O kol kas grįžkime į Žemę. Šios planetos kontekste paskutinis Nidos Vasiliauskaitės straipsnis išties šokiruoja. Autorė šaiposi iš publicisto Karolio Vyšniausko už tai, kad jis sukritikavo lietuvių socialinį nejautrumą – vietinių įžymybių pomėgį juodai nusidažyti veidus, vaidinant juodaodžius. Su kiekvienu Nidos sakiniu grimztame į naujų nusišnekėjimų jūrą (pavojinga: galima paskęsti). Tad apie viską iš pradžių.
Autorė piktinasi, kad juoda oda prilyginama neįgalumui ar buvimui gyvūnu. Tai, žinoma, netiesa. K. Vyšniauskas palygino menestrelių šou dažymosi (blackface) tradiciją su kitais gūdžios praeities ženklais – neįgaliųjų ir gyvūnų cirku. Būtent dėl to, kad egzistavo panaši rasistinė tradicija, kai šiuo dažymusi buvo žeminami juodaodžiai, reiktų to atsisakyti ir šiandien.
Šekspyras, arba kodėl broliukas latvis nesitepė veido juodai
Toliau judame prie Šekspyro, už kurio užsikabinti yra išties įdomu, jei leisime sau mąstyti šiek tiek plačiau. Karolis Vyšniauskas pasidžiaugė, kad pernai metų Niujorko „Metropolitan“ opera nutraukė ilgametę tradiciją, kai Otelą vaidinantis aktorius veidą nusidažydavo juodai. Tenoras – beje, mūsų broliukas, latvis Aleksandrs Antonenko – nustebino publiką savo balsu, o ne vulgariu ir nusibodusiu makiažo sprendimu. Šia proga Nida Vasiliauskaitė visomis kryptimis nusitaiko sarkazmu, suplakdama skirtingus dalykus į vieną. Neva, gal tada mūsų manymu visas Šekspyras turėtų būti laikomas rasistiniu.
Pamėginkime iš lėto išnarplioti šią painiavą. Visų pirma, nėra abejonių, kad „Otelas“ turi proto-rasistinių ir kolonialistinių elementų. Tačiau kaip ir bet kokia gera drama, ji yra dialektinė, pateikianti skirtingas to paties reiškinio puses, kviečianti diskusijai. Tad vien jau šios problematikos kėlimas to meto visuomenės kontekste yra teigiamas dalykas.
Visų antra, mes iš tiesų negalime vertinti praeities kūrinių remdamiesi modernizmo sukurtais etikos standartais. „Otelas“ parašytas dar prieš JAV vergijos tragedijas, pranokusias košmariškiausias Šekspyro fantazijas. Tuo metu šiuolaikinė rasizmo sąvoka kaip tokia išvis neegzistavo.
Kita vertus, istoriniai meno šedevrai yra vertinami ne dėl savo atgyvenusių idėjų, o nepaisant jų. Pavyzdžiui, galime gerėtis tiek Leni Riefenstahl propagandiniais filmais apie Hitlerį, tiek Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, nors ši kūryba ir prisidėjo prie mums nepriimtinų idėjų sklaidos.
Tačiau svarbiausia čia atskirti du dalykus – istorinę pjesę ir jos interpretaciją šių dienų scenoje. Ar noriu pasakyti, kad vardan politinio korektiškumo reikėtų nuneigti, kad Otelo personažas – ne baltaodis britas? Ne, tikrai to nenoriu pasakyti. Tačiau čia vėl reikia stabtelėti.
Visų pirma, nėra pakankamai įrodymų, kad Šekspyras turėjo omeny, jog Otelas – būtinai juodaodis. To meto auditorijai mauras, arba „juodaodis“ galėjo reikšti ir arabą, ir afrikietį, ir iš esmės bet ką, kas skyrėsi nuo pablyškusio brito.
Visų antra, tiek to, pripažinkime, kad Otelo kitoniškumas yra svarbus ir vaidinkime jį. Tegu jį vaidina ir baltaodžiai aktoriai. Juk operos žanre neretai apkūnus dainininkas vaidina gražuolį, o jau pagyvenusi moteris – jauną vilioklę. Tačiau čia ir slypi paprastas atsakymas – baltaodis gali suvaidinti juodaodį išvengdamas makiažo, primenančio rasistines dažymosi tradicijas.
Kita vertus, turėkime omeny, kad operos žanras yra išskirtinis. Tuo tarpu kine ar teatre kažin ar mus įtikins baltaodis, vaidinantis juodaodį, net ir su kvailu rasistiniu makiažu. Tai būtų paprasčiausiai neskoninga. Tad gal palikime, kaip ir įprasta, baltaodžiams baltaodžių roles: jų tikrai nestinga.
Kaip žodis „negras“ Lietuvoje pasiklydo rūke
Provokuodama dar labiau, Nida Vasiliauskaitė rašo, kad ir žodis „negras“ savaime nėra rasistinis. Čia ir vėl reikia stabtelėti ir išnarplioti nesusipratimų pynę, kurią supainiojo nemažai Lietuvos nuomonių lyderių. Tarp jų, beje, ir tikrai progresyvių.
Taigi, pripažinkime – žodis „negras“ nėra tabu žodis. Jis atitinka anglišką žodį „negro“, kuris tiesiog atgyvenęs, ir šiuo metu tik labai maža dalis juodaodžių asmenų tapatinasi su šiuo terminu, kadaise pakeitusiu nekorektišką „spalvotajį“. Tabu žodis yra kitas – tai žodis „n*****“. Jo niekas nevartoja ir Lietuvos oficialiame kontekste. Visiems užtenka proto, kad jį laikytume įžeidžiančiu.
Tai kodėl tada geriau nevartoti ir žodžio „negras“? Juk sovietmečiu Lietuvoje šis žodis tikrai neturėjo neigiamų konotacijų. Tai, beje, irgi kultūrinis kontekstas, kurį reikia pripažinti. Išties, kodėl... Na, šioje situacijoje mes turime savęs labai ramiai paklausti: ar mes norime laikytis sovietinės tradicijos, ar vis dėlto galime perlipti per save ir atsižvelgti į tai, kad mūsų lietuviškas žodis „negras“ kaip tyčia labai panašus į anglišką žodį „negro“, su kuriuo tiesiog niekas nebesitapatina? Jeigu mes galime atsižvelgti ir tiesiog sakyti „juodaodis“, na, gal nenumirsime dėl to? Manau, kad liksime gyvi. Linkiu sėkmės.
Dar viena kultūrinė tradicija, kurią ignoruoja Vasiliauskaitė
Galiausiai Nida Vasiliauskaitė smogia iš peties – jeigu nekorektiška baltaodžiams dažytis juodai, tai tada nekorektiška ir vyrams rengtis „moteriškai“, kaip tą daro eurovizinė Conchita.
Na, čia tai bent paradoksas. Juk kaip tik Šekspyro laikais vis dar buvo įprasta, kad moterų personažus vaidino vyrai. Ši idiotiška seksistinė tradicija pasikeitė ir dabar tikrai daugumai žmonių priimtina matyti moteris, kurios vaidina moteris, bei vyrus, kurie vaidina vyrus. Gal tai ir labai nepatinka Nidai Vasiliauskaitei, kuri, manding, norėtų sugriauti bet kokias lyties kategorijas.
Dauguma suprantame šiuos pokyčius kaip moterų teisių progresą – aktorės išsikovojo teisę dirbti teatre. Bet gal revizionizmas a la Vasiliauskaitė suvokia šiuos pokyčius kaip didžiausią lyčių sugriežtinimo regresą?..
Be abejo, Nida Vasiliauskaitė ignoruoja dar vieną kultūrinę tradiciją – travesti karalienių šou (drag). Tai – XX amžiaus antroje pusėje išpopuliarėjusi homoseksualių vyrų kultūros ir saviraiškos dalis, kurios tikslas yra ne pašiepti moteris, o pasišaipyti iš griežtų vyriškumo ir moteriškumo normų. Gėjai patys šio laikmečio kontekste buvo ir vis dar yra labiau diskriminuojami nei parodijuojamos moterys (dažniausiai įtakingos aktorės, dainininkės, politikės). Conhita neabejotinai tęsia būtent šią tradiciją.
Kita vertus, kai Lietuvos šoumenai persirengia moterimis ir savo kvailų pasirodymų metu reprodukuoja tiek stereotipus apie moteris, tiek apie „moteriškus“ vyrus, tai žinoma yra neskoninga, vulgaru ir nekorektiška. Apie tai verta rašyti kitą straipsnį, bet tai neprilygsta blackface dažymosi nekorektiškumui, kuris tęsia išskirtinai rasistinę tradiciją.
Kodėl Marse galioja Vasiliauskaitės logika?
Taigi, Marse vis dar galioja Nidos Vasiliauskaitės logika. Nes Marse nebuvo vergovės, nebuvo rasistinių menestrelių šou. Nebuvo ten netgi Šekspyro. Ten, Marse, kol kas visi lygūs: tiek vyrai, tiek moterys, tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai. Ten jų niekas neskirsto nei pagal odos spalvą, nei pagal lytį, ir jie gali sau nevaržomai vaidinti vieni kitus, nerizikuodami nieko įžeisti.
Tik viena bėda – ten jų nėra. O kai tik į Marsą įžengs žmogus, Nidos Vasiliauskaitės grynoji logika ten nustos galiojanti. Nes ten, kur yra žmogus, ten yra ir kultūra. Savo ruožtu kultūrinių niuansų nagrinėjimas reikalauja išsilavinimo ir atidumo, o ne tik reakcionieriško paklykavimo bet kuria nepatikusia proga.