Ne ką mažiau už pačią žinią, kad taip žiauriai ir bukai dėl metalo gabalo su „Audi“ ženkliuku atimta jaunos merginos gyvybė, liūdina mūsų visuomenės reakcija – reikalavimai sugrąžinti mirties bausmę.
Šiandien privalau pakartoti tai, ką visuomet sakau iš tolimų kraštų atvykstantiems paviešėti svečiams: Lietuva yra saugi šalis. Ne visuomet tokia buvo, bet dabar yra. Ir joks žiaurus nusikaltimas, kelias dienas plačiai aptarinėjamas žiniasklaidoje, tos nuostatos nepakeis.
Iškart po pranešimo, kad I. Strazdauskaitė buvo nužudyta, diskusijas naujienų portaluose ir socialiniuose tinkluose užliejo mirties bausmės šalininkų aimanos. Pacituosiu tik keletą, nes dauguma kartoja tą patį:
„Pakarti daugiau nieko negaliu pridurt. Labai gaila merginos. Seimūnai, greičiau mirties bausmę“;
„Dieve, dieve... Kaip baisu. Prieš įvykdant mirties bausmę, išimti organus ir duoti tiems, kam jų reikia. Šūdo gabalai bent kažkam išgelbėtu gyvybes“;
„Verkiant reikia grąžinti mirties bausmę, oi verkiant, nes atmarozkai už nieką žmones žudo“;
„Kas toje Lietuvoje dedasi? Nudėti tuos parazitus visus!“;
„Referendumo reikia. Norint gražinti mirties bausmę“;
„Mirties bausmę žudikams, užmėtom akmenimis Vilniaus centre!“;
„Įveskite mirties bausmę. Dieve mano. kiek galima“;
„Kodėl neįvedat mirties bausmės tokiems valkatoms?“;
„Einam prie seimo. Neabejoju, kad niekas nevaikys šito mitingo. Nes jis bus taikus. Plius šūkis bus: MIRTIES BAUSMĘ ŽUDIKAMS“;
„Reikia referendumo“.
Net kairiųjų pažiūrų aktorius ir apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras nesusitvardė: „Dabar dar keletą menkystų maitinsime iki grabo lentos“.
Taip, maitinsime, o kai jie atliks bausmę ir gailėsis dėl įvykdyto nusikaltimo – išleisime į laisvę.
Ir tai nėra kažkokio Europos suskystėjimo ženklas. Principas „Akis už akį, dantis už dantį“ nepadaro mūsų saugesnių, o mirties bausmę išlaikiusiose šalyse žiaurių nusikaltimų ne mažiau, o netgi daugiau negu tose, kurios tokios barbarybės atsisakė.
Šį kartą nenoriu aptarinėti, kokias pasekmes Lietuvai sukeltų mirties bausmės grąžinimas. Nes mes ją panaikinome ne todėl, kad nustoti žudyti valstybės vardu reikalavo Europos Sąjunga, į kurią veržėmės įstoti. Panaikinome todėl, kad kaip visuomenė jau buvome subrendę tokiam sprendimui.
Troškimas, kad nusikaltėliui būtų atkeršyta panašiu būdu, kaip jis nuskriaudė savo auką, yra vienas iš pirmykščių gyvuliškų instinktų. Baimė, pyktis ir kruvino keršto siekimas nesuderinami su buvimu mąstančiu žmogumi. Valstybė, kuri savo įstatymus kuria vadovaudamasi tokiais primityviais žmonių instinktais, juos palaiko ir ugdo, niekada netaps saugia vieta gyventi.
Užuot svaičioję apie kerštą, atkreipkite dėmesį, kaip profesionaliai savo pareigą atliko Lietuvos policija, pradedant pačia dingusios merginos paieška ir baigiant informacijos teikimu visuomenei būtent tokia apimtimi, kiek buvo būtina paieškai.
Sužinojome, kad galime pasitikėti jų profesionalumu. Dabar reikia ne spėlionių ir sąmokslo teorijų, kodėl užpuolikai nepagrobė I. Strazdauskaitės automobilio, jei dėl jo ją nužudė, o sisteminių išvadų, apie kurias penktadienį prašneko pats generalinis komisaras L. Pernavas.
Valstybė privalo ne žudyti nusikaltėlius, o sukurti sistemą, kuri prižiūrėtų, kad tokie žudikai tarp mūsų neužaugtų. Priklausomybių, skurdo ir buitinio smurto aplinkoje augantys vaikai neturi kito karjeros pasirinkimo, kaip tik emigracija arba kalėjimas. O mūsų veidmainiškas nepakantumas kartą suklydusiems ir bausmę atlikusiems žmonėms tapo didžiausia kliūtimi jiems išsivaduoti iš kriminalinės aplinkos.
Tebetikiu, kad Lietuva – saugi šalis. Per nekilnojamojo turto rinkos pakilimą, 2004-2009 m., dviese su verslo partneriu važinėdavome po Dzūkijos kaimus supirkinėdami sodybas. Veždavomės nemažas grynųjų pinigų sumas, jei prireiktų sumokėti avansą už aptiktą parduodamą sodybą. Ir nė karto neteko gailėtis, kad nesivežiojome jokio šaunamojo ginklo. Dažniau kaimo senoliai patys nepagrįstai prisibijodavo, kai į jų kiemą purvinu visureigiu įvažiuodavo du besišypsantys vyrai, o prie krautuvės užkalbinti girtuoklėliai pasirodydavo esantys pačiais taikiausiais ir geranoriškiausiais žmonėmis.
Todėl jokie rezonansiniais vadinami įvykiai nepakeis mano nusistatymo, kad Lietuvai reikia ne mirties bausmės, o daugiau legalių galimybių skurstantiesiems išsiveržti iš skurdo.