Skirtingų religijų taikaus sugyvenimo tradicija nėra primesta mums iš šalies. Atvirkščiai, tuo metu, kai Vakarų Europoje buvo deginami eretikai ir persekiojami žydai, Vilniuje greta viena kitos buvo statomos katalikų ir stačiatikių bažnyčios, Lietuvoje netrukdomai kūrėsi totoriai ir karaimai.
Mes pirmieji Europoje taikėme kone šiuolaikinius prieglobsčio suteikimo standartus už pažiūras persekiojamiems asmenims ir bendruomenėms. Pakanka prisiminti, kaip Lietuvoje įsikūrė Rusijoje tuo metu persekioti sentikiai. Per Antrąjį pasaulinį karą susitepėme nenuplaunama žydšaudžių dėme, bet tuo pat metu atsirado ir šimtai žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio teisuoliais.
Mažumų persekiojimas ir netgi žudymas už pažiūras, tikėjimą, tautybę ar odos spalvą apima vis naujus regionus, o neapykantą kurstantys politikai savo primityvia retorika suvilioja milijonus rinkėjų net tose šalyse, kurias įpratome įsivaizduoti kaip svarbiausias žmogaus teisių ir tolerancijos gynėjas. Atsitiktinius praeivius ir pareigūnus žudantys džihadistai sąmoningai provokuoja atsaką, nukreiptą į visus musulmonus, nes tik taip gali įtikinti juos pasijusti persekiojama grupe šalyse, kurios visai nenori nieko persekioti.
Nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos, kai Michailas Gorbačiovas Sovietų sąjungoje paskelbė religijų laisvę, iki šių dienų Stačiatikių bažnyčios suvalstybinimo ir islamo įsigalėjimo atskiruose regionuose, Rusiją dar galima buvo vadinti bent iš dalies savo piliečių sąžinės laisvę užtikrinančia šalimi. Bet dabar padėtis ten taip smarkiai keičiasi, kad netrukus Lietuva ir kitos Baltijos šalys gali sulaukti naujos persekiojamų už savo religines pažiūras pabėgėlių bangos.
Balandžio 20 d., per Adolfo Hitlerio gimtadienį, Rusijos Aukščiausiasis teismas pripažino Jehovos liudytojus ekstremistine organizacija.
V. Putino Rusijoje, kaip ir A. Hitlerio Vokietijoje, žmonės jau dabar kankinami ir žudomi vien dėl savo seksualinės orientacijos – Ramzanas Kadyrovas sukūrė koncentracijos stovyklas gėjams. Negana to, reguliariai nuskamba vieši politikų raginimai Rusijoje gyvenančius ukrainiečius, kaip „penktąją koloną“, ištremti į Sibirą.
Dėl emigracijos nukraujavusiai Lietuvai tai suteikia galimybę tapti patrauklia prieglobsčio vieta žmonėms, kurie Rusijoje jau dabar patiria valdžios represijas arba pagrįstai nuogąstauja, kad po Jehovos liudytojų, gėjų ir V. Putino režimo kritikų neišvengiamai ateis ir jų eilė. Nes toje nelaimingoje šalyje ne kartą taip jau buvo.
Retkarčiais paskaitinėju, ką apie Lietuvą savo tinklaraščiuose arba socialiniuose tinkluose parašo čia apsigyvenę pabėgėliai iš Rusijos ir Baltarusijos. Dauguma stebina sugebėjimu pamatyti ir įvertinti tai, ko mes patys nepastebime, nuo pavyzdingai tvarkomos aplinkos, europietiškos vairavimo kultūros iki neagresyvaus žmonių bendravimo viešose vietose. Lietuviška minimali alga daugelio atvykėlių nežavi, bet jie vis tiek pastebi čia galimybių užsidirbti oriam pragyvenimui, kurio patys lietuviai skuba ieškoti Didžiosios Britanijos ir Norvegijos fabrikuose.
Kitaip nei sovietmečio rusų kolonistai, atvykę į okupuotą Lietuvą kaip išdidūs Sovietų sąjungos šeimininkai, išvadavę nuo fašizmo ir nešę tariamai aukštesnę kerzinių batų ir vatinukų kultūrą atsilikusiems vienkiemių „pribaltams“, išsilavinę ir geranoriški šiandieniniai pabėgėliai iš Rusijos noriai mokosi lietuvių kalbos, domisi Lietuvos istorija ir puikiai supranta, kokią grėsmę Europai kelia Kremliaus propaganda.
„Veržlių užveržimo“ tema ir diskusijos, ar jau laikas bėgti iš Rusijos, ar dar galima kiek palūkėti, jau keletą metų rusiškame internete domina ne tik negausų liberaliosios opozicijos rėmėjų būrelį. Po antikorupcinių protestų išvaikymo vis daugiau jaunų kūrybingų žmonių Rusijoje užduoda sau klausimą, kur galėtų kurti savo ateitį tuomet, kai valstybės represijos bus jau visai nepakenčiamos. Pakvieskime juos, padėkime įsikurti, integruotis, kaip tai darė išmintingiausi LDK valdovai.