Ir dar už tai, kad Seimo valstiečiai paliktų vyžas užpečky ir išeitų pasižmonėti po Vilniaus barus kaip laisvi laisvo Parlamento žmonės. Be Pono. O pasivaikščioję suprastų, kodėl Vilnius sukuria net 40 proc. šalies BVP. Ir dar pasvarstytų, ar gerai, kad šalį valdo ne atstovai tų, kurie kuria, o daugiausia atvykėliai iš kokio Blukio pakrūmės su viena jų žinia Vilniui ir Lietuvai – krūva draudimų.
Nelaisvas neturėtų valdyti laisvo. Kad ir kokia gera to intencija. Visas kelias į pragarą grįstas gerais norais. Visos utopijos atsiranda, kai žmonėms ima atrodyti, kad užtenka gerai valdžiai paimti botagą, ir šalis taps gražesne, o žmonės – geresni.
Bet taip jau surėdyta žmogaus gyvenime. Nauji metai – naujos viltys.
Tie 39 jauni turkai, kurie Naujųjų naktį buvo nužudyti Stambulo „Reina“ naktiniame klube, taip pat turėjo vilčių. Jų viltis sušaudė Kalėdų seneliu persirengęs teroristas. Terorizmas niekur nedingo ir šįmet. Pradedant 2017-uosius ant kiekvienos Naujųjų vilties – po baimę.
Geresnio gyvenimo viltis vis mažiau žmonių Europoje sieja su darbu. Vis labiau – su naujų žmonių valdžia. Gal tai iš to, ką geriau atmenam – Reformaciją, kuriai sukaks 500 metų, ar bolševikų perversmą, kuriam bus šimtas?
Nacionalizmo, ksenofobijos, rasizmo ir sąmokslo teorijų šįmet bus daugiau. Europos tautos dar rečiau žiūrės į akis kaimynėms. Demokratijos risis anarchijos pakriaušėn. Nauji pranašai dar sėkmingiau jauks protus.
Žiniasklaida tirps toliau. Ir ne tik Lietuvoj. Ji praranda arbitro vaidmenį. Realybė užleidžia vietą virtualybei. Didžiausiu afrodiziaku tampa virtualybės ir realybės kokteilis. Jo „vertibės“ yra žaliojo, bet jis daro biznį iš prekybos trąšomis ir pesticidais. „Vertibė“ – darni šeima, bet jis seniai negyvena kartu su žmona.
Valdžios ir verslo žmonės visada kalbėjo skirtingomis kalbomis. Bet, įžengiant į 2017-uosius, galima konstatuoti, kad jie ne tik nebesusikalba. Nebenori ne tik susikalbėti, bet ir kalbėtis. Ir pirmiausia tai išdidžiai demonstruoja visų lygių Lietuvos valdžia.
Rusija ir Putinas niekur nedingo. Prieš ketverius metus buvęs G. W. Busho patarėjas P. Milleris „Foreign Policy“ numatė Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šių metų prognozė: Rusija gali užpulti kažkurią Baltijos valstybę. Ir tai bus vienas didžiausių testų ne tik Trumpui. Mums.
Teroristų sušaudytas ir šventeivų prakeiktas Paryžiaus „Charlie Hebdomadaire“ naujamečio numerio viršelyje vaizduoja Trumpą ir Putiną, kurių galvos styro iš kalėdinių dovanų dėžučių. Užrašas po karikatūra skelbia: „Šūdina dovana, kurios norėtųsi atsikratyti.“
Interneto dėka visos demokratijos yra tapusios atviru taikiniu kiekvienam, kuris turi ketinimų manipuliuoti visuomenės nuomone. Ir tai yra pilkoji globalizacijos pusė. Prie nelinksmos išvados prieina JAV žurnalistė, puikios knygos apie kraupią Vidurio Europos pokario istoriją „Geležinė uždanga“ autorė A. Applebaum.
Ji sako, kad laikas sukurti mąstymo apsaugą. Kaip krašto apsaugos dalį, pridurkime. Ar nepavėluota? Slaptos informacijos, paskleistos reikiamu metu (tiek per rinkimams, tiek keičiant aukštus valstybės pareigūnus), magija gali lengvai suminkštinti smegenis milijonams. JAV, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.
Prieš šios magijos volą niekas neturi šansų. Kiek tokių volų bus paleista į darbą šįmet?
Ksenofobija, vis labiau ryškėjantis Europoje antisemitizmas, slepiamas po karnavaline antiizraelietiškumo kauke, ir rasizmas šiandien vienodai būdingi tiek radikaliai Europos kairei, tiek radikaliai dešinei.
O dar Putino propagandos magija sukūrė stogą raunantį miksą iš kaltinimų fašizmu ir žydiškumu viename. Niekas Europoje nekreipia dėmesio į tai, kad, tarkim, Ukrainos lyderiai tuo pat metu kalami prie kryžiaus ir kaip „fašistobanderininkai“, ir kaip „pasigailėtini didžiosios žydų tautos atstovai“. Ar toli reikėtų ieškoti tokių pavyzdžių Lietuvoje?
Kai kas sako, ir sunku su jais ginčytis, kad Rusijos aljansas su Europos neonaciais ir populistiniais nacionalistais yra Molotovo-Ribbentropo pakto XXI a. atmaina ar net ekvivalentas. Putino-le Pen paktas.
Bet ar Europos visuomenės yra bent jau pajėgios perskaityti šią dramatišką žinią? O gal priešingai, tautos, pradedant Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos nacpopulistų pergalėmis ir baigiant „Brexit“, pradeda antrąjį po XIX a. savo pavasarį? Gal žlunga ne kapitalizmo civilizacija, ne liberalizmas, o tik socialistinė kapitalizmo versija?
Kažkada kapitalizmą išgelbėjo ar tiesiog stumtelėjo jį į priekį socialdemokratų reformistai. Jų dėka įvyko žmogaus teisių revoliucija. Bet šiandien socialdemokratija, kurią kai kas yra linkę vadinti kairiuoju liberalizmu, ir jos lyderiai yra tiek moraliai supuvę ir neįgalūs, kad ne tik Lietuvoje nebeturi ką pasakyti rinkėjams.
Liberalizmo civilizacijai ar bent jau ES gresia jei ne katastrofa, tai bent reali nesėkmė. Šįmet dar ryškiau tai matysime. Taigi jei manai, kad 2016-ieji Lietuvai ir visai Europai buvo blogi, neskubėk su savo nuomone. Palauk 2017-ųjų vidurio.
Karbauskis ir jo valstiečiai taip pat niekur po Naujųjų nedingo. Tačiau kad ir kaip grėsmingai atrodytų prasidėję metai, kaip porina žemaičiai, gyvas į žemę vis tiek nesulįsi.
Galų gale, kaip sako viena keista, bet šiems metams ypač tinkanti lietuvių patarlė, net jei „pabaigoje pasaulio devyniese gaidį pjaus“, vis tiek kiekvienas iš mūsų turi teisę nesilygiuoti į kavos ir šampano negeriančius übermenschus iš Naisių ir Užvenčio.
Kiekvienas turime teisę rinktis žmogišką klaidą. Ir jokia valdžia, net ta, kuriai vadovauja neklystantys antžmogiai, neturi teisės atimti iš žmogaus jo pamatinės laisvės – teisės individualiai daryti klaidas ir taip pat individualiai už jas atgailauti.
Tad pakelkim dar vieną taurę už Naujuosius.
Šįkart už tai, kad tiek mūsų vietiniai, tiek Rusijos übermenschai, ir šįmet atsitrenktų į mūsų asmenines ir Tautos laisves kaip į mūsų tikėjimo ir vilties uolą.