Jau ties Seirijais sušilę keleiviai pradeda klegėti tarpusavyje. O kai automobilio radijas skaito žinias apie miglotus naujosios valdžios ketinimus spręsti demografinę krizę skatinant gimstamumą, pagaunu nustebusį rudų akių žvilgsnį galinio vaizdo veidrodėlyje. Kalba lyg man, bet gal ir radijui, o tiksliau kažkam ten anapus jo.
„Ginčijasi, spėlioja… Norit, kad būtų daugiau vaikų – sumokėkit ir prigimdysim. Už kiekvieną vaiką po 200 eurų duotų, tai būtų ir trečias, ir ketvirtas. Ir niekur iš Lietuvos neišvažiuočiau,“- atsidūsta sugriebdama už mažesnio vaiko pirštus, jau spėjusius surasti durų lango stiklo kėliklio mygtuką.
Sugrįžtam prie vaikų gimdymo temos ir išgirstu sukrečiamai paprastą teoriją, kurią jums pabandysiu atpasakoti savais žodžiais. Visuomenė, kuri suvokia, kad sparčiai artėja link demografinės katastrofos, kai pensininkų bus daugiau, negu tų, kurie jiems tą pensiją galėtų uždirbti, privalo be didelių sentimentų paskaičiuoti savo galimybes. Atsisakę dalies viešųjų paslaugų ir valstybės įsipareigojimų galime nusipirkti iš tokių neplanuojančių jokios profesinės karjeros jaunų moterų paslaugą. Jei valstybės įsipareigojimas mokėti pinigus už kiekvieną vaiką iki pat jo pilnametystės bus tvirtas ir neatšaukiamas, jos tikrai prigimdys. Tik suma turi būti pakankama taupiai pragyventi provincijoje. Nereikia tūkstančių, Vilniaus ponios su trimis aukštaisiais tokia galimybe vis tiek nesusidomės. Bet kaime, bažnytkaimyje arba rajono centre, gyvenant su tėvais arba iš senelių paveldėtame būste, dviejų-trijų šimtinių, mokamų už kiekvieną vaiką, pakaktų. O miestiečiai už tokią sumą, dar pridėję kažkiek savų, galėtų išleisti vaiką į darželį.
Tą pačią dieną, grįžęs namo, negalėdamas užmiršti man pasakytų žodžių, susiradau informaciją, kiek vaikų Lietuvoje gimsta per metus. Vidutiniškai – po 30 000. O miršta apie 40 000 žmonių. Iš viso, grubiai suapvalinus, iki 18 metų amžiaus vaikų šalyje yra apie pusę milijono. Pradėjus jiems visiems mokėti po 200 eurų, tai kainuotų 100 mln. eurų per mėnesį. Per metus iš viso susidarytų 1 mlrd. 200 mln. eurų – astronominė suma. 2016 m. valstybės biudžeto eilutėje „išmokos vaikui“ buvo numatyti 59 mln. eurų. Tačiau visos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos srities bei Sodros išlaidos sudarė net 4 mlrd. 254 mln. eurų. Vien tik sunkmečiu sumažintų pensijų kompensavimui buvo išleisti 105 mln. eurų. Šį kartą ir vėl karpyti tektų viską iš eilės, bet įtikinti visuomenę, kad galim susiveržti diržus dėl to, kad Lietuva neišmirtų, būtų gerokai lengviau, negu gelbėjantis nuo Pasaulinės finansų krizės.
Brangu? Nesinori nieko keisti ir atsisakyti? Visokios kompromisinės priemonės, pavyzdžiui, didesnis neapmokestinamas pajamų dydis vaikus auginančioms šeimoms, tėra ramunėlių kompresas mirtinai sergančiai visuomenei. Jau vien todėl, kad jo apskaičiavimo metodika suprantama tik supratusiems pradinės mokyklos matematikos kursą. Turi būti aiškus, lengvai įsimenamas skaičius, mokamas už kiekvieną vaiką nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, išskyrus smurtą artimoje aplinkoje, kai vaiko teisės pažeidžiamos ir jį būtina paimti iš asocialios šeimos. O tai bus gerokai lengviau, nes naujajame Seime pakako politinės valios pirmu svarstymu pritarti Mykolo Majausko ir Dovilės Šakalienės inicijuotam nedviprasmiškam smurto prieš vaikus draudimui. Smurtu prieš vaiką pagaliau bus įvardijamas ne tik lupimas diržu ir seksualinis išnaudojimas, bet ir vaiko nepriežiūra.
Dėkoju tai jaunai mamytei, kuri atvėrė man akis. Retai kas drįsta taip atvirai pasakyti, kad sentimentalios proginės kalbos apie valstybės pagarbą motinystei, kasmet auganti arogantiškų socialinės pagalbos institucijų tetulių armija ar joms už europinius pinigus rengiami lyderystės kursai Lietuvos nuo išmirimo mūsų neišgelbės. Artimiausiu metu negelbės nė migrantai iš tolimų kraštų, bėgantys nuo karo ir skurdo, bet nesugebantys išgyventi čia už lietuvišką algą. Už viską šiame pragmatiškame pasaulyje tenka mokėti. Sumokėkim ir neturtingos Lietuvos provincijos merginos prigimdys, kol čia dar yra kam gimdyti. Arba pasakykim aiškiai, kad patogesnis gyvenimas šiandien mums svarbesnis už Lietuvos ateitį.