Knygoje „Bus geriau“ Rytis Zemkauskas klausinėja profesorių apie asmeninį jo gyvenimą, literatūrą, muziką, politinio gyvenimo užkulisius. Klausinėja taip paprastai ir žaismingai, kad skaitytojas nejučia pasijunta dalyvaująs šių dviejų skirtingo amžiaus, skirtingos patirties turinčių bičiulių pokalbyje, kai ant stalo garuoja arbata, niekas niekur neskuba, paskaitoma eilių, dalijamasi prisiminimais, juokaujama.
Banguojanti rimtų ir nerimtų, skaudžių ir žaismingų temų polifonija bus įdomi ir jaunesnio amžiaus skaitytojui, jau pamėgusiam paradoksalius profesoriaus „trolinimus“ asmeniniame jo feisbuke, publikuojamus šalia neįprastos šiam ironiškam politikui lyrikos ar keturvėjininkiškų dadaizmų.
Knyga sudėliota lengvai, neslepiant tėviško profesoriaus rūpesčio ar autoironiškos bravūros. Tarsi prisimenant garsiąją Miunhauzeno frazę: „Ponai, jūsų veidai pernelyg rimti. Visos didžiosios pasaulio kvailystės padaromos būtent tokia veido išraiška.“
„Puiki dviejų intelektualų pokalbių knyga. Dabartinės Lietuvos pater patriae (kaip jį vadino garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas) Vytautas Landsbergis gali juokaudamas papasakoti visą XX a. Lietuvos ir Europos istoriją, kai kada surimtėdamas, neretai pereidamas prie lyrinių intonacijų, bet niekada neprarasdamas griežtos ir aiškios savo minties logikos.
Kita vertus, toks žavus pasakojimas įmanomas tik meistriško klausinėtojo dėka – būtent toks ir yra žurnalistas bei rašytojas Rytis Zemkauskas. Žavi ir vertinga knyga, ji pravers ir Sąjūdžio istorijos tyrinėtojams, ir europinės politikos gerbėjams, ir gerų skaitinių pasiilgusiems skaitytojams.“
Anotaciją parašė Leonidas Donskis. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.
I ištrauka
Papasakokit man, ką darot, kai diena būna bloga. Kai nesiseka, kai viskas krinta iš rankų.
Nelabai būna, kad kas imtų ir užgriūtų taip, jog pasiduotum depresijai ar nusivylimui. Kasdien turiu užduočių, žinau, ką reikia padaryti. Aš dar gyvenu, vadinasi, man jau sekasi. Arba nesiseka, jeigu kankinuosi. Bet man tiesiog įdomu gyventi ir ką nors dirbti. Taip pasakysiu: jeigu yra gyvenimo turinys, tada viskas gerai, jei turinio nėra – gyvenimas nugyventas tuščiai. Čia, manau, ir yra pagrindinis dalykas.
O kas yra „gyvenimo turinys“?
Kai man patinka tai, ką aš padariau. Kai einu gyvenimo taku, nusibalnoju nosį, bet vis tiek einu. Kuomet junti dalyvaująs. Albertas Einšteinas net sakė esąs Kūrėjo pieštukas. Patirdavęs tokią jauseną.
Man iš šalies atrodo, kad nesat labai religingas žmogus. Ar taip?
Aš labiau pasikliauju protu galvodamas apie metafizinius dalykus, aukštesnės prasmės ar aukštesnės galios dalykus. Kai ką išmąstau, kai ką tiesiog priimu. Ir vis dėlto yra kažkas nematomas greta manęs, su kuo pasikalbu. Kai kada blyksteli.
Kai ėjom į pirmą didelį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, likus pusvalandžiui iki mitingo pradžios buvo nutarta, kad aš turiu kalbėti pirmas. Žmogus, kuris turėjo kalbėti, neatėjo, tai „gal tu galėtum?“ Na, aš turėjau vieną mintį, pasiūliau ją, draugai sako: „Gerai, nuo to ir pradėk.“
Žinojom, kad yra didžiulė jėga, kurią glostom prieš plauką. Aikštė pilna žmonių, daugelis dar turbūt abejojo, eiti į mitingą ar neiti, Vidaus reikalų ministerijos kiemas – pilnas jėgos, pasiruošusios numalšinti „maištą“. Eidamas į tribūną persižegnojau, ko niekada gyvenime nedarydavau, tarytum paprašiau: „Padėk man.“ Kai nelaimė didžiulė, taipogi gali visiškai nuoširdžiai paprašyti Jo pagalbos. Būna, kad daugiau ir neturi į ką kreiptis.
Religija, žvelgiant etimologiškai, – tai ryšys. Kadaise tai buvo ryšys tarp artimųjų. Toji artimo sąvoka Mokytojo pakelta į aukštesnį lygį: kiekvienas turėtų būti tau artimas. Nėra nei žydo, nei graiko, visi – Dievo sūnūs. Arba, kaip pasakė Jonas Paulius II, kalbėdamas milijonams musulmonų Kazachstane: „Mes turim tą patį Tėvą, tai reiškia, esam broliai.“ Ir kas galėtų tai nuginčyti ar paneigti?
O kas ten buvo?
„Alachas – musulmonų dievas.“ Baisiau ir būti negali. Aš nesu teologas, bet ir man aišku, kad Alachas – tiesiog kitoks Dievo vardas. Nors yra daugybė žmonių, kurie mano, jog yra ne vienas dievas. Todėl dievai ir žmonės rungiasi tarpusavyje, žudo vieni kitus. Gražu.
O kaip baltų dievai?
Baltų dievai baltams buvo brangūs, jie nenorėjo kitų dievų, todėl gynė savus. Tačiau nemanau, kad baltai nekentė Dievo. Yra tokių žmonių, kurie nekenčia svetimo dievo, nes nekenčia svetimos tapatybės. Todėl verčia atsisakyti tapatybės ir priimti „mano dievą“. Tačiau tai joks dievas. Dievas to nereikalauja. Jo Sūnus aiškino žmonėms, kad Dievas yra meilė, o ne bausmė. Ir Lietuvos dar nekrikštytas karalius Gediminas pasakė popiežiaus legatams: visi turime vieną Dievą.
Jūsų sūnaus filme „Visa teisybė apie mano tėvą“ Jūs sakot, kad Dievas kalba per paprastus žmones.
Tai žinome nuo senovės. Esu mestelėjęs ir taip: „Dievas perkūnus kalba.“ Per kūnus kalba ar perkūnus – kaip nori, taip ir perskaityk; čia kaip muzika, kaip žaismas, fliuksiukas, natos interpretavimui. Tačiau kartais kalba. Nebūtinai per barzdotus pranašus; arba tie, per kuriuos Jis kalba, pavadinami pranašais.
Antanas A. Jonynas yra man su apgailestavimu sakęs: „Ai, gerai tiems muzikantams, jų muzikos prigimtis šėtoniška.“ Matyt, jam kaip poetui šiek tiek pavydu, kad muzika gali perteikti tai, ko neperteiksi žodžiais.
Arba kad muzika gali visai apsieiti be žodžių. Ji pasako, jeigu smuiko arba fortepijono sakytojas pasako. Vis dėlto tai priklauso nuo sakytojo. Mažojoj Lietuvoj buvo tokia bendruomeninė veiklos sritis, lydima giedojimų, buvo profesionalų. Sakytojas Anskis. Ir štai ateina su obojum sakytojas Juozas Rimas.
Grįžkim prie tikėjimo dalykų. Vakarų pasaulyje šiandien vienas pagrindinių ginčų vyksta tarp kreacionistų ir evoliucionistų.
O koks skirtumas? Žinia, galima mąstyti, jog kadaise buvo taip, kad nieko nebuvo. Tai jiems lyg išeities taškas. Arba priešingai – negali taip būti, kad nieko nebūtų ir staiga kažkas iš to nieko atsirastų. Kaip iš netiesos kad atsirastų tiesa. Vadinasi, buvo – visą laiką buvo! Purvo gabalėlis Visatoje, tai jau smulkmena, nėra ko ginčytis.
Evoliucionistai sako, kad intelektas kuriant visatą nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti. Esą kuriančios valios buvimas niekaip neįrodomas.
Kas yra Dievas? Tai pradinis faktas. Man atrodo, Rigvedoje sakoma: „Aš esu tai, kas yra.“ Ar yra kas nors? Yra. Tai ko čia dar ginčytis? O gal nieko nėra, tik tas „niekas“ prisigalvojo, kad kažkas yra?
Čia jau Šliogeris.
Vadinasi, jis nėra niekas, jeigu prisigalvoja.
Jam pasaulis yra niekis. Ir iš ten, iš niekio, kyla…
Labai patogi pozicija – užlipti ant aukšto bokšto ir viską vadinti nieku, tartum tu jau būtum tas viskas.
Ne, ir aš tada – niekis. Niekio sūnus.
Jeigu aš suprantu, kad esu niekis, tai esu viskas. Čia paslėpta labai didelė ambicija.
Ginčijamasi ne dėl to, kaip iš tikro buvo, o dėl to, kuris teisus?
Daugybė ginčų kyla dėl nieko. Ginčai dėl ginčų. Lyg pačiame ginče jau būtų prasmė. Ginčijuosi, taigi gyvenu. Kažkas panašiai pasakė. Ergo sum.
Kartais jaučiate norą prieštarauti?
Ar Jums neatrodo, kad religija, Dievo suvokimas neatsiejami nuo minčių apie mirtį?
Turbūt tai susiję su viltim. Nuo seno žmonės manė, kad jie turėtų gyventi ir toliau, „po to“. Jie norėjo, kad taip būtų, dėl to atsirado ir ritualų, susijusių su mirusiaisiais. Tarkim, kartais suvalgydavo numirėlio smegenis, kad žmogus kitame žmoguje toliau gyventų. (Dabar tas vyksta kultūros lygmeniu.)
Nuo seno buvo trokštama, kad mirusysis kuo ilgiau būtų kartu su gyvaisiais, perteiktų jiems savo jėgą, savo išmintį, savo galią. Laidojant būdavo manoma, kad žmogus miega, vėliau atsikels. Nes ir mes pamiegoję atsikeliam. Archeologai Vidurinėje Azijoje randa kapų, kuriuose priešistoriniai žmonės paguldyti ant šono ir apiberti auksiniais lapeliais. Atsigulė kaip koks burundukas atėjus žiemai, apsikasė lapais ir laukia pavasario.
Žmogus save suprato kaip dalį begalinio gyvenimo. Jam buvo priimtina būtent taip žiūrėti ir į mirtį, ypač į savo mirtį. Koks nors priešas žmogėdra ateina, jį užmušei – ir gerai, jis tau nebekenkia, nepavojingas. Bet kai galvoji apie savo gyvenimą, kad neišvengiamai artėja jo pabaiga, kad turi užleisti vietą kitiems...
Vilkų vadas Akela rudeniop susikviečia visus – jis dar vadas ir sako kitiems: „Žiūrėkit, vilkai, gerai įsidėmėkit kiekvieną. Čia yra naujų, jie yra mūsiškiai. O čia vienas dviem kojom vaikšto plikas – jis irgi mūsų. Įsidėmėkit – jo valgyt nereikia.“
Gyveni sau žmogus ir prisigraibai visokios išminties, kuri nėra tavo išmintis, nes daugybė kvaršino sau galvas ir ieškojo atsakymų, o tu ką nors nugirdęs atsimeni. Sakai: „Mirtis... ir kas po to?“ Pats protingiausias žmogus pasaulyje taip atsakė į tą klausimą: „Palauksiu ir pamatysiu.“
Štai prisimenu iš Heinės, mano mylimo jaunystės poeto: Šiaurės jūros pakrantėje stovi jaunas vyras, žiūri į bangas...
Sakykit, kas yra žmogus?
Iš kur atėjo jis
Ir kur jis eina?
Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių?
O bangos ošia amžiną ošimą,
Sau švilpia vėjas,
Debesys skrajoja,
Ir laukia atsako kvailys.