R. Sadauskas-Kvietkevičius. Vieno TV kanalo draudimo nepakanka

Pernokusio socializmo epochos pabaigoje, jau po 1980-ųjų Maskvos olimpiados, bet dar iki Leonido Brežnevo mirties, į Druskininkus suvažiuodavo tiek poilsiautojų, kaip dabar susirenka į Palangą karščiausią ilgąjį vasaros savaitgalį.

Mano seneliai iš tėvo pusės gyveno ramiame privačių namų kvartale, vietinių dar nuo lenkmečio vadinamame Paganka. Kai į geležinkelio stotį anapus Ratnyčėlės atvykdavo traukinys iš Maskvos, Pagankos ponios, įsispyrę į formą praradusias šlepetes ir pasipuošę flaneliniais chalatais, išeidavo prie girgždančių savo kiemų vartelių pasitikti poilsiautojų, kuriuos visus vadino žydais. Prasidėjus masinei Sovietų sąjungos žydų emigracijai į Izraelį, tikrųjų žydų tarp kurorto svečių pasitaikydavo vos vienas kitas, bet Pagankos namų šeimininkai jau buvo taip įpratę taip visus juos vadinti.

Minkštai virto kiaušinio trynio spalva dažytas medinis Sadauskų namas tikrai nebuvo didesnis už kaimynų, bet visos erdvės jo viduje buvo taip suskaidytos fanerinėmis pertvaromis, kad vienu metu galėjo apsistoti 16 žmonių ir kiekvienas gaudavo lovą, o tie, kuriems ypatingai pasisekdavo, dar ir spintelę daiktams susidėti.

Tokiame kambaryje su langu į seną obelų sodą apsigyveno ir rusakalbis šachtininkas iš Donbaso, atvykęs į Druskininkus XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Vos atvykęs svečias atrodė visai žvalus, bet jau po kelių pasivaikščiojimų parko takeliais ir kurorto poliklinikoje paskirtų sveikatinimo procedūrų jis pradėjo vis smarkiau kosėti, vis sunkiau užlipdavo laiptais į savo kambarėlį. Kai šachtininkas jau visai nesikėlė iš lovos, o kitų kambarių nuomininkai pradėjo skųstis, kad nuo jo kosulio aido krinta iš lentynų mineralinio vandens buteliai ir stiklinės, mano močiutė iškvietė greitąją pagalbą.

Po kelių dienų grįžęs iš Druskininkų ligoninės, liaupsindamas kurortą rusiškų ir ukrainietiškų keiksmažodžių mišiniu, poilsiautojas mandagiai atsiprašė namo šeimininkų, kad negalės pas juos svečiuotis dvi savaites, už kurias jau buvo sumokėjęs. Daktarai nustatė, jog jo organizmas taip prisitaikęs prie anglies dulkių, kad patyrė šoką gryname kurorto ore, todėl patarė kuo greičiau vykti atgal į savo regioną ir lįsti į šachtą.

Prisiminiau šitą nutikimą tik dabar, kai Lietuvos radijo ir televizijos komisijai nusprendus trims mėnesiams išjungti televizijos „RTR Planeta“ transliaciją Lietuvoje, pirmieji piktintis puolė net ne Rusijos URM, o patys Lietuvos piliečiai, jau spėję išsiugdyti priklausomybę nuo rusiškos propagandos. Jeigu komentarų naujienų portaluose galėjo prirašyti ir Kremliaus interneto trolių fermų broileriai, tai į radijo stotis, aptarinėjusias šią temą tiesioginiame eteryje, vienas po kito skambino gyvi nuoširdžiai pasipiktinę rusiškų kanalų žiūrovai.

Priklausomybė prasideda nuo pramogų – rusiškų serialų, koncertų, humoro laidų. Pamažu žiūrovas ima suvokti pasaulį ir mąstyti jų sąvokomis, drauge juoktis iš pokštų apie „bukus amerikiečius“ ir „Geiropą“ – tampa rusų pasaulio dalimi.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

„Kodėl reikėjo išjungti visą „RTR Planeta“? Žirinovskio aš neklausau, kai jis kalba perjungiu kanalą, bet ten buvo gerų humoro laidų ir senų dvasingų filmų. Negaliu žiūrėti tų visų amerikoniškų „šaudo gaudo“ ir lietuviškas „Dviračio šou“ man nejuokingas,“ – kalbėjo pusamžis vyriškis, prisiskambinęs į „Žinių radijo“ laidą „Dienos klausimas“.

Vieno kanalo laikinas sustabdymas, deja, tokių ilgalaikį organizmo nuodijimą rusišku propagandinės informacijos ir pramogų mišiniu nuodijimą patyrusių žmonių neišgelbės, kaip to Druskininkų svečio, prisitaikiusio kvėpuoti anglies dulkėmis, negalėjo išgydyti tyras kurorto oras.

Teatrališki Vladimiro Žirinovskio pagrūmojimai Vakarams arba falsifikuotos žinios apie ukrainiečių smurtą prieš taikius Donecko gyventojus rusiška propaganda neapnuodytam žmogui būtų nesuprantami arba tiesiog juokingi. Priklausomybė prasideda ne nuo jų, o nuo pramogų – rusiškų serialų, koncertų, humoro laidų. Pamažu žiūrovas ima suvokti pasaulį ir mąstyti jų sąvokomis, drauge juoktis iš pokštų apie „bukus amerikiečius“ ir „Geiropą“ – tampa rusų pasaulio dalimi. O tada jau jam galima sušerti net ir atvirai propagandinį turinį, tarsi žiurknuodžius įmaišytus į kaimynų katino maistą.

Tikrai detoksikacijai reikėtų gerokai daugiau politinės valios, negu vieno televizijos kanalo transliacijos sustabdymui. Atsisakius ambicijų prikaišioti kolegoms politikams, kad pirmąją „Rusijos sulaikymo strategiją“, konservatorių parengtą dar 2007 m. pavasarį, jie išjuokė kaip paranojiškus kliedesius, ir dabar dar įmanoma pradėti kalbėtis apie nacionalinį susitarimą dėl Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo plano. Pradedant nuo energetinės nepriklausomybės didinimo, kapitalo, susijusio su Vladimiro Putino režimu, investicijų į strateginę reikšmę turinčius objektus Lietuvoje ribojimo, ir baigiant sąmoningu rusiškos kultūrinės įtakos mažinimu.

Rusų kalbos, kaip antrosios lietuviškose mokyklose dėstomos užsienio kalbos, keitimas vokiečių, lenkų, prancūzų ir kitų Europos kaimynų kalbomis būtų bene paprasčiausiai įgyvendinama šio plano dalis. Gerokai sudėtingiau rasti būdų, nepažeidžiant Europos Sąjungos teisės, taip pravalyti Lietuvoje transliuojamų televizijų sąrašą, kad liktų vos keli nepriklausomi nuo Kremliaus įtakos kanalai rusų kalba.

Teiginiai, kad laisvos šalies piliečiai yra mąstančios būtybės ir patys gali atskirti melą nuo tiesos, tinka tik informacinėje erdvėje, kurioje konkuruoja skirtingas nuomones ir įvykių versijas pateikiantys nepriklausomi turinio kūrėjai. Agresyvios kaimyninės valstybės propaganda nėra žinia, kaip ir telefoninių sukčių pasakojimas apie tariamai eismo įvykį sukėlusį anūką, kurio niekada neturėjote. Jeigu pagrįstai tikitės, kad valstybė jus apsaugos nuo pastarųjų kriminalinės veikos, tai gal vertėtų iš jos reikalauti, kad ir V. Putino režimo pasamdytiems sukčiams nebūtų daroma išimtis.