Ta paveldėta patirtis kartais padeda suprasti šių dienų įvykius bei grėsmes, bet gerokai dažniau, tarsi sename name susikaupę kelių kartų nebedėvimi išaugti rūbai, vaikystės žaislai, neveikiantys arba tiesiog pasenę prietaisai užgriozdina erdvę ir trukdo matyti platesnę ateities perspektyvą.
Prognozuoti ateitį, net ir ne itin tolimą, yra šiek tiek rizikingas užsiėmimas. Dėl šiandien atrodančių nereikšmingomis aplinkybių įvykiams pakrypus visai kita linkme, toks pranašautojas rizikuotų apsijuokti, o gal ir prarasti skaitytojų pasitikėjimą. Kita vertus, prognozė gali paveikti tolimesnį ją perskaičiusių žmonių elgesį ir jie, patys to nežinodami, prisidės prie jos išsipildymo. Taip nutinka būrėjų ir ekstrasensų klientams, kurie tarsi užprogramuojami tikėtis ir laukti „nelaimės per valdiškus namus“ arba dairytis paslaptingo aukšto tamsiaplaukio nepažįstamojo, kurį lemta sutikti.
Tarptautinis projektas „Snob“ yra skirtingose šalyse gyvenančių rusiškai rašančių intelektualų diskusijų erdvė ir to paties pavadinimo žurnalas. Garsus Maskvos rašytojas ten gali diskutuoti su Londono dizaineriu ir programuotoju iš Bostono. Projekto dalyviai neskirstomi pagal pažiūras, šalį, kurioje gyvena, amžių bei žinomumą ir vienijami domėjimosi pasaulio likimu.
Spalio pabaigoje finansininkas, investicinės grupės „Trečioji Roma“ direktorių tarybos narys Andrejus Movčanas pasiūlė projekto nariams iššūkį „Numatyk Rusijos ateitį emocionaliai“. Tai yra, pakvietė parašyti po tokį crazy forecast, kuriame, vadovaudamiesi ne moksliniais metodais, o asmenine nuojauta, išdėstytų, kas nutiks Rusijoje iki 2030 metų.
Neturiu tikslo čia atpasakoti visų autorių įžvalgų, juolab, kad „Snob“ yra skaitomas ir cituojamas daugelio Lietuvos apžvalgininkų. Mane labiausiai domino ta projekto autorių sukurtų pranašysčių dalis, kurioje minimos Baltijos šalys, o drauge ir Lietuva.
Pats A. Movčanas prognozuoja, kad Rusijos konfrontacija su Vakarais ir ekonominis izoliavimasis tęsis maždaug iki 2018 m., o apie 2024-2028 m., suteikus Vladimirui Putinui galimybę saugiai pasitraukti, vėl pradedamos liberalios reformos. Valstybė suyra į dalis panašiai, kaip XX a. pabaigoje tai nutiko Sovietų sąjungai. 2030-2050 m. Tolimuosius Rytus ir Sibirą užvaldo Kinija, o europinė Rusija stoja ir skaudžiai integruojasi į Europos Sąjungą, kur jau yra Baltarusija, Ukraina bei Moldova. Ir tik tuomet Rusijos laukia spartus ekonomikos augimas, iškeliantis ją į ES lyderes. Deja, Baltijos šalys šiame scenarijuje paminėtos tik kartą, išvardinant, kur gyvenančius rusakalbius gyventojus laikotarpiu iki 2018 m. skelbsis ginanti Rusija.
Ekonomistas ir apžvalgininkas Vladislavas Inozemcevas prognozuoja, kad Rusija drauge su ekonomine galia praras savo agresyvumą taps Kinijos protektoratu, o Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, Moldova, Azerbaidžanas ir Gruzija – sparčiai augančiu regionu į kurį, taip pat ir dėl politinių priežasčių, ateis daug Vakarų investicijų, skatinančių ekonomines ir socialines reformas. Pasak V. Inozemcevo, 2030-ųjų viduryje mirusį V. Putiną Rusijos stačiatikių bažnyčia 2052 m. paskelbs Šventuoju Vladimiru.
Kitų apžvalgininkų įžvalgos ne ką mažiau intriguojančios, bet Baltijos šalys ir Lietuva jose nepaminėtos, todėl nevarginsiu skaitytojų jas atpasakodamas. Nepulsiu kviesti lietuvišką žiniasklaidą pasiskolinti „Snob“ sumanymą, bet bent retkarčiais, baigiantis metams arba pasitinkant kažkokį naują mūsų gyvenimo etapą, viešosios erdvės komentatoriams tikrai nepakenktų pabandyti pasidalinti su skaitytojais mūsų ateities vizijomis kiek laisviau, negu spėliojant, kiek procentų paūgės šalies BVP 2015-aisiais.
O kol kas galiu tik apgailestauti, kad net ir aptariant šių dienų įvykius vis iš naujo išplaukia į paviršių, tarsi kažkieno pamirštas nuleisti į kanalizaciją išmatų gabalas, primityvūs Kremliaus propagandininkų suformuluoti teiginiai, neva kam jau kam, o Lietuvai tai tikrai reikėtų pasistengti neerzinti Rusijos viešais pareiškimais apie Ukrainos įvykius ir gal tada V. Putinas mūsų pasigailės.
Kurį laiką viešojoje erdvėje mūsų kairiųjų intelektualų nebuvo už ką skriausti, nes jie santykių su Rusija tema kukliai tylėjo kamputyje arba pasisakinėdavo ne ką mažiau pilietiškai už dešiniuosius, kaip pavyzdžiui Nida Vasiliauskaitė. Bet, kai pagaliau prabilo premjero patarėjas Andrius Bielskis („Apie Rusijos baimę mūsų galvose“, Lrytas.lt), tai net nebežinau, ar man etiška kaip nors į tai atsiliepti. Nes jo nuomonė publikuota ne tame pačiame portale, su kuriuo bendradarbiauju, o be to sunku būtų ginčyti argumentus, kurių nėra. Juk nepakanka, kaip tai daro A. Bielskis, parašyti, kad „teiginiai neva „Vakarai nusisuko nuo Ukrainos“, „Vakarai per silpni“, iš baimės arba dėl „supuvusios tolerancijos“, dėl savo „pražūtingo reliatyvizmo“ nuolaidžiauja Rusijai yra akivaizdi nesusipratimas.“
Čia tikriausiai bandyta sviesti akmenį į Vladimiro Laučiaus pusę, bet gal reikėtų bent nusitaikyti? O toliau tarsi ir bandoma įrodinėti, neva tik nusilenkę žemiau už lapkričio žolę ir neerzindami Rusijos dar kažkaip išgyvensime: „Agresyvus ginklų žvanginimas ar juo labiau Europos ir JAV kariniai veiksmai, o ne dabartinė jų pozicija, padidintų Rusijos agresijos Lietuvoje pavojų. Tuomet Rusija turėtų kur kas daugiau priežasčių pulti Lietuvą. Tokio preteksto Rusija dabar neturi.“
O kai Ukraina išvadinama „failed state“, garbės žodis, tikėjausi kur nors straipsnio pabaigoje dar rasti ir „Dešiniojo sektoriaus“ fašistų-žydobanderovcų, pažadėjusių stojantiesiems į Nacionalinę gvardiją skirti po du vergus ir žemės sklypą Donbase, pasmerkimą. Neradau. Užtat radau marksistinę pasaką „Apie poną ir jo tarną stiprųjį Joną“. Tai beliko pasidžiaugti, kad bent mūsų užsienio politikos tokios premjero patarėjų pasakos neveikia ir JT Saugumo taryboje Lietuvos balsas nuskambėjo kaip reikiant išdidžiai.
