Kol buvo gyvas, filosofas R. Ozolas daugumai buvo jei ir ne blogiausias, tai nelabai koks. Nes pernelyg įmantriai kalbėjo. Vos numiręs pasidarė geras. Gal ir ne pats geriausias, bet geresnis už V. Landsbergį. Kuris R. Ozolui, pasirodo, neužleido tokio nediduko Sąjūdžio pirmininko kabinetuko. O privalėjo, nes ir V. Landsbergis, ir R. Ozolas Sąjūdžiui turėję pirmininkauti tik po pusmetį.
Sako Sąjūdžio pirmeiviai. Lietuva dėl to nuėjusi ne tuo keleliu, murma po nosimi susenę tų didžių vyrų bendražygiai. Kodėl 30 didžių vyrų nemurmėjo tada, kai buvo jauni ir galingi – prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus? Tada buvo gerai?
Sąjūdžio kūrėjui A. Patackui Sąjūdis su V. Landsbergiu buvo geriau nei su R. Ozolu. Kuris tada buvo blogas. Bet ir A. Patackui Lietuva nuėjo ne tuo keliu. Į blogą Europos Sąjungą. Dėl to A. Patackas į pabaigą sutarė su R. Ozolu. Ir abu tapo geri. Po mirties.
Tuo pat metu kažkur šalia, kitoje gatvėje, mieste ar kaime, o dabar jau ir Londone, Dubline bei kitur emigracijoje yra labai gero elito. Kuris mums, geriečiams, galėtų kaip M. K. Čiurlionio karalių pasaką atnešti laimę ant savo delnų į mūsų pastoges. Bet jie neina į Seimą. Nes valdžia yra blogis, priduriame.
Ar tikrai valdžia ir elitas visada ir visi be išimties yra nedori, o visi paprasti žmonės yra gimę tyros ir geros širdies?
Jei taip, o maždaug taip galvoja net tie, kurie po kadenciją kitą praleido Seime, bet dabar į jį nepateko, tai kodėl tada tiems geros širdies žmonėms net labai geri buvo ir V. Uspaskichas, R. Paksas, V. Šustauskas, N. Venckienė?
Suklydom, taip daugiau nebebus? Bus ir dar kaip. Klausimas, kas perims V. Uspaskicho, R. Pakso, N. Venckienės, o gal ir netikėtai retiruoto iš Seimo komiteto pirmininko posto B. Bradausko balsus – aktualus kaip niekad.
Pokerio lošėjai, ironijos neslepia konservatorė R. Juknevičienė. Kapitalą susikrovę, viską remiantys, visiems padedantys lošėjai mums išties patinka. Bet ar tai blogai? Tai net labai gerai, atsako paprasti žmonės, kurie visi yra gimę tyri, o jų širdys geros.
Į žydus nekreipsime dėmesio – lietuviais esame mes gimę. Todėl kartu su BBC piktinamės „Islamo valstybės“ Sirijoje ir Irake žudomais ir prievartaujamais krikščionimis ar jazidais.
„Mergaitės buvo viešai žaginamos, paprastai dviejų ar trijų vyrų, mušamos, kankintos, jos patyrė visų rūšių prievartą – kiekviena istorija vis kitokia, bet visos kraupios“, – tai apie 200 iš „Islamo valstybės“ džihadistų nelaisvės ištrūkusių jazidžių.
Kaip galima tai leisti, kaip gali tai dėtis XXI amžiuje?
Gali. Ir ateityje dėsis taip pat. Kartais tik dėl to, kaip lengvai mes pereiname iš vertinimo „geras“ į „blogas“, ir atvirkščiai. Kai mums tai naudinga. Arba ne. Ne tik kiekviena tauta ar valstybė, bet pirmiausia dauguma „gerų ir doros širdies“ paprastų žmonių žaidžia tą patį velnišką „geras-blogas“ pokerį.
Balandžio 24-ąją pasaulis turėtų minėti100-ąsias Armėnų genocido metines. Turkiją valdęs triumviratas (vidaus reikalų ministras Talat Paša, karo ministras Enveras Paša ir karinio jūrų laivyno ministras Jemalis Paša) suplanavo ir įvykdė armėnų sunaikinimą. Iš pradžių Konstantinopolyje buvo suimti armėnų lyderiai. Po to nužudyti visi į kariuomenę paimti vyrai. Tada į negyvenamą Deir el Zoro dykumą Sirijoje pėsčiomis išvarytos moterys, vaikai ir seneliai.
Armėnų genocidas buvo naujas žudynių metodas. To meto Turkijos valdžia to nė neslėpė. Turkija armėnų genocido iki šiol nepripažįsta.
Armėnų genocido organizatorių ir vykdytojų teismai, prasidėję britams įžengus į Turkiją, nutrūko taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. Geopolitika. Tik todėl 1939 m. A. Hitleris, prieš užpuldamas Lenkiją ir imdamasis spręsti „žydų klausimo“, ciniškai drėbė: „Kas šiandien beprisimena armėnų sunaikinimą?“
Apie Armėnų genocidą – vieną iš trijų klasikinių XX a. genocidų – šiandien nemėgstama kalbėti net į lietuvių tautos genocido terminą pretenduojančioje Lietuvoje. Pasiteisiname: Armėnija – Rusijos įtakos zonoje, o iš Azerbaidžano ES gali gauti naftos ir dujų; Turkija – mūsų sąjungininkė NATO. Geopolitika.
Jei geros širdies paprasti Europos žmonės prieš 100 metų armėnų tautos išžudymą būtų įvardiję genocidu, gal ir holokausto siaubo Europa nebūtų išgyvenusi?
O po jo – kelių milijonų vokiečių išvarymo iš savo žemių, kurio sąjungininkų maldavo po to sovietų auka tapęs Čekoslovakijos prezidentas E. Benešas, kai mirė šimtai tūkstančių žmonių. Perfrazuojant A. Hitlerį, kas dabar beprisimena, kad visi vokiečiai po karo Čekoslovakijoje turėjo nešioti ant drabužių prisisiuvę raidę „N“ (Niemiec – vokietis)?
Jei Turkija, o ypač paprasti turkai būtų prisiėmę atsakomybę už savo bendrapiliečių armėnų sunaikinimą, gal dabar nereikėtų stebėtis ir „Islamo valstybės“ genocidui artimomis žiaurybėmis prieš krikščionis, jazidus, kurdus, musulmonus šiitus?
Tačiau kaip ir prieš 100 metų, taip ir dabar, visi mes – lietuviai, turkai, vokiečiai, čekai, džihadistai ir putinistai – mieliau žaidžiame supaprastintą ir artimą mūsų „tyroms ir geroms širdims“ pokerį „geras-blogas“. Kiekvienu konkrečiu atveju šio pokerio padariniai, žinoma, skiriasi, bet esmė – ta pati. Didesnis ar mažesnis atsakomybės kratymasis.
Anot Izraelio rašytojo A. Ozo, gimusio Klausneriu, kurio tėvas kilęs iš Vilniaus apylinkių, istorijos tragedija yra ne beviltiška kova tarp šventų individų ir velniško elito: „Veikiau tai yra nuolatinė kova tarp palyginti padorių ir kraugeriškų visuomenių, o dar tiksliau, nuolatinis sąlyginai padorių visuomenių bailumas susidūrus su kraugeriškų visuomenių nuožmumu.“
Tyras ir geros širdies, bet bailus? Tai ir nėr ko keltis į puikybę.
