R. Sakadolskis. Į Lietuvą grįžta vsio zakonno?

 (155)
Sąjūdžio laikais, bendraujant su Lietuvos žmogaus teisių gynėjais pirmąsyk teko išgirsti rusų kalba frazę vsio zakonno („viskas teisėta“). Nukentėjusieji pasakojo, kaip okupacinių struktūrų pareigūnai aiškindavo, jog sulaikymas, tardymas, kišimas į kalėjimą, siuntimas į katorgą vykdytas griežtai laikantis įstatymų.
Romas Sakadolskis
Romas Sakadolskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Ši frazė kirba galvoje skaitant pranešimus apie praėjusį ketvirtadienį surengtą išpuolį prieš spaudos laisvę Lietuvoje. Slaptųjų tyrimo tarnybos pareigūnai apklausė naujienų agentūros BNS vyriausiąją redaktorę Jūratę Damulytę ir jos pavaduotoją Jūratę Skėrytę, kiek žinoma, be advokato. Paimtas jų asmeninis bei naujienų agentūrai priklausiantis turtas. Surengta krata J. Damulytės namuose. Įvykdytas reidas BNS būstinėje. Apklausti dar keturi naujienų agentūros darbuotojai.

Visa tai įvyko savaitę po to, kai BNS pranešė apie Valstybės saugumo departamento slaptą pažymą, kurioje Lietuvos valstybės vadovai perspėjami apie galimas Rusijos provokacijas prieš Lietuvą ir konkrečiai prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Generalinė prokuratūra, turinti išsiaiškinti, kas nutekino pažymą ir pavedusi STT atlikti tyrimą, paskelbė, jog tyrimas vykdomas „užtikrinant visas proceso dalyvių laisves, teises ir jų teisėtus interesus".

Šiais veiksmais valstybės pareigūnai ne užtikrino, o pamynė žurnalisto teisę rinkti informaciją. Žurnalisto informacijos šaltinių apsauga yra demokratinės valstybės skiriamasis bruožas. Neprecedentinės apimties veiksmai pažeidė žodžio laisvės garantijas, o 2013 m. lapkričio 7 diena įsirašė į Lietuvos istoriją kaip gėdos diena.
Romas Sakadolskis

Absurdas. Šiais veiksmais valstybės pareigūnai ne užtikrino, o pamynė žurnalisto teisę rinkti informaciją. Žurnalisto informacijos šaltinių apsauga yra demokratinės valstybės skiriamasis bruožas. Neprecedentinės apimties veiksmai pažeidė žodžio laisvės garantijas, o 2013 m. lapkričio  7 diena įsirašė į Lietuvos istoriją kaip gėdos diena.

Miglota prezidentės D. Grybauskaitės laikysena. Pareiškusi, jog negali komentuoti ikiteisminio tyrimo, šalies vadovė pastebėjo, kad „jos (teisėsaugos priemonės) turi būti adekvačios ir negali, ir neturi pažeisti žmogaus orumo ir pagarbos. Ar tai būtų žurnalistas ar bet kuris Lietuvos pilietis.“

Šalies vadovė galėjo pasimokyti iš savo pirmtako Valdo Adamkaus. Kuomet 2006 m. VSD pareigūnai sulaikė „Laisvo laikraščio“ leidėją Aurimą Drižių tariamai dėl valstybės paslapčių paviešinimo, A. Adamkus griežtai įvertino pareigūnų elgesį: „Tai yra sukrečiantys veiksmai, kurie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams.“

Netrukus bus dešimt metų nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Akivaizdu, jog per šį laiką skandale dalyvaujančios institucijos taip ir neįsisavino demokratijos nuostatų. Būtų neišmintinga ir neapdairu manyti, kad ateityje bus kitaip.

Turi atsirasti iniciatyva riboti jėgos struktūrų elgesį. Kelią galėtų rodyti prezidentė, aiškiai stodama laisvo žodžio pusėje, pareikšdama savo bendrapiliečiams ir pasauliui, kad toks pareigūnų elgesys nepriimtinas.
Romas Sakadolskis

Taigi, turi atsirasti iniciatyva riboti jėgos struktūrų elgesį. Kelią galėtų rodyti prezidentė, aiškiai stodama laisvo žodžio pusėje, pareikšdama savo bendrapiliečiams ir pasauliui, kad toks pareigūnų elgesys nepriimtinas. Seimas galėtų įstatymais sugriežtinti parlamentinę kontrolę ir siaurinti jėgos struktūrų galimybes veikti prieš savo piliečius.

Didelė atsakomybė laukia Lietuvos žurnalistų bendruomenės. Būtų prasminga dviem profesinėms organizacijoms – Lietuvos žurnalistų sąjungai ir Lietuvos žurnalistų draugijai – artimu laiku surengti solidarumo akcijas. Tarp jų galėtų būti pareiškimas apie teisę gauti informaciją ir informuoti savo auditoriją, kurį pasirašyti būtų kviečiami visi Lietuvos žurnalistai.

Reikėtų ieškoti solidarumo ir už Lietuvos ribų. Žinia apie pareigūnų išpuolį jau pasklido po pasaulį. Dirbant kartu su Žmogaus teisių stebėjimo institutu bei kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, reikėtų informuoti spaudos laisvę ir žurnalistų teises ginančias ir skatinančias tarptautines organizacijas.

Bet kur pasaulyje žurnalistika yra tarp labiausiai pažeidžiamų profesijų, o žiniasklaidos laisvės sergėjimas nuolatinis rūpestis. Pastaruoju metu tai parodė laisvo žodžio siaurinimas įstatymais Vengrijoje, fiziniai išpuoliai prieš žurnalistus ir redakcijas Graikijoje, pastangos užčiaupti žurnalistų burnas vardan nacionalinio saugumo D.Britanijoje.
Romas Sakadolskis

Tarp jų galėtų būti ir šios: „International Federation of Journalists“ (Tarptautinė žurnalistų federacija) ir jos atitikmuo Europoje „Committee to Protect Journalists“ (Žurnalistų gynimo organizacija); „Reporters san Frontieres“ (Reporteriai be sienų); „Freedom House“ (Laisvės namai), „Article 19“ (Organizacija skirta Tarptautinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnio įgyvendinimui).

Galima kreiptis ir į institucijas, kurios teikia teisinę pagalbą žurnalistams: „Reporters Committee for Freedom of the Press“ (žurnalistų organizacija spaudos laisvei skatinti) ir „Media Legal Defence Initiative“ (Žiniasklaidos teisinės pagalbos centras). Tokios pagalbos gali prireikti ir ne vieną kartą, ypač jei žurnalistai pradės veikti labiau organizuotai.

Žurnalistų bendruomenė taip pat turėtų pradėti dialogą su Lietuvos visuomene, Seimo nariais ir kitais rinktais bei nerinktais pareigūnais apie garantijas, kurios būtinos žurnalistams tam, kad galėtų vykdyti savo misiją – informuoti piliečius apie valstybės reikalus. Diskusijos svarbiausioji dalis turėtų būti žurnalisto darbas su konfidencialiais šaltiniais, jų apsauga ir kas nutinka, kai garantijos per menkos įstatymuose arba jų taikyme.

Bet kur pasaulyje žurnalistika yra tarp labiausiai pažeidžiamų profesijų, o žiniasklaidos laisvės sergėjimas nuolatinis rūpestis. Pastaruoju metu tai parodė laisvo žodžio siaurinimas įstatymais Vengrijoje, fiziniai išpuoliai prieš žurnalistus ir redakcijas Graikijoje, pastangos užčiaupti žurnalistų burnas vardan nacionalinio saugumo Didžiojoje Britanijoje.

Dabar atėjo išbandymo metas Lietuvai. Laikas išmesti į istorijos šiukšlyną vsio zakonno.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

L. Kojala. Politikai meluoja. Ir rinkėjai tuo mėgaujasi (8)

Vakarų pasaulyje jau kurį laiką diskutuojama apie savotišką politinės realybės fenomeną, įvardytą kaip „netiesos politika“. Tai – perfrazuotas angliško termino post–truth, kuris tiesiogiai lietuviškai skambėtų kaip post–tiesa, vertinys.

V. Laučius. „Svetimas“ lietuvių galvose: Rusijos nuodai Lietuvos elitui (401)

Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.

R. Valatka: Kiek ne-milių, pro-milių, ir visiškų milių valdžios cirke? (277)

Cirke be pinigo vardu „Milius“ – vaidinimas po vaidinimo. Stumbrynėje, starkevičynėje, prezidentynėje. O dabar jau ir Latvijoje.

K. Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? (1105)

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis.

Sekmadienio Evangelija. Paskutinė vieta (371)

Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: