Po tokių įvykių išsaugoti šaltą protą sunku. Todėl klausimas lieka atviras. Teigiamo atsakymo galimybė bent jau didesnė nei po „Charlie Hebdomadaire“ atakos. Tokią nelinksmą išvadą perša kilusi isterija prieš musulmonus ir Sirijos karo pabėgėlius.
Ar šį pokytį lemia tik plūstantys pabėgėliai?
Aplinkybė svarbi, bet ne tik ji. Teroristai šįkart neužgrobė lėktuvo, nenukreipė jo į dangoraižį, nepuolė traukinio, nekeršijo redakcijai už karikatūras. Kai net dalis krikščionių burbėjo, kad taip bedieviams ir reikia. Suprask: jei nepaišysi Jėzaus ir Mahometo, tai teroristai ir nepuls.
Šįkart islamo fundamentalistai tiesiog surengė skerdynes. Nužudytieji buvo „kalti“ tik tuo, kad jie – paryžiečiai. Natūralu, kad artimųjų širdys apsipila krauju. Natūralu, kad žmogus klausia: kodėl taip atsitiko su manimi? Su Prancūzija? Už ką? Kodėl tie, kuriuos gelbstime, mus žudo tarsi pramogai?
Taip žmonės klausinėja nuo neatmenamų laikų. Jautri širdis – stipresnė už protą, ir tai – žmogaus privalumas, ne trūkumas. Bet jei taip blaiviai? Ar Paryžiaus skerdynės – tikrai kažkas tokio, kas išeina už mūsų suvokimo ribų? Klausimas žiaurus, bet į jį dera atsakyti be emocijų.
Nebūtina keltis į biblinius laikus, kai Erodas, ieškodamas gimusio kūdikėlio Jėzaus, įsakė išžudyti visus jo amžiaus berniukus. Arba 1572 m. rugpjūčio 24-ąją, Baltramiejaus naktį, kai per karalaitės Margo Valua vestuves su Henriku Burbonu katalikai Paryžiuje išskerdė 7000 protestantų.
Modernaus terorizmo šmėkla klaidžioja po Europą nuo 1881-ųjų, kai rusų teroristai Želiabovas, Perovskaja ir kt., įkvėpti Bakunino idėjų, nužudė carą Aleksandrą II. Principo šūvis į Ferdinandą. Caro Nikolajaus II šeimos išžudymas. Tambovo valstiečių skerdynės.
Krištolinė naktis. Haganos teroro aktai Palestinoje prieš atkuriant Izraelį. XX a. 8-ojo dešimtmečio italų raudonosios brigados. Novorosijsko ir Gdansko darbininkų skerdynės. Kastuvėlių naktis Tbilisyje 1989-aisiais. Sovietų numuštas Pietų Korėjos keleivinis lėktuvas.
Pavargsime vardyti. Bet turėtume pripažinti, kad terorą išrado ne musulmonai. Tai – mūsų, baltųjų ir krikščionių, išradimas. Musulmonai teroristai Europoje į areną išeis tik 1972 metais, kai Miuncheno olimpiniame kaimelyje iššaudys Izraelio olimpiečius. Paskui bus M. al Caddafio įsakymu virš Lokerbio susprogdintas amerikiečių keleivinis lėktuvas. Serija teroro aktų Londone, Madride, Paryžiuje.
Bet, jei grįžtume į ankstesnį Paryžių, tai ar nukirsdinti karalių, kaip 1793-aisiais padarė prancūzai, giljotinuoti tūkstančius aristokratų ir kunigų, pagaliau savo buvusius vadus Robespierre‘ą ir Dantoną, šimtus buvusių bendražygių pasiųsti ramiai myriop – ne terorizmas?
Todėl į klausimą, kodėl Prancūzija, kai kas galbūt galėtų atsakyti ir taip – ką pasėsi, tą ir pjausi. Taip kalbėti, žinoma, neleistina, bet Prancūzijos himnas „La Marsellaise“ ir visiems europiečiams brangus lozungas „Laisvė, Lygybė, Brolybė“ aplaistyti ir nekaltųjų krauju.
Pagaliau ar tai, ką Europa vos prieš septynis dešimtmečius padarė su 6 mln. žydų, nėra baisiau už tai, kas atsitiko Paryžiuje penktadienį? O juk tai darė ne saujelė nupušėlių, nevertinusių net savo gyvybės, o Europos duona ir druska – profesūra, intelektualai, karininkija, buržuazija ir valstietija.
O Srebrenica? Skerdynės ten vyko vos prieš dvidešimt metų. Stebint Europos kariams. Nepaisant to, naujasis Lenkijos gynybos ministras A.Macierewiczius, savo veiklą pradeda nuo pareiškimo, kad „Siono išminčių protokolai“ – ne šlykštus Rusijos caro ochrankos falsifikatas, o rimtas dokumentas. Taip pasakė ne koks islamistas, o vienas lyderių partijos, kurią Europos žiniasklaida pagarbiai vadina konservatoriais. Kaip tai įmanoma XXI a. Europoje ir šalyje, sukūrusioje „Solidarumą“? Nepaisant to, kad palestiniečių teroristai peiliais badė žydus Jeruzalės gatvėse, europiečiai tuo pat metu nutarė gėdos ženklu žymėti Izraelio prekes. Kodėl?
Sunkūs, nemalonūs klausimai. Kurių bus išvengta. Kylant nacionalistiniam alasui, kai Seimo liberalė vartoja kukluksklano leksiką. O į intelektualumą pretenduojantiems vyrams dėl visko kaltinant prancūzų „leftistines lervas“. O štai M. le Pen, kuri bučiuojasi su Putinu, jau kaip ir ne „leftistinė lerva“ o net labai tinkanti prie dienos aktualijų? Savo pažiūroms pagrįsti?
„Musu valdzia syknalaiziai, laukia kol Merkel ka nors pasakys. Lenkai saunuoliai, senai taip reikejo, o Skvernelis dundukas“, „Liberalai laukia nesulaukia atvykeliu. Ar jiems savos tautos saugumas nesvarbu. Imkit pavyzdi is lenku vengru ceku slovaku, kurie kovoja uz savo zmones.“ Tokie ir panašūs pasisakymai feisbuke – norma.
„As NENORIU,kad Lietuvoje gyventu ir daugintusi juodaodziai ir agresyviai nusiteike musulmonai!!!!! As NENORIU, kad jie naikintu mano tauta ir kultura!!!!! Tada kas as? Rasiste ar nacionaliste? Ka?!“, – šaukia feisbuke... lietuvė emigrantė iš Airijos. Regis, ji šventai tikii, kad airiai tai net labai nori, jog toji panelė daugintųsi Airijoje.
„Laba diena mes nesame pazistami, bet vakar ziurejau Lietuvos ryto laida, jusu pozicija man patiko, ponas Austrevicius gyvena kosmose, nieko gero nera is kosmpolitizmo,tai matome Prancuzijoje ,ne vien ISIS kalta, kalta liberastine EU politika“, – taip, girdamas konservatorių kandidato į Seimą pasisakymą, parašė... evangelikų liuteronų kunigas.
Čia jau, kaip sakoma, be komentarų.
"Pasauliui gresia trys rykštės, trys epidemijos. Pirmoji – nacionalizmo rykštė. Antroji – rasizmo. Trečioji – religinio fundamentalizmo. Visos šios rykštės turi tą patį bruožą, bendrą vardiklį – tai agresyvi, absoliuti ir totali iracionalybė", – maždaug prieš 22 metus rašė turbūt garsiausias lenkų žurnalistas ir keliautojas R.Kapuścińskis.
Galėtume pridurti nebent tai, kad, vos tik pasireiškia viena iš šių rykščių, kaip penktadienį Paryžiuje, kur išvydome religinį fundamentalizmą visame jo šlykštume, kai iškart į dienos šviesą išlenda nacionalizmas ir rasizmas. A. von Hayekas „Kelyje į vergovę“ yra įvardijęs, kad fašizmą ir komunizmą vienija požiūris į liberalizmą ir laisvės vertybes. Panašu, tai tinka ir apibrėžiant islamo fundamentalistų bei Europos dešiniųjų radikalų (ne tik radikalų, beje) sielų giminystę.
Tačiau gal nacionalistai, prilygindami musulmonus teroristams, bent iš dalies teisūs – juk tarp pabėgėlių gali būti (tokių pranešimų jau pasirodė) ir ISIS teroristų?
Žinoma, kad gali. Tarp kelių milijonų žmonių ko tik nerasi. Tarkim, mes, lietuviai – tarp 3 mln. turėjome tūkstančius žydšaudžių ir stribų, o dabar turime vaikžudę Bružaitę-Jonaitienę, septyniolikmetę švedę nužudžiusį Bilevičių ar Kražių skerdiką Bekintį. Kuris lygiai taip pat šaltakrauijiškai, kaip ir islamo fundamentalistai, nužudė keturias savo kaimynes.
Bet ką tai reiškia? Ar lietuvių dėl to reikia neįleisti į Airiją ir Londoną? Nieko tai nereiškia – jei kalbės racionalūs žmonės. Reiškia viską, ypač siaubą – jei kalba baimės sėjėjai, ir dar puoselėjantys planus prasibrauti į valdžią. O jei dar pridėtume mūsų pačių baimes?
Pabėgėlių klausimas niekaip nesusijęs su skerdynėmis Paryžiuje. Ar būtų ES keliuose pabėgėlių, ar nebūtų, Paryžiaus skerdynės vis tiek būtų įvykusios. Nes to reikėjo ISIS. Galima uždaryti visas sienas, galima pabėgėlius sušaudyti pasienyje, bet ar tai sustabdys teroro išpuolius? ISIS šimtui metų į priekį pakaks nupušėlių, kurie seniai gyvena ar net yra gimę Europoje.
Stoti prieš pabėgėlius, net motyvuoti savąjį šventąjį karą Paryžiaus skerdynėmis galbūt galima. Bet savo laisvės ir saugumo taip nesustiprinsime. Priešingai, tai tiesus kelias į nelaisvę. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet nepakantumo ir nacionalizmo rykštė Europai yra pavojingesnė už baisiausią – ISIS pavyzdžio – islamišką fundamentalizmą.
Susikoncentravimas į islamiško fundamentalizmo pavojų nustumia mus iš laisvės erdvės į totalinio įtarumo ir neapykantos erdvę. Paryžiaus skerdynių organizatorių žinia tokia ir buvo: nepasitikėkite vieni kitais! Bijokite. Uždarykite sienas. Iš pradžių nuo pabėgėlių. O dar geriau – vieni nuo kitų. Ieškokite kaltų, o pirmiausia liberalų. Balsuokite už tokius kaip le Pen. Jie ir pabaigs Europos nužudymą, kurį pradėjo į Paryžių pasiųsti teroristai.
Bet kraujas nenuplauna kraujo. Neapykanta nieko nesprendžia. Tik įvaro į kampą. Tai nereiškia, kad Europa neturi pakelti mestos pirštinės. Kaip tuoj po žudynių rašė G.Kasparovas, „be Saugumo jūs negalite turėti Laisvės, Lygybės, Brolybės“. Bet ir neįžvelgti, kad islamo fundamentalistai bando primesti Europai jai neparankų boksą artimoje distancijoje, susikabinus, būtų didelė klaida.
Ksenofija nereiškia saugumo. Kas gali jį garantuoti? Investicijos į policiją, žvalgybą, kariuomenes. Tam reikia skirti tiek pat daug pinigų, o gal ir daugiau nei Šaltojo karo metais. Blogio plikomis rankomis neįveiksi, bet dar svarbiau, kad blogio neįveiksi makaluodamas kumščiais ir iš pykčio perkreiptu veidu. Reikia šalto proto. Nepamesti galvos po afektą sukeliančio priešo išpuolio.
Terorizmas kilęs iš lotyniško „terreo“ – gąsdinu. Bijoti, patiems naikinti savo laisves, atiduoti valdžią siurakakčiams reikštų Europos pasidavimą be kovos. To ir siekia islamo fundamentalistai – grąžinti Europą į 1938-ųjų lapkritį po Krištolinės nakties. Kai Europa nebėra Europa. Kai ji tokia pat, kaip ir žudikai. Neapykantos pritvinkusi.
Paryžiaus arkivyskupo, kardinolo A.Vingt-Trois žodžiai po žudynių: „Neturime pasiduoti išgąsčiui ir neapykantai. Prašome malonės, kad išliktume taikos kūrėjais – jei kuriame teisingumą, neturime suabejoti taikos galimybe.“ Geriau nepasakysi. Ar ne, kunige Edikai?