Susidaro įspūdis, kad Seimo narys iš ryto atvažiuoja į posėdžių salę, trinasi ten iki darbo pabaigos ir tik kartais pakeliui į bufetą ar tualetą dar duoda koridoriuje interviu. Jeigu Seimo narys neatvažiuoja, tai jis visai nieko neveikia, nors ir salėje jie nelabai ką veikia ir jau tikrai nieko neišmano. Tas pats įspūdis susidaro žiūrint realybės šou per televiziją ir jau garantuotai žiūrint TV viktoriną, kur mes namie ant fotelio tikrai žinom atsakymus į klausimus geriau už tuos žioplius studijoje.
Seimas mums yra TV šou, kurį mes labiausiai mėgstame nekęsti. Seimo nariai yra šio šou žvaigždės ir jie turi elgtis taip, kad mums būtų smagu jų nekęsti.
Seimo nariams mes priskiriame Hario Poterio galias, tačiau tuo pačiu laikome juos visiškais idiotais. Tokio radikalaus personažo net animacinių filmų pasaulyje dar nėra atsiradę, bet mums – nė motais.
Mums nė motais, kad politika visų pirma yra privačių interesų konvertavimas į viešąjį interesą. Taip, skamba painiai. Ką padarysi, šis tekstas – ne TV šou. Seimo narys, gi, ir yra tasai tarpininkas tarp savo rinkėjų privačių interesų ir viešojo intereso, išreikšto įstatymo projektu.
Pavyzdžiui, svarbiausia Seimo nario darbo vieta galėtų tapti jo biuras. Tas biuras, kur jis išklauso mūsų nuomonių ir pagal tų nuomonių bendrą vidurkį jau Seimo salėje siūlo balsuoti koreguojant viešąjį interesą. Beje, biuras gali puikiausiai būti ne tik fizinis, bet ir virtualus: bendrauti su didele dalimi rinkėjų galima ir socialinių tinklų pagalba.
Tokiu būdu Seimo narys kartais gali savo darbą dirbti kepyklėlėje arba ir ant Nemuno kranto, kad tik būtų interneto ryšys. O tada trumpam nueiti į posėdžių salę paspausti tą visiems matomą mygtuką arba pasilikti ilgiau ir pasiginčyti su kolegomis, kurių rinkėjai mano kitaip. Ne vien Seimo nariai mano, pabrėžiu, bet ir jų rinkėjai. Žinoma, ne viskas čia yra taip paprasta ir ne visi įstatymai turi gimti liaudyje, bet čia svarbu plėsti supratimą apie atstovavimą.
Britų parlamente net nėra tiek krėslų kiek jie turi parlamentarų. Prieš balsavimo procedūrą ten parlamentarai renkasi rūmų koridoriuose ar net aplinkiniuose pabuose ir ateina balsuoti. Demokratija veikia puikiausiai.
Mes neleidžiame jiems būti protingais, atsakingais ir profesionaliais. Mums jie patinka kaip šou personažai, kaip animacinių filmų herojai, kaip cirko artistai. Žinoma, kai kurie iš jų stengiasi mūsų nenuvilti, nes tik tiek temoka. Tačiau šalia šou žvaigždžių ir yra kiti. Prisigyvenome iki to, kad net profesionalūs ir daug galintys visuomenei duoti politikai turi sąmoningai apsimesti dresuotomis beždžionėlėmis, kad būtų išrinkti, o paskui jau partizaniškai padarytų gerus darbus.
Kol Seimas mums bus mylimiausias nekenčiamiausias pramogų šou, tol nieko nebus. Laikas suaugti, bičiuliai. Laikas pareikalauti, kad cirkas su mažaraščiais klounais išvažiuotų, o jų vietoje atsirastų mus – labai skirtingus – atstovaujantis forumas. Ir žiūrėti į juos ne per TV, o bendrauti tiesiogiai ir suprasti jų darbą.