Savaime suprantama. Kai pagalvoji. Gražulio, ir ne tik jo, koldūnų reikalas smirdi politika ir šiaip elementariai smirdi. Politika, iškyrus narius, kandidatus ir jų klientus, Lietuvoje niekam neįdomi. O kalbėti apie antrą galą Lietuvoje – sarmata nuo krivių ir vaidilučių laikų.
Po velnių, kaip pasakyti žmogui ir dar per televiziją, kai visa giminė akis išpūtus, kad visa kebeknė tik dėl to, jog koldūnų tešlos ir įdarų minkytojos, tulike padariusios sisiuką ar ką didesnio, nenusiplovusios rankų minko tešlą toliau?
Lietuva jau dvylika metų Europoje, bet higienos vardiklis – vis dar tarp Medininkų ir Gomelio. Tupyklų kultūros amžiuje. Troleibusuos – šutas. Paėmei pavėžėti pakeleivį – žiaukčiosi nuo paraugintų kvapų. Ne tik per karščius. Ir tai natūralu. Per 25 proc. lietuvių (Europoje gyvenančių!) namuose neturi nei tualeto, nei dušo. O ir tie, kurie turi, pataupo persilį ir vandenį.
Viena po kitos partijos skelbė rinkimų sąrašus. Bet paklauskite 16-os partijų ir šimtų „einančiųjų“ į Seimą: ar nors viena savo programoje įrašė, kaip per ketverius metus pasiekti, kad kiekvienas žmogus turėtų tualetą ir dušą?
Gėda apie tai net kalbėti? Taigis kaipgis. Prūsijos karaliui XIX a. pr. nebuvo gėda, o Vingių Jono provaikaičiams – vis dar. Vokiečiai seniai po tualeto rankas plauna, o mūsų koldūnų tešlos minkytojos atšauna: tegu Seimo ponai plaunasi.
O kiek kuri partija žada sukurti naujų darbo vietų? JAV net Trumpas susiriesdamas šaukia, kad per ketverius metus sukurs tiek ir tiek darbo vietų ten ir ten. Kada girdėjote apie tai kalbant mūsų narius? Vietoj to, kiek jie Mažeikiuose ar Šalčininkuose sukurs darbo vietų, „einantieji į Seimą“ porina: tą ir aną, ir dar šitą uždrausim!
Lietuvos verslininkas, kuris Mažeikiuose norėjo pastatyti medienos perdirbimo gamyklą su daug darbo vietų, tokią pat gamyklą netrukus statys Pensilvanijoje. Urėdų timpčiojami Seimo nariai ir ministrai užbanino gamyklą Mažeikiuose. Geriau ir toliau žaliavas, o ne gaminius iš jų eksportuosim. O drauge su žaliavomis ir toliau – žmones.
Pensilvanijos gubernatorius lietuvį verslininką sutiko išskėstomis rankomis. JAV politikas žino: nori išlaikyti kėdę – kurk darbo vietas. Lietuvos politikas irgi žino: nori išlaikyti kėdę, pamiršk darbo vietas. Malk visokį š..., kad 30 proc. padidinsi pensijas.
Iš kur jie padidins, jei nebus naujų darbo vietų? Klausimas politikos olimpiadininkams. Seimo rinkimai, vykstantys tuoj po olimpinių žaidynių, turėtų būti politikos olimpiada, bet jau seniai tai tik parolimpinės varžybos. Tai pasakius, privalu iškart atsiprašyti parolimpinių žaidynių sportininkų, kurie dėl tokio palyginimo gali teisėtai įsižeisti. Nes jie ne tik nori, bet ir gali. Laimėti, pasiekti rezultatą. Jie kaunasi dėl pergalės.
Absoliuti dauguma „einančiųjų į Seimą“ nori, bet nieko negali. Todėl jiems ten labai reikia. Kitur jie – nulis. Būdamas ten nulis gauna 9 mlrd. svetimų eurų. Kasmet. Šmugeliuodamas tokia suma gali nusipirkti įtaką. Ketveriems metams. Net gerą vardą. Kartais. Likimo ironija: prekybai poveikiu – pagal pačių prisiimtą įstatymą.
Kiek tarp buvusių premjerų ir ministrų turėjome tokių, kurie sugebėjo numatyti, bent jau svarstyti, kaip atrodys pasaulio ir Lietuvos ekonomika po 20 ar 10, bent po penkerių metų? Kiek tokių vizionierių buvo premjero Butkevičiaus kabinete?
Juokiatės. Su kartėliu. Kaip biblinė Sara, kai jai, jau senai moteriai, pasakė, kad susilauks sūnaus. Taip klausti Lietuvoje – dar prastesnis tonas, nei apie antro galo reikalus išsižioti.
Ar kas nors iš valdžioje tuo metu buvusių ministrų, premjerų prieš gerą dešimtmetį numatė, bent jau svarstė cukraus pramonės ateitį? Ar svarstė, kad ateityje gali nelikti kvotų, kaip atsitiko dabar, ir bus galima plėsti cukraus pramonę ir cukrinių runkelių plotus? O jei svarstė, kodėl leido uždaryti dalį fabrikų, o kartu nususinti ir visą sistemos grandinę, prasidedančią kaime?
Ar kas iš jų galėtų pasakyti, kaip Lietuva turėtų pasielgti su pieno ūkiais, kurie dabar nesuduria galo su galu ir suka į grūdininkystę? Tampa žaliavos eksportuotojais. Gal vis dėlto valstybei derėtų remti pieno sektorių bet kokia kaina, nes, tarkim, po dešimtmečio pienas gali tapti strategine žaliava?
O jei neverta, tai gal baigti viską iškart? Ar turime džiaugtis lietuvio investicijomis į medienos fabriką JAV, ar vis dėlto už tai Seime ir Vyriausybėje derėtų daug kam nagus nukapoti?
Tačiau kiek tarp „einančiųjų į Seimą“ turime tokių, kurie galėtų svarstyti, kaip šalies ekonomika atrodys bent 2026-aisiais? Kurie iš jų gali parodyti jei ne kelią, tai bent jo kryptį? Įsiklausykite į terminą, ištarkite garsiai: „Nusprendžiau eiti į Seimą“. Dvelkia absurdu.
Ar galima patikėti skirstyti 9 mlrd. eurų tam, kuris iki tol per metus nėra nė 9 tūkst. paskirstęs? Kurio paties kišenėje arba vėjai švilpauja, arba jam kotedžą šalia Prezidentės vilos dovanojo dukra. Kaip maisto ir veterinarijos kontrolės viešpačiui Miliui ir dešimtims jo visagalių valdininkų?
Išsidėliokite kandidatų pavardes pagal abėcėlę, be partijų priklausomybės, ir užrašykite šalia jų klausimą: ar šis kandidatas yra vadovavęs bent trims žmonėms? Ar jis yra iki tol ką nors sukūręs – verslą, televizijos laidą, filmą, parašęs gerą romaną ar vadovėlį? Išveskite po to procentą, ir gausite madingą antraštę be veiksnio: „Nustebo, sužinoję, kiek mažai tarp jų ką nors galinčių žmonių.“
Ekrane šmėkščioja buvusi pensininkų ministrė, išnyra šūkis: „Girdim. Matom. Darom!“
Aha, kur gi ne. Apsidairykite bent šalia Gedimino 11, jei Lietuvos neprižiebiate. Būdami valdžioje nesugebėjote net savo premjerui bilietų „po pigiai“ į Rio de Žaneirą nupirkti. Norėjote pigiai, o išėjo kaip visada – lėktuvo bilietas už 11 000 EUR žmogui! Net Butkevičius suprato: bus skandalas. Tai – net brangiau už triskart didesne kaina vargšams pirktus miltus ir kruopas.
Tai ką po to dar galite girdėti, matyti? Apie darymą nekalbam. Seimo parolimpinių žaidynių nugalėtojams nieko nereikia daryti. Tik būti.
Kol galėjo, Alekna dalyvaudavo olimpinėse žaidynėse. Kai nebegali, eina į Seimo parolimpines. Kaip ir buvęs pasaulio galiūnas Savickas. Buvęs policininkas Nr.1. Nebegali būti policijoje, patapo valstiečiu.
Miestietis nuo gimimo? Jei labai reikia, gali pažaliuoti. Žaliuoja – drauge su pusšimčiu „einančiųjų“ iš visų Dievo pamirštų pašalių. Gelbėti tos.
Ne prieš gera turbūt. Trys tikri sąrašo valstiečiai turėtų žinoti – kai bulvės pažaliuoja, jas tik kiaulėms sušerti. Kaip ir koldūnus su kakučiais.