Tris paras truko valdžios, žiniasklaidos ir Tautos brolybės bei visiško pasitenkinimo aktas. Vienam veikliam profesoriui pavyko pasiekti tai, kas per ketvirtį amžiaus neišdegė nė vienai partijai ir valdžiai, nustekentiems intelektualams, pavargusioms lituanistėms ir pensininkams kartu sudėjus.
Bet yra ir trečia žinia. Kaip visada.
Mums visada reikia, kad net aukščiausiame orgazmo taške kas nors būtų kaltas. Kas kaltas, tapo aišku iš karto. Kadangi profesionalų nevirškinam iš principo – nebent tai būtų S. Skvernelis ir jo ministrai – kam kliuvo, kam nekliuvo, o istorikams kliuvo už viską.
Kalti už tai, kad nepajudino užpakalių ir nenuvažiavo į Berlyną anksčiau. Už tai, kad nerado Akto. Ir už tai, kad ne taip sureagavo į Aktą. Vieni kalti už tai, kad rašė, kiti – kad skaitmenizavo. Dar kiti, kad plaukiojo Nemunu su Zita.
Istorikai tapo kaltesni už Landsbergį Sr. (tas kaltas iš principo), ir net „MG Baltic“ koncerną, kuris pasirodė toks skrudžas, kad nė nemano skirtis su žadėtu radybų milijonu.
Valdžiai turėjo patikti. Pirmąkart po Kovo 11-osios apie ją niekas nekalbėjo. Neklausinėjo, ar jai rūpi istorija? Nesipiktino nei apverktina mokslo būkle apskritai, nei istorijos – konkrečiai. Net Mažylio kelionės į Berlyną aplinkybės ištirpo grupinio pasitenkinimo rūkuose.
O juk tuo metu, kai mūsų europarlamentarai (ir ne tik) skraido verslo klase, VDU profesorius į Vokietiją ieškoti Vasario 16-osios akto važiavo autobusu. Būtų juo ir grįžęs, bet Skvernelio aparatas nupirko bilietą lėktuvu. Pasiblizginti šalia didžių lietuvių – tą valdžia tai moka.
Šis vaizdinys – atradėjas autobusu kratosi į Berlyną – atsakymas, kodėl Vasario 16-osios Akto originalo neturėjom iki šiol. Valdžiai tai buvo ir neįdomu, ir nesvarbu!
Po to, kai, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, istorikė J. Kiaupienė trim mėnesiams nuvyko į Habsburgų archyvus Vienoje tyrinėti XVI a. LDK diplomatijos dokumentų, istorikę ilgai tampė Generalinė prokuratūra. Siuvo bylą, kad pinigai naudoti ne pagal paskirtį. Iš tiesų, ko į tą Vieną?
Dabar, kai vienišas ieškotojas rado Vasario 16-osios aktą, o feisbukinė Tauta suprato, kad visi nežinomi istorijos klausimai jau išrišti, dar aiškiau nei prieš savaitę tapo aišku, kad nei istorijos mokslas, nei istorikai Lietuvai nebereikalingi.
Todėl Prezidentė, premjeras ir Kultūros komiteto pirmininkas nenueis į Lietuvos istorijos institutą. Pasižiūrėti, kaip atrodo tris dešimtmečius neremontuoti kabinetai, kiek laipsnių juose būna žiemą, ir svarbiausia, pamatyti, kiek mažai jis turi istorikų. Valdžia Istorijos institutą paskutinįkart prisiminė 1991-ųjų rudenį. Kai atėmė jo pastatą, kurį perdavė Vatikano ambasadai.
„LDK diplomatijos istorijai tirti žmogų ruošti reikia labai ilgai – net kalbas mokantis sunkiai perskaitys M. Radvilos Juodojo laiškus – toks jo raštas, kad, o Dieve. Kita problema – finansai. Istoriko darbas užsienio šalių archyvuose kainuoja brangiai. O valstybės institucijoms dar ir supratimo stinga, kas yra archyvas ir tyrinėtojo darbas jame“ – prieš ketverius metus sakė garsi istorikė J. Kiaupienė.
Kaip veltui šaunusis kareivis Šveikas bandė įtikinti imperatoriaus armijos pionierių Vodičką, kad vienas kitas vengras nekaltas, kad jis vengras, taip ir dabar nugalėjo Vodičkos požiūris, jog visi istorikai yra kalti, kad jie istorikai, todėl juos reikia mušti.
Kam ta istorija? It's the economy, stupid. Iš to seka, kad galim kalbėti ne apie dvi, o tris geras žinias.
Iki šiol Tauta geriau už daktarus žinojo, kaip gydyti ketvirtos stadijos vėžį, gripą ir alergijas (įkrautu vandeniu ir šikpopieriu, piramide, homeopatija, be antibiotikų), o taip pat tai, kaip svarbu nesiskiepyti. Antra, visi žinojo, kaip turi būti daroma žurnalistika. Nuo šiol Tauta žino dar ir trečią – kaip tyrinėti istoriją.
Sveikinimai istorikams, patekusiems į lagerio klipatų skyrių drauge su gydytojais ir žurnalistais!
Tai, kad mėgėjai viską išmano geriau nei profesionalai, patvirtino ir Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys G. Karosas, pasipiktinęs, kad taryba lenkų rašytojo T. Konwickio vardu pavadino kaimo gatvę.
Europos centro kūrėją dėl vitaminų stygiaus ištiko haliucinacijos?
Sveikas kaip ridikas. Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba jau tiria, ar sprendimas Naujojoje Vilnioje gimusio rašytojo vardu pavadinti gatvę neprieštarauja įstatymams. „Prašysime papildomų duomenų“, – tarsi eidama ieškoti Akto išdidžiai praneša Vyriausybės atstovė, teisės magistrė V. Vaičiūnienė.
Skvernelio atstovė aiškinasi, ar Konwickio vardu pavadinta gatvė nekelia grėsmės viešajai tvarkai. Taip apie Konwickį, sakiusį: „Esu truputį įtarus lietuvis, gyvenime pasirengęs viskam. Stengiuosi nepasiduoti nepagrįstam optimizmui“?
Valdininkų bukumas ir tamsybė nebeturėtų stebinti. Bet štai ima vienas jų ir nusišnypščia dviem pirštais prie visų, o skreplį Lietuvos vardu tėškia priešais Katedrą.
Konwickis išgarsėjo romanais „Mažoji apokalipsė“ ir „Lenkų kompleksas“. Abu išleisti pogrindyje – komunistinė cenzūra juos draudė. Romanuose „Bohiń“, „Dziura do nieba“ ir kt. rašo apie Vilniją. Būdamas dar ir režisierius sukūrė kino filmą pagal Lietuvos gamtą ir žmones ypač gražiai vaizduojantį Cz. Miłoszo romaną „Isos slėnis“.
Ar gali Vyriausybei atstovauti, ir dar tokiame jautriame regione, valdininkė, neraukianti, kas buvo iš Vilniaus kilęs vienas garsiausių Europos kino ir prozos kūrėjų? Ar tokie pareiškimai, kaip valdininkės Vaičiūnienės, kyla tik iš jos tamsumo, ar yra tyčios padiktuoti, nes gūglinti dabar net A. Širinskienė moka?
Armia Krajowa? Konwickis, į AK nuėjęs paaugliu, pats kritiškai ją vertino, ir to įrodymas – romanas „Raistai“. Vis tiek kiekvienas lenkas kaltas, kad jis lenkas, net jei tas lenkas – Konwickis?
Kai Dievas nori nubausti žmogų, atima jam protą. Kai Dievas nori nubausti Lietuvą, jis Vyriausybės atstovę Vilniaus apskrityje paverčia tautininke, bet tokia, kurios nei Smetona su Tūbeliu, nei kiti kultūringi, išsilavinę tarpukario tautininkai per slenkstį neįsileistų. Mėšlini batai kultūroje nebuvo Smetonos prioritetas, švelniai kalbant.
Klausimas premjerui: jei Vyriausybės atstovei Vilniaus apskrityje užkliūva tokia komunistams ir fašistams vienodai neįtikusi figūra kaip Konwickis, kodėl ji nereaguoja į sovietų okupantų kolaborantų vardais pavadintas S. Nėries mokyklą, L. Giros (Raudonosios armijos kapitonas, jei ką) gatvę ir P. Cvirkos paminklą ar vis dar kabančią paminklinę lentą hitlerininkų kolaborantui Noreikai-Generolui Vėtrai ar K. Škirpos gatvę?
Skvernelio atstovė į ekranus įžengė tuomet, kai euforija dėl rasto Vasario 16-osios Akto originalo ėmė slūgti. Moralas? Kaip visada.
Viename paskutinių interviu Konwickis, atsakydamas į klausimą, kad gal teisūs tie, kurie tvirtino, kad ypatingi poelgiai atsiranda ypatingomis akimirkomis, kaip buvo Lenkijoje po Popiežiaus mirties, kai pakako, kad iš ekranų dingtų politikai, ir paaiškėjo, jog gyvename padorioje šalyje, tarp padorių žmonių, atsakė: „Parašykite: dabar Konwickis nutilo ir ilgai tylėjo. Tokių pakilių akimirkų buvo daug, bet jos greitai praeina.“
Net Lietuvoj būna valdžios, žiniasklaidos ir Tautos bendro pasitenkinimo aktų. Kurie greit praeina. It's the economy, stupid, sakė vieno JAV prezidento rinkimų kampanijos strategas J. Carville‘is. Dirbate puse etato? „Sodrai“ mokėsite nuo viso. Kad žinotumėt, sako A. Sysas. Aktas baigėsi.