R. Sadauskas-Kvietkevičius. Tomahaukas – geriausias diplomatijos įrankis derantis su Rusija

 (427)
Amerika sugrįžo! Tokia buvo pirmoji mintis, atėjusi man į galvą penktadienio rytą, išgirdus pranešimus apie tai, kad iš amerikiečių karo laivų Viduržemio jūroje į taikinius Sirijoje paleista 59 sparnuotosios raketos „Tomahawk“. Laisvasis pasaulis vėl turi savo superherojų, kuris panaudos jėgą tada, kai to labiausiai reikia.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Mums, augusiems nuotykių knygų apie indėnus pasaulyje, karo kirvis buvo simbolinis ginklas – raudonai dažytas tomahaukas buvo karo paskelbimo simbolis, o posakis „užkasti tomahauką“ reiškė sudaryti taiką.

Nuo 1983 m. gaminamos JAV sparnuotosios raketos „Tomahawk“ dar spėjo tapti didžiausiu sovietinės propagandos karikatūrų baubu. Paskui apie jas galėjome girdėti 1991 metų Persų įlankos karo metu, bet tuo metu buvome labai užsiėmę Sovietų sąjungos griovimu.

Šie nuolat tobulinami sudėtingi ginklai leidžia sunaikinti taikinius daugiau kaip už tūkstančio kilometrų, bei padaryti tai labai tiksliai ir greitai – raketa „Tomahawk“ skrenda 880 kilometrų per valandą greičiu. Tačiau dar svarbiau už patį ginklą – tai, kokiomis aplinkybėmis jis buvo panaudotas.

„O mūsų šalyje apskritai kas nors pastebėjo, kad Sirija panaudojo cheminį ginklą, nuo kurio nukentėjo civiliai gyventojai, ir visam visas pasauliui tai kelia siaubą? Ar jau net nepastebi? Arba, kas būtų blogiausia, džiaugiasi kaip „mūsiškiai jiems įkrėtė“? Tai nėra paikas smalsumas. Tai bandymas suprasti, ką kada nors mums arba mūsų palikuonims teks išsrėbti,“ – ketvirtadienio feisbuke klausė publicistas, Rusijos mokslų akademijos Rytų studijų centro mokslinis bendradarbis Andrejus Desnickis.

Kai Rusija pareiškė toliau teiksianti savo paramą prezidento Basharo al-Assado pajėgoms Sirijoje, atmetė Damaskui reikštus kaltinimus dėl cheminės atakos ir vetavo visus ją smerkiančių Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijų projektus, Vladimiro Putino režimas tikėjosi, kad viskas tuo ir pasibaigs. Būtent taip nutikdavo Baracko Obamos prezidentavimo laikais, kai kiekviena „raudona linija“ Sirijoje ir Ukrainoje buvo tik dar vienas pretekstas parodyti Vakarų silpnumą.

Ir staiga paaiškėjo, kad Donaldas Trumpas, kurio pergalės JAV prezidento rinkimuose proga Maskvoje buvo iššauta daugiau brangaus šampano, negu Vašingtone, visai nesiruošia žaisti pervedamą rusišką „Durnių“ V. Putino sužymėtomis kortomis.

„Rusijos hakeriai, ką jūs padarėte... Su Hillary gal būtų lengviau,“ – retoriškai atsiduso „The Insider Russia“ redaktorius Romanas Dobrochotovas.

D. Trumpui labai reikėjo nusikratyti po rinkimų per ilgai užsitęsusių kaltinimų neskaidriais ryšiais su Rusija, parodyti tradiciniams Respublikonų partijos rinkėjams, kad Amerika gali būti didi ne vien šūkiais, o jis toks pats ryžtingas prezidentas, koks buvo Ronaldas Reaganas.

Būtent R. Reagano laikų pasitikėjimo savo jėgomis, kiek sentimentaloko patriotizmo, didelių kampuotų automobilių, sparčiau už kainas augančių atlyginimų ir darbo vietų pramonėje, kurios nebeliko taikantis prie klimato kaitos ir globalizacijos, labiausiai ilgisi pusamžis baltasis vyras iš Vidurio Vakarų, vizualiai truputį panašus į Audrių Bačiulį. O drauge ir tokios užsienio politikos, kurią geriausiai iliustruoja Sylvesterio Stallonės suvaidintas Johnas Rambo, pasipuošęs šovinių juostomis su stambaus kalibro kulkosvaidžiu rankose. Aiškaus ir suprantamo pasaulio, kuriame blogis visada gauna tai, ko nusipelnė, o Amerika gina teisiuosius ir skriaudžiamuosius. Kas geriau galėjo pagrįsti tą teisumo jausmą, jeigu ne žuvusių nuo cheminio ginklo vaikų nuotraukos, kurias į JT Saugumo Tarybos posėdį atsinešė JAV ambasadorė Nikki Haley?

Nežinau ką atiduočiau už galimybę pamatyti vaizdą, kaip nešdinosi Sirijos Šairato oro bazėje buvę Rusijos kariškiai, gavę žinią, kad ten tuoj kris tomahaukai. Iš anksto perduota D. Trumpo žinia V. Putinui, kad smūgis jo sąjungininkui B. al Assadui bus surengtas nekreipiant dėmesio į Rusijos prieštaravimą, buvo būtent toks demonstratyvus pažeminimas, kokį tegali suprasti kalėjimų žargonu kalbantis KGB-istas.

O mums, amerikiečių sąjungininkams, žinia, kad superherojus grįžta į pasaulio politikos sceną, sutvirtina tikėjimą, kad dabar jau niekas nedrįs abejoti D. Trumpo valia adekvačiai atsakyti į bet kokią agresiją prie Baltijos ar bet kur kitur.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (275)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kai rinkėjai – vaikai arba gyvuliai, reformas atstoja draudimai (146)

Per patį vidurvasarį Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi vienu palaimintuoju daugiau, o Lietuva – vienu gelbėtoju mažiau. Virš pareigūniškai trumpai apkirptos premjero Sauliaus Skvernelio galvos, tarsi ryto rūkas virš ganyklos pakilus saulei, išsisklaidė Didžiojo reformatoriaus aureolė.

A. Milašius. Kaip Vilnius tapo tik miestu netoli Kauno (543)

Atkreipėte dėmesį, ką blizgančiomis iš laimės akimis kalbėjo Antanas Guoga, pirmomis valandomis po to, kai į jo nuo kortų dalybų išmiklintus pirštus įkrito „Lietuvos ryto“ krepšinio klubas? Ne, jis tik tarp kitko užsiminė apie vizijas skinti laurus Europos aikštėse. Skambiausia frazė skambėjo labai paprastai: „mes nugalėsime Kauną“.

Kruvina Stalino mėsmalė: juos nužudė, tada nužudė jų vaikus. Nomenklatūra audringai plojo. (433)

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Komunizmas be grimo“ naujieną – Vladimiro Bešanovo knygą „Kruvina Raudonoji armija“ apie 1918 m. sukurtą sovietų kariuomenę ir pragaištingos Stalino „kadrų politikos“ poveikį jos istorijai.

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (737)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.