Antraščių klišės kartais velniškai tiksliai perteikia padėtį. O ji tokia, kad po E. Masiulio ir „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio ofenzyvos su maišeliu juodų eurų, kuris Liberalų sąjūdį pasiuntė į gilų nokdauną, o gal ir nokautavo, Lietuva pajudėjo dar vieno socialistinio Seimo link. Ta proga Graužinienė pasodino ąžuoliuką.

Landsbergį Jaunesnįjį galima suprasti. Lietuva be liberalų – Lietuvos valdžia be konservatorių. Likę be liberalų konservatoriai rudenį valdžią matys kaip savo ausis. Ir su liberalais tai būtų buvę nelengva padaryti. Bet be liberalų – jau niekaip. O jei kartais ir pasitaikytų kaip aklai vištai grūdas – tai būsi kaip trečias brolis.

Be balso teisės. Tokia sprangi valdžia, kaip Pakso „tvarkdarių“. Lyg ir turi savo ministrų, bet kai kurie jų visai ne tavo. Lyg ir gali įkąsti prezidentei, bet kai didysis brolis socialdemokratas nusprendžia nekibti prezidentei į atlapus, nes už tai šviečiasi gauti antrą porciją tylos iki Seimo rinkimų, tavo balsavimą dėl antiprezidentinės komisijos jie drebia kaip musę iš barščių.

Lietuva be liberalų – Lietuvos valdžia be konservatorių. Likę be liberalų konservatoriai rudenį valdžią matys kaip savo ausis. Ir su liberalais tai būtų buvę nelengva padaryti. Bet be liberalų – jau niekaip.

Prarastą galimybę liudija ir konservatorių suvažiavimui rašytos Landsbergio Jr kalbos, kurios ištrauka išvakarėse pasidalijo feisbuke, nuotaika: „Lietuva skęsta, per 15 metų neteksime kas trečio darbingo žmogaus! Tikėjome, kad atkreiptas visuomenės dėmesys į svarbiausias Lietuvos problemas sulauks tinkamo dėmesio. Todėl rudenį rinkimuose rinkėjai ne protestuos „prieš sistemą“, o racionaliai rinksis geresnę savo ir savo vaikų ateitį Lietuvoje."

Tikėjome. Būtasis kartinis laikas. Liberalų sąjūdžio juodosios buhalterijos byla, tegu ir kukliai vadinama kyšio ėmimu, Landsbergio Jr tikėjimą sudaužė.

Nemaloni tiesa. Gali būti, kad konservatoriai, o ir pats Landsbergis Jaunesnysis iki Seimo rinkimų šią tiesą iš paskutiniųjų bandys paneigti. Ir tai taip pat galima suprasti. „Tiesa išvaduoja, – kažkada sakė garsi feministė G. Steinem, kurios žodžius ypač tinkamu metu politinei Lietuvai priminė D. Udrys. – Bet prieš tai tiesa užp...“

Šitaip negražiai kalbant, tiesa užkrušo jau pirmąja nuomonių apklausa po to, kai STT įkliuvo E. Masiulis. Aiškėja, kad liberalų nuopuolis konservatorių rinkėjų skaičiaus beveik nepadidins. Pagal OMD apklausą, tik 19 proc. Liberalų sąjūdžiu nusivylusių rinkėjų žada savo balsą atiduoti konservatoriams. Rinkėjų vektoriai – toli nuo politinės fizikos.

Net penktadalis liberalais nusivylusių rinkėjų teigia balsuosią už valstiečius žaliūkus, 6 proc. – už socialdemokratus. Dalį liberalų balsų gautų „tvarkdariai“, net Tomaševskio akcija. Bet didžiausias siurprizas: net 16 proc. buvusių liberalų šalininkų žada rinktis Darbo partiją.

Kairė valdo? Ir dar kaip, jei žmonės, kurie ką tik nusivylė liberalų juodąja buhalterija, metasi į glėbį partijai, kuri štai jau 12 metų murkdosi savo juodosios buhalterijos byloje! Nuo vilko ant meškos ir atgal.

Bet tuo taip pat labai stebėtis nereikėtų. Išrovus dantį ir dar be nuskausminimo, galvą gelia taip, tarsi ją du kieti vyrukai pasikeisdami kūjais daužytų. Tokiu bjauriu metu labiausiai užknisa tie, kurie stovi arčiausiai ir aiškina, kad gyvenimas vis tiek yra gražus. Arba negaili „gerų“ patarimų, kad reikia išlaukti, nes skausmas praeis savaime. Tarp jų – ir visi gydytojai, kurie žino, kas ir kaip.

Taigi, kai tau išrauna dantį be anestezijos, mieliausi yra ne tie, kurie yra geri žmonės, o tie, kurie nelenda į akis. Kaip ir daro Mazuronis Sr, Karbauskis ir Butkevičius. Arba šarlatanai, siūlantys stebuklingos ambrozijos nuo skausmo. Lietuvoje, panašu, tai – vienas ir tas pats.

Didžiajam sopuliui praėjus atšokusių nuo liberalų rinkėjų nuotaikos, žinoma, gali kiek koreguotis. Tačiau nereikėtų puoselėti iliuzijų, kad štai dabar tai jau tikrai ateis apsivalymas.

Kai tau išrauna dantį be anestezijos, mieliausi yra ne tie, kurie geri žmonės, o tie, kurie nelenda į akis. Kaip ir daro Mazuronis
Sr
, Karbauskis ir Butkevičius. Arba šarlatanai, siūlantys stebuklingos ambrozijos nuo skausmo. Lietuvoje, panašu, tai – vienas ir tas pats.

Atšokusių nuo liberalų rinkėjų pasirinkimas balsuoti už Darbo partiją, Karbauskio žemių reikalą ir socialdemokratus rodo, kad dauguma žmonių yra tik žmonės. Antžmogiai elgtųsi protingiau, bet dauguma žmonių prisimena tik paskutinį patirtą siaubą. Kaip naujas skandalas lengvai uždengdavo senuosius skandalus praeityje, taip, matyt, bus ir po Liberalų sąjūdžio skandalo.

Galbūt derėtų įvardyti ir dar vieną bjaurią tiesą. Tai, kad E. Masiulio ir liberalų nuopuolis neišbalina kitų partijų nuopuolių. Tiek fiksuotų, tiek ir tų, kurie pamiršti ar visuomenei dar nežinomi. Neišbalina ne tik partijų ir politikų nuopuolių. Ir kiekvieno nusidėjusio piliečio – taip pat.

„Nėra teisinga nusivilti visais, o didžiuotis savimi. Tie, kurie nusivylė politikais, tegul prisimena, kada paskutinį kartą davė kyšį administracijos darbuotojui kur nors savivaldybėje, kai reikėjo sutvarkyti reikalą. Reiškia, jau užleista yra ta liga. Kad jau tu turi ją priimti kaip normą. Tai čia visi kalti“, – teigė Landsbergis Vyresnysis.

Daug kas pasipiktino. Tiesa tikrai užknisa. Klausiamas apie Liberalų sąjūdžio išpažintį ir atgailą, ir šilto, ir šalto politikoje regėjęs Landsbergis Sr teigė, kad jos turbūt nepakankamos, bet jis nestatė liberalų į blogesnę padėtį nei kitų partijų: „Visoms partijoms reikia rekolekcijų.“

Kaip su tom rekolekcijom? Poetės žodžiais, „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų...“ Panašu, dar nė vienas kelias neveda į bažnyčią. Visi veda į Gedimino prospekto gale stovinčius rūmus. Socialistinio Seimo – dar vieno – link tvirtai žengia dar aršesni draudimų poncijai pilotai.
Nieko asmeniško. Jei kunigai vienas kitam nuolat kartotų, kad tikintieji šito Dievo žodžio nesupras, todėl geriau jo nesakyti per pamaldas ar mišias, kas liktų iš Bažnyčios? Tas pats ir su politika. Kas lieka iš politikos, kai tiesos sakymą žmonėms pakeičia „politinis“ argumentas: „Rinkėjai šito nesupras ir nuo mūsų partijos nusisuks“?

Formalios mišios baigėsi. Eikite statyti bažnyčių už išloštus pinigus. Kol ejercicios espirituales – tik įkliuvusiems, rekolekcijų nebus.

Kaip su tom rekolekcijom? Poetės žodžiais, „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų...“ Panašu, nė vienas kelias neveda į bažnyčią. Visi veda į Gedimino prospekto gale stovinčius rūmus. Socialistinio Seimo – dar vieno – link tvirtai žengia dar aršesni draudimų poncijai pilotai.