Naujų bus daug. Ne tiek, kaip 1992 metais, kai LDDP nušlavė Sąjūdį, o į Seimą įgriuvo 100 naujų, bet gal net per daug, kaip europinei valstybei. Kone tiek pat, o gal net daugiau nei 2000-aisiais su Naująja politika, šįkart atėjo ir jaunų. Atkimšti šampaną?

Po to, kai valstiečiai nušlavė vienmandates ir konservatorius, tai pernelyg makabriška net Lietuvoj. Politinės Vėlinės. Aišku, kad viskas, kas buvo aišku po I rinkimų turo – kad konservatoriai bus su valstiečiais, o gal tarp jų suksis ir liberalai – po II turo praktiškai neteko prasmės. Taip, žinoma, dar gali būti. Bet nepriklausomai nuo to, kad taip dar gali būti, tai mažai ką bekeis. Taigi šįvakar ne apie būsimos valdžios kontūrus, o apie tai, ką ta valdžia gali priskaldyti. Ir mitus, kuriuos kūrėme save ir kitus ramindami.

Mitas Nr.1. Naujas ir jaunas – visada geriau.

Jei būtume proceso dalyviai, reikalautume gerų politikų. Jaunų ir naujų paprastai prašo žiūrovai. Jaunų aktorių ir vis naujų pastatymų reikalauja į spektaklius vaikštantis, bet nelabai išprusęs teatro žiūrovas. Atsibodo Kazlas ir kitos žvaigždės. Žiūrovas reikalauja jaunų blondinių. Nepatyręs krepšinio fanas reikalauja pakeisti visus veteranus jaunais žaidėjais, ir vargas tam treneriui, kuris paklauso minios.

Naujas ir jaunas visada – gražu, bet ne visada geriau. Nauji kiniški batai vitrinoje atrodo efektingiau už jūsų panešiotus „Lloyd“, bet išėjot per lietų, ir, amen Juze. Jaunas vynas – prastesnis už seną. Apie tai ir Naujasis Testamentas rašo. Bet jaunas – pigesnis ir „efektyvesnis“. Už tokią pat sumą, kiek kainuoja pasimėgauti senu, jauno galima prisišnioti iki žemės graibymo.
Prieš kiekvienus rinkimus dalis tautos apsvaigsta nuo jauno gelbėtojų šamarliako. Pagirios paprastai trunka visą kadenciją. Naujų visada turim daug, o rezultatas kažkodėl – visada blogas. Dažnas malkų skaldymas – ne pati didžiausia vertybė politikoje.
Rimvydas Valatka

Be abejo, politika, kaip ir viskas šioje žemėje, turi atsinaujinti ir atsijauninti. Bet geras režisierius, kaip ir geras treneris, tai daro taip, kad žiūrovai to beveik nepastebi. Nes svarbiausia – rezultatas, o ne atskiri aktoriai ir žaidėjai, kad ir kokie jie svarbūs būtų.

Prieš kiekvienus rinkimus dalis tautos apsvaigsta nuo jauno gelbėtojų šamarliako. Pagirios paprastai trunka visą kadenciją. Naujų visada turim daug, o rezultatas kažkodėl – visada blogas. Dažnas malkų skaldymas – ne pati didžiausia vertybė politikoje.

Mitas Nr.2. Politikus turi pakeisti profesionalai.

Kas tada yra vertybė? Profesionalai, sako valstiečių vadas Karbauskis. Arba ministerijoms vadovaus profesionalai, arba eikit velniop, taip maždaug galima apibūdinti jo paskutinius debatus su Landsbergiu Jaunesniuoju prieš antrąjį turą.

Gal tikrai? Profesionalų Vyriausybė išgelbės Lietuvą?

Politikos žiūrovams tokia mintis tokia patraukti, kad jie tėvą motiną paaukotų, kad tik Karbauskis galėtų Vyriausybę užleisti profesionalais. Bet štai koks klausimas: o koks užsiėmimas tada yra politika? Ar politikuoti gali kiekviena virėja, kuriai nereikia nei gebėjimų, nei išsilavinimo?

Tarkim, kad Seime gali posėdžiauti kiekviena kildišienė ir kiekvienas kepenis su kirkučiu. Bet tada kitas klausimas – kaip, pagal kokius kriterijus Seimo mėgėjai atrinks tuos profesionalus ministrus? Ir kaip jie profesionalus kontroliuos?

Natų nepažįstantis neišmokys skambinti pianinu. Kaip Smuklės lygoje teisėjaujančio niekada nekvies UEFA Čempionų lyga, taip ir Seimo mėgėjas negalėtų spręsti, kas profesionalas, o kas ne?

Kyla įtarimų, kad tai nuspręs pats Karbauskis. Bet ir vėl. O kaip bus tuo atveju, jei ūkio ministras pasipriešins, tarkim,valstybinėms vaistinėms? O juk privalo pasipriešinti, nes jei jis profesionalus ekonomistas, tai kaip tada gali sutikti su tokiais komunistiniais kliedesiais?
Ūkiškai kalbant, skirtumas tarp vaško ir š... yra daug mažesnis, nei tarp to, ką profesionalu laiko Landsbergis, ir ką – Karbauskis. Susės ir išves vidurkį? Atleiskite, bet sumaišius š... ir vašką, š... ir košę, š... ir kopūstienę, vis tiek visada išeis tik š...
Rimvydas Valatka

O kuo virstų profesionalus mokslininkas, Karbauskio paskirtas švietimo ir mokslo ministru, kuris praneštų, kad visos 46 aukštosios mokyklos privalo gauti pilną valstybės išlaikymą – net tada, jei į jas jau seniai niekas nebestoja mokytis?

Toks mokslininkas degraduotų save iki politinio šarlatano. Tai ar gali profesionalas eiti tarnauti pas Karbauskį?

Yra ir dar vienas momentas, kai kalbame apie profesionalus. Ūkiškai kalbant, skirtumas tarp vaško ir š... yra kur kas mažesnis, nei tarp to, ką profesionalu laiko Landsbergis, ir ką – Karbauskis. Susės ir išves vidurkį? Atleiskit, bet sumaišius vašką ir š..., košę ir š... ar š... ir kopūstienę, vis tiek visada išeis tik š...

Profesionalas profesionalui nelygu lygiai taip pat, kaip ir politikas – politikui. Netikite?

Švietimo ir mokslo ministerijoje dienas baigia tokia Pitrėnienė. Profesionalė pagal Karbauskį. Mokėsi į mokytojas, dirbo mokytoja, net mokyklos direktore buvo. Nepaisant to, apsikvailino net su „ačiū“ rašyba.

Taigi, jei ministras yra prastas politikas, kaip šiuo atveju, kas mums iš to, kad jis buvo geras mokytojas, geras policininkas ar geras gydytojas?

Geras savo srities profesionalas nebūtinai bus geras vadovas, o ministerija pirmiausia yra įstaiga su šimtais žmonių, ji reguliuoja šimtų milijonų eurų ir tūktančių žmonių judėjimą. Taip žiūrint į reikalą didesnio mėgėjo kaip Veryga sveikatos apsaugos ministro poste įsivaizduoti sunku. Ką toks „profesionalas“ išmano apie 1,44 mlrd. eurų valdymą?

Perfrazuojant filosofę Putinaitę, vadinamieji profesionalai bus ne kas kita kaip Karbauskio baudžiauninkai, klusniai vykdantys jo valią. Tik su profesionalumu tai neturi nieko bendro.

Mitas Nr.3. Rajonuose sukurs 140 000 darbo vietų.

Nesukurs. Jei per ketverius metus pavyktų išsaugoti bent jau visus baldų ir tekstilės fabrikus, ir tai būtų gerai. Nes fabrikų era Europoje seniai baigėsi.

Jei provincijoje nepristatėm fabrikų iki 2000-ųjų, nebepristatysim. O dar su tokiu paniekinamu požiūriu į verslą. Gal geriau pasidomėkite, kiek didžiųjų verslų dar liko registruota šalyje, kas dar nepabėgo bent į Estiją.

Net jei fabrikų era būtų nepasibaigusi ir net kažkaip pavyktų pakeisti požiūrį į savus verslininkus bent tarp partinių, tai iš kur jūs paimsite tiek inžinierių ir darbininkų?

Mitas Nr.4. Sugrąžins emigrantus iš anglijų ir norvegijų.

Sugrąžinsim žmones taip, kaip airiai iš Amerikos, o Izraelis – žydus, ir bus kam dirbti, nuolat kartojo konservatorius Pavilionis.

Zuikio dainos. Kiek Izraelis susigrąžino žydų iš JAV ir D.

Britanijos? Vienetus. Dauguma žydų į Izraelį atvyko iš komunistų nelaisvės – SSRS, Lenkijos ir Rumunijos. Arba iš arabų šalių. O kol atlyginimai bus keliskart mažesni nei senosiose Vakarų šalyse, tol politikai gali suokti, ką nori – dauguma emigrantų liks ten, kur išvyko. Bent iki pensijos.

Per didelis ekonominės gerovės skirtumas, ir Lietuva iš esmės mažai ką čia gali pakeisti. Todėl geriau jau nemeluokim.

Mitas Nr.5. Išblaivins tautą.

Gerai dar, kad konservatoriai ir valstiečiai neišsikėlė sau uždavinio jėga mus į laimę nuvesti. Neišblaivins. Kodėl? Viena vertus, todėl, kad pagal apklausas trečdalis lietuvių apskritai nevartoja svaigalų ar vartoja tik labai retomis progomis. Tai kam tokius blaivinti?
Seimo rinkimai įvyko. Bet Lietuvos politinė klasė, užuot kibusi į pradelstas reformas, turės ilgai virškinti naujus gelbėtojus. Ne bėda. Suvirškins. Kaip suvirškino Paksą, Uspaskichą, Venckienę. Bėda, kad tuo metu Lietuvai skirtas geopolitinis laikas tirps.
Rimvydas Valatka

Koks ketvirtadalis pila taip juodai, o Saviečių ir panašios tragedijos tai patvirtina, kad jiems nusispjaut, ar juos kas blaivina, ar ne. Gėrė ir gers, kol bus dugne. O jei išliptų iš dugno, tai ir be blaivintojų apsieitų. Todėl visos „išblaivinimo priemonės“ užgrius likusius lietuvius. Tuos, kurie ne tik daug dirba, bet ir mėgaujasi vynu. Jų, kaip, beje, ir verslo, laisvės tikrai gali būti suvaržytos. Valstybė tam išleis šimtus milijonų, o rezultatas?

Dar daugiau žmonių į valstybę po ketverių metų žiūrės piktai. Kad ir kaip suktum, problema yra tiek nuo ryto iki vakaro pilantis žmogus, tiek žmogus, kuris ne tik į burną nė lašo, bet dar ir iškrypėliškai didžiuojasi, kad pats kasdien tikrina savo kaimynų blaivumą. Kad ir kaip fanatikas pieštų buvusį tėvo kolchozą, fanatizmas niekur neveda. Kaip ir buvę kolchozai.

Mitas Nr.6. Ateik balsuoti, ir viskas bus gerai.

Tokia mintis buvo tiražuojama prieš pirmąjį turą. Per antrąjį turą balsavo išties labai mažai. Tačiau net jei rinkimų aktyvumas būtų per 70 porc., vien dėl to gerai nebus. Nes balsuoti neužtenka.

Nuo to, ar teatro salėje bus 2 proc. žiūrovų daugiau, ar tiek pat mažiau, spektaklį žiūrinčiam žiūrovui dėl to nei šilta, nei šalta. Tai teatro direktoriaus problema. Tam, kad žiūrovui būtų geriau, reikia dalyvauti politikoje. Kito kelio dalyvauti politikoje, kaip dalyvauti partijų veikloje, nėra.

Mitas Nr. 7. Nebus prietaisas.com ir bebrų, o proto bus daugiau.

Palaiminti tie, kurie tiki. Taip, prietaisas.com pasitrauks. Kaip ir nemažai bebrų. Bet nedrįskite nuvertinti į dideles grupes susivienijusių bukų žmonių galimybių.

Su valstiečiais ateina jau ir jaunosios kartos žmonių, kurie nemoka anglų kalbos. Ir kandidatų į tikrus vatnikus ateina. Užtenka pasižiūrėti, ką vatnikų ir šarlatanų svetainėje keletą metų rašinėjo toks Puidokas, kaip po vizito Maskvoje čiulbėjo kokia Papirtienė. O kokius lobius su savimi atsineša Matkevičienė, Kirkutis ir Kepenis?

Seimo rinkimai įvyko. Bet Lietuvos politinė klasė, užuot kibusi į pradelstas reformas, turės ilgai virškinti naujus gelbėtojus. Ne bėda. Suvirškins. Kaip suvirškino Paksą, Uspaskichą, Venckienę. Bėda ta, kad tuo metu Lietuvai skirtas geopolitinis laikas tirps.

Tai kur mūsų problema? Kur Lietuvos politikos butelio kaklelis?
Kaip šaipydavosi prieš kelerius metus miręs amerikiečių komikas G. Carlinas, mes kalbame per daug, mylim per mažai, o neapykanta taškomės pernelyg dažnai. Šitie Seimo rinkimai tai patvirtino.