Regione nuo Baltijos iki Juodosios jūros šiandien pirmą kartą atvedusiems vaikus į mokyklą tėvams ramybės neduoda ne tik abejonės, ar pavyks jų atžaloms pritapti naujoje aplinkoje, bet ir nerimas, kaip susipriešinimas tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, virtęs atviru karu Rytų Ukrainoje, pakeis visą mums įprastą ir pažįstamą pasaulį.
Mes dar mąstome ir elgiamės taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tie balsuojantys dėl streikų pedagogai, savo vaikų ateitį už juos planuojantys tėvai ir ekonomikos augimo procentus prognozuojantys bankų analitikai. Pastarieji kitaip ir negali – kas skolinsis verslo plėtrai, jei trečiojo metų ketvirčio prognozėse įrašysime Apokalipsę.
Sugebėjimu išdrįsti aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyti apie tai kas vyksta, tokiomis dienomis, iš nerišliai mekenančių politikų minios visuomet išsiskyrė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Rusija kariauja su Ukraina, tai yra su šalimi, kuri nori būti Europos dalimi. Rusija praktiškai kariauja su Europa,“ – sakė ji šeštadienį, atvykusi į Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą.
Tuo metu, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar atisisako tikėti, jog Rusijos ir Ukrainos konfliktą galima išspręsti karine jėga, mūsų prezidentė drįsta pasakyti, kad Europos Sąjunga turi „padėti Ukrainai apsiginti, taip pat ir tam reikalingos karinės technikos tiekimu“. Milijardo eurų ES parama Ukrainai ir naujos sankcijos Rusijai, dėl kurių dar bus deramasi visą savaitę, yra kompromisas tarp D. Grybauskaitės pasiūlymo ir tokių prorusiškai nusiteikusių valstybių kaip Vengrija pageidavimo visiškai netrukdyti Rusijai tęsti savo agresiją.
Jeigu NATO nuspręstų suteikti karinę pagalbą, ar esame pasiruošę siųsti savo karius į Rytų Ukrainą bendrai išlaisvinimo operacijai? Ar pusė Seimo nepradėtų niurzgėti, jog tai ne mūsų reikalas, nereikia pyktis su stipresniu kaimynu? O jeigu žūtų dešimtys ir šimtai mūsų karių, ar visuomenė sugebėtų tai priimti kaip neišvengiamą auką pirmiausiai už mūsų pačių laisvę?
Jeigu jau dabar bandysime ieškoti atsakymų į šiuos ir kitus nepatogius klausimus, iš anksto ruošime visuomenę net ir pačiam blogiausiam įvykių raidos scenarijui, jai bus lengviau suprasti, jeigu kada nors teks žiemoti be rusiškų dujų ir elektros, perskirstyti biudžetą ne 2, o 20 proc. skiriant krašto apsaugai. Nes kol kas mes ne taip jau smarkiai skiriamės nuo tų senųjų europiečių, kuriuos taip karštai smerkiame už vangią reakciją į Rusijos agresiją Ukrainoje.
Kol ukrainiečių pedagogai kartu su pirmokėliais ir jų tėvais kasė apkasus prie Mariupolio, jų kolegos Lietuvoje tebemąsto apie savo darbo krūvį bei algų dydį ir sunkiai pajėgia suprasti, kad tik tas vaiko rankutėms gerokai per sunkiu kastuvu išraustas griovys skiria mūsų laisvąjį pasaulį nuo atgimstančios Blogio imperijos ugninio alsavimo. Kur ta riba bus rytoj – prie rytinių ar prie vakarinių Ukrainos sienų, Latvijoje, Lenkijoje ar vėl Berlyno centre – priklausys nuo mūsų, laisvojo pasaulio piliečių, sugebėjimo susitelkti bendriems veiksmams. O pirmiausiai aiškiai įvardinti, kad tokie pasisakymai, kaip Seimo nario Zbignevo Jedinskio siūlymas bombarduoti Kijevą, peržengia visas toleruotinos nuomonių laisvės ribas.