R. Sakadolskis. Į Lietuvą grįžta vsio zakonno?

 (155)
Sąjūdžio laikais, bendraujant su Lietuvos žmogaus teisių gynėjais pirmąsyk teko išgirsti rusų kalba frazę vsio zakonno („viskas teisėta“). Nukentėjusieji pasakojo, kaip okupacinių struktūrų pareigūnai aiškindavo, jog sulaikymas, tardymas, kišimas į kalėjimą, siuntimas į katorgą vykdytas griežtai laikantis įstatymų.
Romas Sakadolskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ši frazė kirba galvoje skaitant pranešimus apie praėjusį ketvirtadienį surengtą išpuolį prieš spaudos laisvę Lietuvoje. Slaptųjų tyrimo tarnybos pareigūnai apklausė naujienų agentūros BNS vyriausiąją redaktorę Jūratę Damulytę ir jos pavaduotoją Jūratę Skėrytę, kiek žinoma, be advokato. Paimtas jų asmeninis bei naujienų agentūrai priklausiantis turtas. Surengta krata J. Damulytės namuose. Įvykdytas reidas BNS būstinėje. Apklausti dar keturi naujienų agentūros darbuotojai.

Visa tai įvyko savaitę po to, kai BNS pranešė apie Valstybės saugumo departamento slaptą pažymą, kurioje Lietuvos valstybės vadovai perspėjami apie galimas Rusijos provokacijas prieš Lietuvą ir konkrečiai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Generalinė prokuratūra, turinti išsiaiškinti, kas nutekino pažymą ir pavedusi STT atlikti tyrimą, paskelbė, jog tyrimas vykdomas „užtikrinant visas proceso dalyvių laisves, teises ir jų teisėtus interesus".

Šiais veiksmais valstybės pareigūnai ne užtikrino, o pamynė žurnalisto teisę rinkti informaciją. Žurnalisto informacijos šaltinių apsauga yra demokratinės valstybės skiriamasis bruožas. Neprecedentinės apimties veiksmai pažeidė žodžio laisvės garantijas, o 2013 m. lapkričio 7 diena įsirašė į Lietuvos istoriją kaip gėdos diena.
Romas Sakadolskis

Absurdas. Šiais veiksmais valstybės pareigūnai ne užtikrino, o pamynė žurnalisto teisę rinkti informaciją. Žurnalisto informacijos šaltinių apsauga yra demokratinės valstybės skiriamasis bruožas. Neprecedentinės apimties veiksmai pažeidė žodžio laisvės garantijas, o 2013 m. lapkričio  7 diena įsirašė į Lietuvos istoriją kaip gėdos diena.

Miglota prezidentės D. Grybauskaitės laikysena. Pareiškusi, jog negali komentuoti ikiteisminio tyrimo, šalies vadovė pastebėjo, kad „jos (teisėsaugos priemonės) turi būti adekvačios ir negali, ir neturi pažeisti žmogaus orumo ir pagarbos. Ar tai būtų žurnalistas ar bet kuris Lietuvos pilietis.“

Šalies vadovė galėjo pasimokyti iš savo pirmtako Valdo Adamkaus. Kuomet 2006 m. VSD pareigūnai sulaikė „Laisvo laikraščio“ leidėją Aurimą Drižių tariamai dėl valstybės paslapčių paviešinimo, A. Adamkus griežtai įvertino pareigūnų elgesį: „Tai yra sukrečiantys veiksmai, kurie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams.“

Netrukus bus dešimt metų nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Akivaizdu, jog per šį laiką skandale dalyvaujančios institucijos taip ir neįsisavino demokratijos nuostatų. Būtų neišmintinga ir neapdairu manyti, kad ateityje bus kitaip.

Turi atsirasti iniciatyva riboti jėgos struktūrų elgesį. Kelią galėtų rodyti prezidentė, aiškiai stodama laisvo žodžio pusėje, pareikšdama savo bendrapiliečiams ir pasauliui, kad toks pareigūnų elgesys nepriimtinas.
Romas Sakadolskis

Taigi, turi atsirasti iniciatyva riboti jėgos struktūrų elgesį. Kelią galėtų rodyti prezidentė, aiškiai stodama laisvo žodžio pusėje, pareikšdama savo bendrapiliečiams ir pasauliui, kad toks pareigūnų elgesys nepriimtinas. Seimas galėtų įstatymais sugriežtinti parlamentinę kontrolę ir siaurinti jėgos struktūrų galimybes veikti prieš savo piliečius.

Didelė atsakomybė laukia Lietuvos žurnalistų bendruomenės. Būtų prasminga dviem profesinėms organizacijoms – Lietuvos žurnalistų sąjungai ir Lietuvos žurnalistų draugijai – artimu laiku surengti solidarumo akcijas. Tarp jų galėtų būti pareiškimas apie teisę gauti informaciją ir informuoti savo auditoriją, kurį pasirašyti būtų kviečiami visi Lietuvos žurnalistai.

Reikėtų ieškoti solidarumo ir už Lietuvos ribų. Žinia apie pareigūnų išpuolį jau pasklido po pasaulį. Dirbant kartu su Žmogaus teisių stebėjimo institutu bei kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, reikėtų informuoti spaudos laisvę ir žurnalistų teises ginančias ir skatinančias tarptautines organizacijas.

Bet kur pasaulyje žurnalistika yra tarp labiausiai pažeidžiamų profesijų, o žiniasklaidos laisvės sergėjimas nuolatinis rūpestis. Pastaruoju metu tai parodė laisvo žodžio siaurinimas įstatymais Vengrijoje, fiziniai išpuoliai prieš žurnalistus ir redakcijas Graikijoje, pastangos užčiaupti žurnalistų burnas vardan nacionalinio saugumo D.Britanijoje.
Romas Sakadolskis

Tarp jų galėtų būti ir šios: „International Federation of Journalists“ (Tarptautinė žurnalistų federacija) ir jos atitikmuo Europoje „Committee to Protect Journalists“ (Žurnalistų gynimo organizacija); „Reporters san Frontieres“ (Reporteriai be sienų); „Freedom House“ (Laisvės namai), „Article 19“ (Organizacija skirta Tarptautinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnio įgyvendinimui).

Galima kreiptis ir į institucijas, kurios teikia teisinę pagalbą žurnalistams: „Reporters Committee for Freedom of the Press“ (žurnalistų organizacija spaudos laisvei skatinti) ir „Media Legal Defence Initiative“ (Žiniasklaidos teisinės pagalbos centras). Tokios pagalbos gali prireikti ir ne vieną kartą, ypač jei žurnalistai pradės veikti labiau organizuotai.

Žurnalistų bendruomenė taip pat turėtų pradėti dialogą su Lietuvos visuomene, Seimo nariais ir kitais rinktais bei nerinktais pareigūnais apie garantijas, kurios būtinos žurnalistams tam, kad galėtų vykdyti savo misiją – informuoti piliečius apie valstybės reikalus. Diskusijos svarbiausioji dalis turėtų būti žurnalisto darbas su konfidencialiais šaltiniais, jų apsauga ir kas nutinka, kai garantijos per menkos įstatymuose arba jų taikyme.

Bet kur pasaulyje žurnalistika yra tarp labiausiai pažeidžiamų profesijų, o žiniasklaidos laisvės sergėjimas nuolatinis rūpestis. Pastaruoju metu tai parodė laisvo žodžio siaurinimas įstatymais Vengrijoje, fiziniai išpuoliai prieš žurnalistus ir redakcijas Graikijoje, pastangos užčiaupti žurnalistų burnas vardan nacionalinio saugumo Didžiojoje Britanijoje.

Dabar atėjo išbandymo metas Lietuvai. Laikas išmesti į istorijos šiukšlyną vsio zakonno.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija? (517)

Seimui stuktelėjo 100 dienų. Vidaus reikalų ministras tik šast ant stalo įstatymo projektą, pagal kurį bet kuris, bare išgėręs mažą alaus, galės būti nuvežtas į nuovadą. Kaip pavojingas steriliai visuomenei elementas. Pagal sterilių 200 m nuo mokyklos įstatymą sutvarkius Vilnių, Vokiečių, Trakų ir kitos senamiesčio gatvės atrodys kaip po karo.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro (533)

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (712)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (324)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (975)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.