R. Valatka: Kalėdos – be Kristaus, valstiečių valdovas – be vieno cveko

 (1589)
Dovanų karalius mirė, šaipydavosi seniau žemaičiai iš žmogelio, užsigeidusio ko nors dykai. Dovanų karalius reinkarnavosi Seimo Kultūros komitete. Nuo šiol Kalėdų dvasia jau tokia: tu (mokesčių mokėtojau) moki, aš (Komiteto pirmininkas) statau. Seimo vaikams reikia naujo fortepijono. Tauta, susimesk Ponui ant fortepijono!
Rimvydas Valatka
© DELFI / Šarūnas Mažeika

O gal Ponas pats? Juk ne ubagas, iš trąšų ir pesticidų tai nubyra? Ponas suka akutes į šalį. Žvilgsnis – kaip katino, ant miltų pridirbusio. Į šoną, į šalis. Ir premjeras mažne taip pat. Lyg gėdytųsi to, ką dabar daro su policija. Per jo paties favorito, profsąjunginio Bako malonę nebenusipelnančia uždirbti daugiau.

Mūsų Ponas – pats geriausias, suūžia megztąsias konservatorių beretes pakeitusios valstiečių ciocės. Antai jau kiek anas davė! Tam mintyse davė du milijonus, tam tris, Statkevičiui už kičą pažadėjo. Mokytojams, profesoriams ir kitiems valstiečių „prioritetams“ nebeliko.

Iki pietų valstietė Papirtienė Seime rinko parašus už 18 mln. mokytojams, 3 mln. profesoriams ir 2 mln. doktorantams. Papildomai. Visa Seimo valstietija pasirašė, o dar kiek svetimų. Net 90 rašėsi „už“. Bet atėjo laikas balsuoti, ir Ponas valstiečius subarė. Rezultatas? Anei valstiečių balsų, anei jų parašų skripkos, anei mokytojams – papildomo pyragėlio.

Kaip diena – taip naujiena.

Užmuškit Saulę pavogusią gyvatę! Muškit blukį! Viso pasaulio lietuviams Visos Lietuvos Ponas savo kalėdiniame sveikinime linkėjo patirti magišką, sutelkiančią ir apvalančią... Šv. Kalėdų dvasią.

Devyniaragis elnias, velniai, giltinės su dalgiais, kelmas ir ožio kaukė. Visokio velnio rasi tame Seimo Vyr. Pono kalėdiniame sveikinime. Tik Kristaus ne. Nepraėjo nė 30 metų, kai Čekuolio „Gimtasis kraštas“ pavergtoje Lietuvoje prikėlė Kūčias, ir vėl Kalėdos – su velniais, gyvatėmis ir rupūžėmis.

Ar gali būti pagonių Kalėdos šventos? Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis – doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei.

Lietuvoje ir anksčiau keičiantis valdžioms nestigdavo pigaus cirko – keistų ministrų paskyrimo, nesusigaudymo politikoje, grybo pjovimo ir nusišnekėjimo. Bet prieš šias Kalėdas nieko kitko ir neliko. Tik cirkas be pinigo. Kaip ant čyderstvos, sakytų žemaičiai. Su naujomis, ką tik pagautomis meškomis. Kurios tik karpo ausimis ir pagal dresuotojo komandą spaudžia nurodytą mygtuką. Būtų net labai juokinga, jei nebūtų, ne, ne graudu. Pavojinga.

Mūsų Ponas – pats geriausias, suūžia megztąsias konservatorių beretes internete pakeitusios valstiečių ciocės. Antai jau kiek anas davė! Tam mintyse davė du milijonus, tam tris, Statkevičiui už kičą pažadėjo. Mokytojams, profesoriams ir kitiems valstiečių „prioritetams“ nebeliko.

Šįmet Lietuvoje vėl mirė 11 tūkst. žmonių daugiau negu gimė. Prienai su Birštonu – į kapus. Ir niekas jų nepakeis. Kaip ir pernai, išvažiavo, išemigravo dar bent 20 tūkst. daugiau nei imigravo.

Kodėl taip yra? Štai jau ketvirtis amžiaus piktinasi daugybė žmonių. Emigravusių ir likusių. Keliančių sparnus ir prarandančių viltį. Ir dairosi netikrų blukio atpirkėjų ten, kur liežuviu duoda du milijonus tam, tris milijonus kitam, o tam, kuriam iš tikrųjų reikia, ir nebelieka.

Jei reikėtų vienu sakiniu atsakyt į šį klausimą, tas sakinys skambėtų maždaug taip: pagal valdymo standartus Lietuva vėl artėja prie Rusijos. Per pastaruosius pusantro mėnesio mūsų atstumas nuo Vakarų dar labiau padidėjo. Tiek daug sustabdytų reformų. O jei pridėtume pliurpalynę apie tautinius kostiumus, klases su vienu mokiniu, Verygos blaivybes, keleivių baudimą už važiavimą su išgėrusiu vairuotoju etc? Ar traukinių keleivius taip pat baus, jei mašinistas bus įkalęs?

Situacija dar keistesnė, kai palyginame beveik baigtą, bet sustabdytą policijos reformą su tuo, ką sako Vyriausybės kanclerė. Dargužaitė visoje valdžios sistemoje žada padaryti tai, ką policija jau baigia – su mažiau žmonių, kurie uždirbs daugiau, atlikti tą patį darbą.

Bet premjeras policijos vadovus už tai deda į šuns dienas, o Dargužaitę palaiko. Už tą patį – du skirtingi įvertinimai. Ar galima sugalvoti ką nors durniau? Atmetus velnius ir šventas Kalėdas be Kristaus.

Ar mes esame už tokią valstybę, kuri leidžia piliečiams viską, kas netrukdo kitų žmonių laisvei? Ar jau apsisprendėme grįžti atgal į policinę valstybę, kurioje valdžia uždraus viską, kas tik jai šaus į galvą?

Ar gali būti pagonių Kalėdos šventos? Teologinis klausimas – dar vienas išbandymas velniais ir gyvatėmis doro komunisto dukrai, svarbiausiai Lietuvos teologijos daktarei Širinskienei.

Opozicija liaupsina naujus ministrus. Už ką? Ar policinė valstybė, kuri imasi reguliuoti net tai, ką žmogus valgo, geria, kaip susilaukia vaikų ir net kaip rengiasi, pajėgi ištraukti Lietuvą iš demografinės ir dar baisesnės – politinės minties duobės?

Tokios valstybės prievartą lietuviai kentė pusę amžiaus. Kas liko iš pusės tautos po to, matome ne tik iš metų pradžioje įvykusios Saviečių kaimo tragedijos, bet ir iš Pono bei jo valstiečių svaičiojimų, kad dėl to kalčiausi yra „Grand Cru“ vynai ir šampanas.

Vietoj kuriančios valstybės, kuri nesikiša į žmogaus asmeninį gyvenimą, – dar daugiau policinės priežiūros. Teisus M. Mikutavičius, sarkastiškai parašęs, kad jis pažįsta tik kokius tris žmones, kurie po Naujųjų Lietuvoje nebus paskelbti nusikaltėliais.

Vietoj naujų darbo vietų kūrimo išmanymo – tik socialinę rūpybą išmanantis socialinės apsaugos darbo ministras. Vietoj valstybės, kuri skatintų norinčius užsidirbti, – perplėštų skvernų kolchozas, kuriame grasinama padidintais mokesčiais net tiems, kurie sukrapšto tūkstantį. Lygiai taip pat kolchoze kasmet brigadininkas išmatuodavo kaimiečio šieną daržinėje – kad tik žmogelis dviejų karvių nesugalvotų slapta nuo valdžios laikyti.

Kaip sustabdysite emigraciją jaunų, kūrybingų žmonių, kai šitaip? O gal čia šuo ir pakastas? Gal to ir siekiama – tokių kuo greičiau atsikratyti? Nes su tokiais – tik vargas. Jie vertina laisvę, turi savo nuomonę, šaiposi iš Pono ir jo pliurpalų. Kuo mažiau tokių liks Lietuvoj, tuo lengviau bus valdyti valdovui, kuris vis dažniau pakalba kaip be vieno cveko.

Vietoj kuriančios valstybės, kuri nesikiša į žmogaus asmeninį gyvenimą, – dar daugiau policinės priežiūros. Teisus M. Mikutavičius, sarkastiškai parašęs, kad jis pažįsta tik kokius tris žmones, kurie po Naujųjų Lietuvoje nebus paskelbti nusikaltėliais.

Antrąją Šv.Kalėdų dieną, kai pasaulio krikščionija mini ne velnius ir gyvates, o mūsų nuodėmių atpirkėjo Jėzaus gimimą, norisi tikėti, kad taip nėra. Nes kas gi daugiau lieka? Tik tikėti, kad Ponas, nepaisant jo keistenybių ir bendravimo su velnių pasauliu, nori gero lietuviams. Tuo ir vadovaujasi šimtai tūkstančių lietuvių, sakydami, kad gal dar nereikia jo taip smarkiai plakti.

Ką pamirštame? Tai, kad valdžios galia daryti gera tuo pat metu yra ir galia daryti bloga. Kažkas yra labai tiksliai pasakęs, kad geismo plėsti valdžios galias tragedija yra tai, jog šitas geismas užvaldo visus geros valios žmones, kurie pirmieji ir tampa šio geismo padarinių aukomis.

Ar galima patikėti tokia valdžia, kuri viešai leidžiasi į svaičiojimus apie patriotizmą per kičinius baudžiauninkų kostiumus ar visų lietuvių sielų bei kūnų išganymą per karą su vynu? Ar įmanoma pasitikėti turtingu Ponu, kuris žodžiais kasdien į visas puses svaidosi ne savo, o svetimais 2 ar 3 mln. eurų, bet realybėje uždraudžia jų duoti net tam, ką pats yra paskelbęs prioritetu?

Duovanū karalios y mėrės, atsakytų seniau žemaitis. O šiandien ką – prisikėlęs kaip Lozorius?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (221)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1022)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (364)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (132)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (572)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.