75-eri metai – pakankamas laikas, kad nebebūtų likę to nusikaltimo liudininkų. Kas dar išgyveno, tada buvo vaikai, o jų prisiminimai neišvengiamai paveikti vėlesnių įvykių, primestų svetimų vertinimų. Mums liko tik 1940 m. birželiui skirti įrašai mokykliniuose vadovėliuose, istorikų tyrinėjimai, dokumentų rinkiniai. Bet okupacija taip ir netapo sausa vadovėline tiesa, apie kurią užtenka pasimokyti prieš valstybinį egzaminą, tarsi kokią Valakų reformą. Tai lyg širdies operacijos randas, likęs visam gyvenimui. Nekraujuojantis, bet neišvengiamai primenantis jo turėtojui gyvybės laikinumą.
„Iškilmingai pasitinkamas pirmasis garvežys, atvykęs į Vorkutą“. Garvežys išpuoštas pasityčiojamaisiais užrašais: „Už Tėvynę, už Staliną – pirmyn!“ Tikrovė tokia – garvežio pasitikti suvaryti Vorkutos lagerio nuteistieji fotografo nuotraukoje specialiai padaryti neryškūs, o daug tolimesni objektai yra ryškūs, leidyklos „Briedis“ nuotr.

Gal jau pradedu senti, o gal tiesiog geriau pažinti savo kraštą, bet taip jau sutapo, jog šią vasarą važinėdamas po Dzūkiją ypatingai jaučiu, kad šitie pušimis apaugę kalneliai, užpelkėję paežerės ir apleistos sodybvietės Nemuno slėniuose nėra tik bevardė gamta, kalbanti vien gailiu gegutės kukavimu. Iš kiekvienos trobos kas nors buvo suimtas ar ištremtas į Sibirą, išėjo į partizanus ir niekuomet negrįžo, o gal prisidėjo prie žydšaudžių ar stribų ir dar daug dešimtmečių naktimis matydavo savo aukų akis.

Šita žemė sugėrė tiek kraujo ir ašarų, kad nebeliko kam prisiminti ir pažymėti visų mūšių vietų, atrasti visų kaulų. Tarsi gyventumėm jokios jos ribą žyminčios akmeninės tvoros neturinčiose kapinėse, atidžiai stebimi mirusiųjų šešėlių. Kiekvieną mūsų žingsnį, veiksmą, ištartą žodį tai neišvengiamai veikia, o nuo tos paveldėtos naštos neįmanoma atsiriboti ar pasislėpti.

Gal todėl tiek daug mūsų išvažiavo. Kuo toliau nuo čia, į didelius miestus, vietas, kurios nieko mums nereiškia. Skuba ten kuo greičiau integruotis, šneka su jau svetur gimusiais vaikais svetimomis kalbomis, o trumpam atvažiavę aplankyti dar nespėjusių išmirti čia likusių artimųjų, stengiasi pabrėžti savo svetimumą šitam kraštui. Išskrenda, vos tik pajunta, kad po tėviškės uosiais gali pradėti kažką jausti, neištverti to liūdesio naštos.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šiemet mums ypatingai sunku suprasti, kaip į rytus ir į vakarus nuo mūsų gyvenančios tautos švenčia pergalės Antrajame pasauliniame kare sukaktį. Visi tie pergalės paradai, pagal senus pavyzdžius pasiūtos uniformos, jau po karo gimusių, bet medaliais apsikarsčiusių pseudoveteranų butaforija ir atkaklus vakariečių bandymas tos pergalės pagrindu atrasti kažkokį pasaulio suvokimo bendrumą su vis labiau nuo jų atsiribojančiais rusais.

Mes svetimi šitoje šventėje. Mes netgi negalime iš apmaudo susitapatinti su to karo pralaimėtojais, nes tai būtų didelis melas, įžeidžiantis visų jų išžudytų Lietuvos piliečių – žydų ir lietuvių – atminimą. Bet taip pat neturime teisės jaustis tos pergalės dalininkais, nes vieną okupantą pakeitus kitam, Lietuvoje žudynės ir kankinimai tęsėsi.

Labai norėtumėm konstruoti savo valstybės patriotinius mitus, remdamiesi kažkokiais optimistiniais siužetais, bet kiekvienas herojinis pasakojimas baigiasi didvyrių žūtimi. Galim ištraukti iš pokario kovų istorijos atskirus pergalingus fragmentus, įkvėpti personažams gyvybės, pasakodami jų meilės istorijas, bet neišvengiamai teks prisiminti, kad visa tai baigėsi susisprogdinimu bunkeryje, pamiškėje pakirtusia kulka arba ilgais kankinimais NKVD rūsiuose.

Pasakojimas apie okupaciją negali būti linksmas net ir prisimenant vėlyvojo sovietmečio absurdą, nes tuo metu tai visai nebuvo juokinga, o veikiau beviltiškai graudu. Iš to beviltiškumo ir Romo Kalantos auka – susinaikinimas, atkreipęs pasaulio dėmesį į okupuotą ir užmirštą kraštą.

Vienintelė visa keičianti ir visas aukas įprasminanti žinia yra mūsų pergalės stebuklas. Galų gale sulaukta ir iškovota laisvė, atkurta sava valstybė.

Aną savaitgalį pasinaudojau proga drauge su atvykusiais į Lazdijų rajono šventę „Pasienio fiesta“ žurnalistais iš įvairių vietinių ir nacionalinių spaudos leidinių bei naujienų portalų nuvykti į miško laukymę prie Maros upės, kur susieina trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – sienos. Smėlėtais Kapčiamiesčio miškų keliukais grįždami iš ten dar sustojome prie buvusios sovietinės Ustronijos pasienio užkardos. Apsilupęs obeliskas su kreivai užtepliota raudona žvaigžde ir sudžiūvęs Rusijos ambasados vainikas dar liudija, kad ši vieta yra kažkokiuose jos globojamo paveldo sąrašuose, bet šalia griūvantis kareivinių pastatas jau niekam nerūpi.

Kol kolegos fotografavosi prie obelisko, aplandžiojau tuos griuvėsius ir, žengdamas į patį tamsiausią kambarį, tarpduryje susidūriau su mano išbaidyta pelėda. Paukštis metėsi atgal, o aš vos nesitėškiau atbulas ant styrančių iš supuvusių grindų surūdijusių vinių, bet tą akimirką į galvą tiesiog trenkė mintis, kad tie griuvėsiai įlūžusiomis lubomis tikriausiai yra pats geriausias mano matytas paminklas sovietinei okupacijai. Būtent toks, stovintis dzūkiškoje girioje, apaugantis kaukazinių slyvų krūmais, be langų ir durų. Niekam nereikalingas, nykstantis daugmaž tokiu pat greičiu, kaip ir mūsų prisiminimai apie gyvenimą okupuotoje šalyje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (73)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Populiariausioje Barselonos gatvėje sunkvežimis rėžėsi į minią nuolat pildoma (31)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (209)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kauno oro uosto direktorius: liūdime (46)

Po mėnesį trukusių rekonstrukcijos darbų atsidarius Vilniaus oro uostui, Kauno oro uosto...

G. Kirkilas sugalvojo planą koalicijai su „valstiečiais“ gelbėti (21)

Socialdemokratų partijos vicepirmininkas Gediminas Kirkilas inicijuoja partijos susitarimą su...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (110)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (534)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

D. Trumpo retorika sukėlė nerimą ir Pentagonui (11)

Praėjus vos kelioms dienoms po JAV prezidento Donaldo Trumpo ugningo pareiškimo apie galimą karinę...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (475)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...