuolat „inventorizuoti“ savo valstybę, siekiant kuo aiškiau žinoti, ką turime ir ko reikia.

Regis, viena svarbiausiu šių dienų Lietuvos realijų yra tokia: Lietuvos Statistikos departamento 2005–2014 m. gyventojų surašymų duomenimis, pasaulyje gyveno 3 663 tūkst. lietuvių, iš jų Lietuvoje – 3 043,4 tūkst. (83,1 proc.), užsienio valstybėse – 619,6 tūkst. (16,9 proc.). Europos migracijos tinklas pateikia dar didesnį skaičių: 730,9 tūkst. Vien Jungtinės Karalystės vyriausybės duomenimis, 2013 metais ten oficialiai buvo 144 tūkst. Lietuvoje gimusių asmenų. Demokratinė šalis savo piliečių prievarta neseka ir todėl tikslius skaičius apie žmonių judėjimą nėra lengva nustatyti, taip pat nėra lengva tiksliai pasakyti, kuri dalis iš jų yra balso teisę tebeturintys piliečiai.
Dešimt arba net daugiau procentų piliečių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Airijoje, Danijoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir prancūzų Gvadelupoje sprendžiant Lietuvos reikalus mums reiškia lygiai tiek, kiek Vilniaus kvartalas pagal likimo ironiją esantis prie geležinkelio ir autobusų stočių. Ar taip tikrai yra gerai?
Rytis Zemkauskas

Vis dėlto akivaizdu, kad net kukliausiais paskaičiavimais šiandien svetur gyvenančių savo piliečių turime tiek, kiek gyventojų yra Klaipėdos mieste. Klaipėdoje pagal egzistuojančią rinkimų tvarką išrenkami 3 Seimo nariai ir dar 2 išrenka rajonas. Gi tas pats skaičius pasaulio lietuvių teturi vieną rinkimų apylinkę – Vilniaus Naujamiesčio – kurią dar dalinasi su to paties Naujamiesčio gyventojais.

Balsuojančiųjų Naujamiestyje „užsieniečių“ skaičius paprastai neperžengia penkiolikos tūkstančių, tačiau ar galime stebėtis, kai yra tokia sistema? Tai juk maždaug tas pats, kas prijungti Londoną prie Radviliškio ir tikėtis, kad Londonas su džiaugsmu dalyvaus šventėje.

Dešimt arba net daugiau procentų piliečių, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Airijoje, Danijoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir prancūzų Gvadelupoje (žinau, kad ten tikrai yra vienas ar viena, nes tinklapio statistika mane informuoja, kad žiūri mūsų kuriamas TV laidas) sprendžiant Lietuvos reikalus mums reiškia lygiai tiek, kiek Vilniaus kvartalas pagal likimo ironiją esantis prie geležinkelio ir autobusų stočių. Ar taip tikrai yra gerai?

Jums leidus, prie šio rašinio pradžioje pasakytų banalių tiesų pridursiu dar kelias. Pasaulio lietuviai yra didžiulis mūsų šalies turtas. Visais laikais buvo. Užtenka prisiminti, kiek pagalbos sulaukta iš jų sovietmečiu ir ypač po to – likviduojant sovietmečio padarinius. Kad ir ką sakytume, o visais laikais gausybė mūsiškių gyveno svetur. Ir tikrai gyvens, nes laisvas žmogus turi teisę kurti savo likimą pats. Dėl to lygiai tokios pačios pagarbos yra vertas lietuvis Prinstono universiteto absolventas ir lietuvis, dirbantis Norvegijos naftos verslovėje. Nes abu ėmė likimą į savo rankas, stengėsi ir tebesistengia nebūti našta giminei ir valstybei. Gyvena, kaip pasakytų senieji emigrantai dipukai, „savo galva“. Ir, beje, nemaža dalis man sako nenorį būti vadinami emigrantais, jie save vadina pasaulio lietuviais, o tai reiškia vieną – ryšių su Lietuva svarbą jiems.
Visi šie labai įvairūs žmonės sudaro lietuvišką pasaulio tinklą, kurį reikia išmokti labiau vertinti ir juo naudotis valstybės mastu. Nes tai – kitokios kompetencijos, nes tai – vertingos kitų kultūrų įtakos, nes tai – labai moderni bendruomenė, kuri gali veikti (ir jau veikia) nuotoliniu būdu.
Rytis Zemkauskas

Visi šie labai įvairūs žmonės sudaro lietuvišką pasaulio tinklą, kurį reikia išmokti labiau vertinti ir juo naudotis valstybės mastu. Nes tai – kitokios kompetencijos, nes tai – vertingos kitų kultūrų įtakos, nes tai – labai moderni bendruomenė, kuri gali veikti (ir jau veikia) nuotoliniu būdu. Jei norite, tai bent du šimtai tūkstančių mūsų ambasadorių visame pasaulyje. O jeigu čia pridėsime tuos, kurie nėra piliečiai? Tarkime, apie skaudžią Lietuvos patirtį visam pasauliui rašanti, nors jau lietuviškai nekalbanti Rūta Šepetys arba „Oskaro“ laureatas litvakas Michelas Hazanavicius?

Kaip tik susitikimai su minėtais ir daugybę kitų, kaip gražiai sako lietuvių kalbą geriau už mane mokantis mano bičiulis italas Stefano Lanza, „daugiau ar mažiau lietuvių“ ir pasufleravo mintį apie Lietuvą kaip modernų socialinį tinklą. Koks jis turi būti ir kokiais įstatymais yra įgalinamas? Štai puiki tema diskusijoms ir forumams.

Kuriant „Vakarų efekto“ ir „Alchemijos“ laidas apie tai jau kalbėjomės su lietuvių bendruomenėmis nuo Londono iki Kopenhagos. O kad kalbėjimas nebūtų tik terapija, reikia ir konkrečių pasiūlymų. Vieną iš jų inicijavo Pasaulio lietuvių bendruomenė: padidinkime pasaulio lietuvių vaidmenį valstybėje per Seimo narius. Chemiko, Kembridžo absolvento Vlado Oleinikovo žodžiais tariant: kodėl gi negalėtume turėti vieno Seimo nario, mūsų piliečių renkamo Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, kito, renkamo piliečių likusiose Europos šalyse, kito – JAV ir Amerikose, dar kito – Australijoje ir Okeanijoje? Ir čia net nereikėtų Konstitucijos pataisų... Palyginimui: Prancūzijos parlamentas tokių svetur gyvenantiems prancūzams atstovaujančių narių turi 11.

Vietoje nusistovėjusios nuomonės apie „išsivaikščiojančią“ Lietuvą galima pasiūlyti galvoti apie „Lietuvą kaip socialinį tinklą“ – moderniausią pasaulyje valstybę, arba filosofo, Kanados ir Vokietijos lietuvio Rimo Čuplinsko pasiūlytą „Lietuvą Light“ – apimančią visus, kad ir kur jie būtų, nereikalaujant, kad nuolat dūsautų šalia ar bijotų tų pačių baubų. Galima ir lietuviškai viską pavadinti, čia tik idėjos, tačiau apie jas diskutuojant galima pamažu pakeisti valstybę ir bendruomenę taip, kad ji taptų patogesnė gyventi mums visiems su mūsų skirtingomis (ir gerai!) pažiūromis ir ... kultūromis.

Bet kuriuo atveju, atrodo, kad mūsų yra daug daugiau nei mums atrodo ir mes daug geresni nei manome. Naudokimės tuo.