„Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje šnekučiuodamasis su laidos vedėju Andrium Užkalniu prisipažinau, kad sąmoningai vengiau rašyti apie vaikų auklėjimą, kol dukra dar buvo tokio amžiaus, kai ją dar galima buvo pavadinti vaiku. Nesinorėjo, kad už tėvo erezijas jai tektų atkentėti darželyje, o paskui ir mokykloje. Bet dabar, kai mano Monika pagaliau baigė gimnaziją ir išvyksta į Vilnių studijuoti, galėsiu atsigriebti.
Todėl iškart grįžkim prie puponautų, kurie, kai kurių tėvų manymu, yra baisiai neetiškas būdas melžti iš jų pinigus pasinaudojant vaikais. O tai už ką, leiskite paklausti, gauna algas prekybos centrų rinkodarininkai? Gal už visuomenės moralės sergėjimą ir viešojo gėrio propagavimą? Ar jie gaus didesnes kalėdines premijas, jeigu jūsų vaikai užaugs dvasingesni?
Visos akcijos rengiamos ne todėl, kad prekybos tinklo savininkai staiga išprotėjo, atsivertė į pelno siekimą smerkiančią religiją arba slapta jus įsimylėjo ir nusprendė pusvelčiui išdalinti pačias geriausias prekes. Net ir kasdien apsiperkančios namų šeimininkės bei laiko skaitinėti prekybos tinklų reklaminius lankstinukus negailintys senjorai, palyginus su prekybos centrų rinkodaros specialistais, tėra naivūs mėgėjai, išleisti į profesionalų bokso ringą.
Jei bent vienas kitas pirkėjas būtų toks pilietiškas, kokiu dedasi diskusijose apie vaikų auklėjimą ir puponautus, tai mandagiai paprašytų parduotuvės administracijos ištaisyti klaidingą etiketę prekių lentynoje, kad nebūtų apgauti ir kiti pirkėjai.
Bandžiau atlikti tokį pilietiškumo eksperimentą viename prekybos centre, kurio pavadinimo čia neminėsiu. Kasos prieigose išrikiuotose prekių lentynose aptikau beveik perpus atpigintą žiebtuvėlį. Atidžiai patikrinau, ar sutampa ant jo užklijuoto ir lentynos etiketėje atspausdinto brūkšninio kodo skaičiai. O kai kasininkė paskaičiavo prekę pradine nesumažinta kaina, ne tik atsisakiau ją pirkti, bet ir drauge su skyriaus vedėja pats išėmiau iš lentynos klaidinančią akcijos etiketę. Kitą dieną ji vėl iš tolo švytėjo toje pačioje vietoje, o kasos apartas mušė nesumažintą kainą. Trečią dieną man tas eksperimentas pradėjo nusibosti, bet pakartojau savo veiksmus. Ketvirtąją klaidinančios etiketės jau nebuvo.
Jeigu panašiai netingėtų pasielgti kiekvienas apgaulę pastebėjęs pirkėjas, o bent dalis jų dar ir praneštų apie tai kontroliuojančioms valstybės institucijoms, žaidimas tariamomis klaidomis, visuomet naudingomis tik prekybininkams, bet ne pirkėjams, būtų seniai pasibaigęs. O jei daugumai parduotuvės lojalių klientų, kaip mano kaime sakoma, nors kuolą ant galvos tašyk, tai kasdien ir tašo.
Pasipiktinimas prekybininkų taikomais metodais naujienų portalų komentaruose dar nereiškia, kad rytoj tie patys besipiktinantieji, darbo biržos atsiųsti į vakar iškeiktą prekybose centrą ir pasodinti kasose, kaipmat neišmoks nemirksėdami žiūrėti jums į akis, braukdami per skaityklę neatpigintą atpigintą dešrigalį. Bent jau nemaža jų dalis už savo naivumą tikrai nusipelnė tokio likimo.