Dar prieš valstybės atkūrimą, o ir vėliau autorių dėmesio nestokoję prieštaringai vertinamo K. Ulmanio asmeninio gyvenimo užkulisiai ypatingą aktualizaciją Latvijos viešojoje erdvėje įgavo apie 2010-uosius, iškeliant ir palčiai interpretuojant jo seskualinės orientacijos klausimą.
Tapatus abiejų tarpukariu karinius perversmus išgyvenusių tautinių valstybių kelias netapo lygiagretus viena kitos pažinimo prasme (aktualu ir dabarčiai). Nors apie tariamas A. Smetonos „nuodėmes“ Lietuvos visuomenė yra girdėjusi, tačiau vargu ar ką apie K. Ulmanį pasakytų bet kuris lietuvis?
Galbūt tik tiek, kad – latvis. Kiti prisimintų lietuvių aktorių Kęstutį Jakštą, suvaidinusį pirmąjį Latvijos prezidentą, visus iki tol Latvijos kino industrijos (daugiau nei 2 mln. latų kainavusiame) ir žiūrimumo rekordus pasiekusiame Aigaro Graubos režisuotame filme „Rīgas sargi“ („Rygos sargai“, 2007 m.). Ir tik maža visuomenės dalis prisimintų K. Ulmanį esant tarpukario Latvijos prezidentu, „tautos vadu“ po 1934 m. gegužės 15 d. įvykusio valstybės perversmo.
Šįmet, rugsėjo 20-ąją, latviai minėjo 74-ąsias K. Ulmanio mirties metines. 2004 m. Latvijoje atliktoje apklausoje apie žymiausius Latvijos asmenybes K. Ulmanis atsidūrė antrojoje vietoje, iš karto po latvių folkloristo, rašytojo, publicisto, Dainų tėvo Krišjanio Baruono.
Tarpukario Latvijos prezidento reikšmę šiandienos Latvijos visuomenei prieš bene dešimtmetį taikliai yra apibūdinusi Latvijos universiteto komunikacijos profesorė Vita Zelčė: „Šiandien (Latvijoje – aut. past.), minint jo (K. Ulmanio – aut. past.) vardo jubiliejų, į gatves neišeina tūkstantis ar keli tūkstančiai žmonių. Tačiau tai nėra priežastis manyti, kad K. Ulmanio populiarumas ir garbė yra sumažėję <...>. Viešojoje erdvėje K. Ulmanis didele dalimi vis dar simbolizuoja idealų valstybės veikėją, tautos politiką <...>. K. Ulmaniui Latvijos istorijoje šiandien ir, manytume, ateityje, skiriama ypatinga vieta.“
K. Ulmanio mito raida sovietmečiu yra užfiksuota ir aptarta šiandienos Latvijos istoriografijoje. Dar iki XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos, kai nebuvo tikresnių žinių apie K. Ulmanio likimą (iki pasirodant Latvijos TSRS „Mažosios enciklopedijos“ 3 tomui, kuriame nurodyta K. Ulmanio mirties data), o ir gerokai vėliau, septintajame dešimtmetyje, Latvijoje vis dar buvo kalbama, kad K. Ulmaniui pavyko išvengti stalinizmo represijų ir jis kažkur Ukrainoje vadovaująs kolūkiui. Taip pat, kad jis padedąs Nikitai Chruščiovui įgyvendinti reformas ir destalinizaciją. Beje, radosi ir tokių, kurie neva kažkur Sovietų Sąjungoje matę K. Ulmanį savo akimis.
Perfrazuojant galima teigti, kad ilgainiui „postamentu“ tapusios Edvarto Virzos monografijos „Karlis Ulmanis“ (1935 m.), perleistos dar ne kartą jau ir po nepriklausomybės atgavimo, teiginiai turėjo susilaukti ir kritiško žvilgsnio. Nepaisant pastaruoju dešimtmečiu Latvijoje pasirodžiusių K. Ulmaniui skirtų platesnių studijų, čia užtenka prisiminti Ingaro Rudzyčio straipsnį „Ulmanis – dešimt nesėkmės metų“. Jame kritiškai peržvelgiama K. Ulmanio dešimties gyvenimo metų veikla tremtyje Vakarų Europoje, vėliau JAV, taip sugriaunat „tikrojo revoliucionieriaus“, galimo profesoriaus JAV, ištremto iš carinės Rusijos, paveikslą. Panašiai kaip ir Lietuvos istoriografijoje, kur dėmesio susilaukė A. Smetonos ryšiai su sovietais, Latvijoje ypač jaunoji istorikų karta atkreipė dėmesį į K. Ulmanio ryšius su sovietine pasiuntinybe Rygoje, taip viešojoje erdvėje sukeldami nemenkas diskusijas.
Grįžtant prie Latvijos istorijos „sensacijos“ aktualizacijos, neišvengiamai tenka prisiminti 2010 m. visose trijose Baltijos valstybėse pradėtas rengti seksualinių mažumų eitynes.
Reikia pripažinti, kad „sensacijai“ puikiai pasitarnavo K. Ulmanio asmeninio gyvenimo „baltų dėmių“ interpretacijos, pasirodžiusios tiek Latvijos istoriografijoje, tiek publicistikoje iki tol. Interpretacijas „sukabinus“ su K. Ulmanio politinių oponentų atsiminimais, prieita prie „toli siekiančių išvadų“, kurios seksualinių mažumų eitynių fone rado dirvą ir taip „įaudrintoje“ visuomenėje.
Kad „sensacija“ ir ateityje bus velkama į dienos šviesą, abejonių nekyla. Tą puikiai iliustruoja praėjusių metų birželį įvykęs „flashmobas“ prie K. Ulmanio paminklo Rygoje, kur birželio 20-osios rytą atsirado rožinės spalvos spinta su seksualines mažumas simbolizuojančia vaivorykštės vėliava. Akcijos organizatoriai žiniasklaidai paaiškino: „Jei pirmasis nepriklausomos valstybės prezidentas gyventų šiandien, jis neabejotinai neslėptų savo seksualinės orientacijos ir galbūt dalyvautų „praide.“ Anot akcijos organizatorių, K. Ulmanio kalbos „vinimi“ galėtų būti paskelbimas apie savo seksualinę orientaciją.
Ką apie šią Latvijos istorijos „sensaciją“ mano Latvijos istorikai, teko pasiteirauti Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakulteto istoriko profesoriaus Eriko Jekabsono. „Viena vertus, diskusija buvo ne mokslinė. Istorikai joje nedalyvavo ir visai nekreipė dėmesio į šios kvailos sensacijos paieškas. Kita vertus, čia nėra ką komentuoti, ypač kalbant apie sensacijų ieškojimą, kas labiausiai každėl patinka rusų žiniasklaidai, kuri kaskart pateikia „eilinius kaltinimus“, kad apjuodintų Latviją. Lyginant K. Ulmanio režimą su SSRS, dažnai pamirštama, kad čia nebuvo nužudytas nė vienas politinis kalinys, o SSRS – milijonai. Be to, apskritai nėra nė vieno tikro įrodymo – nė vieno! Sakau tai ne todėl, kad nesu nekritiškas K. Ulmanio režimo rėmėjas, anaiptol – daug kas jame buvo abejotina. Taip pat tragikomiškas buvo „tautos vado“ pricipas ir pan.“, – sakė profesorius.