Daugelis jų mobiliųjų telefonų kalendoriuose veikiausiai bus įsirašę po priminimą, šaižiu garsu suskambėjusį likus metams iki naujų rinkimų. Tada jie pabunda, ima blaškytis lyg degančiame name šeimininkų palikti augintiniai. Daužosi, tartum musės į lango stiklą, kitapus televizoriaus ekrano, taikosi tapti jūsų geriausiais draugais interneto socialiniuose tinkluose ir išsiruošia į susitikimus su rinkėjais vietovėse, kurių pavadinimų nesugeba ištarti.

Į visą tai puikiausiai įsipaišo iniciatyvos, visiškai neatsižvelgiant į valstybės biudžeto bei verslo finansines galimybes, didinti minimalią algą, neapmokestinamą minimumą, pašalpas ir pensijas, pradėti karą prieš karą keliuose, amžiams išrauti su šaknimis alkoholizmą ir kiekviename bažnytkaimyje pastatyti po kongresų rūmus.

Klausimas, iš kur tokiam išlaidavimo proveržiui bus paimta pinigų, yra politinių konkurentų sąmokslo dalis arba demonstruoja visišką klausiančiojo neišmanymą. Net jeigu tiesioginiame nacionalinio transliuotojo eteryje apie tai klausia įtakingiausių žurnalistų sąrašo Nr. 1, o atsako Viena iš trijų valstybės vadovų. Seimo pirmininkė jam taip ir paaiškino: jos vadovaujamos institucijos reikalas yra nuspręsti, ką ir kiek padidinti, o Vyriausybė tada tegul pabūna bloga rinkėjų akyse ir pasako, kad tokiam dosnumui nėra pinigų.

Vos tik Konstitucinis teismas paskelbė savo išaiškinimą, kad nevienodo dydžio Seimo rinkimų apygardas reikėtų kiek pakoreguoti, kad rinkėjų skaičius jose nesiskirtų daugiau kaip 10 procentų, politikai čia įžvelgė progą pasireikšti. Socialdemokratai kaip mat pasiūlė išvis panaikinti vienmandates apygardas, kad rinkėjams liktų mažiau galimybių po vieną išvyti į neužtarnautą poilsį labiausiai įkyrėjusių ir į skandalus įsipainiojusių jų veikėjų. Nuo kolegos neatsiliko konservatorius Dainius Kreivys, pasiūlęs daryti viską atvirkščiai - visą Seimą rinkti vienmandatėse apygardose. Pasiūlė, nes kažkur girdėjo, kad žmonės nemėgsta partijų ir aktyviau balsuoja, kai reikia rinktis asmenybę, o ne ideologiją ir programą.

Tik nepagalvojo, kad tokia sistema būtų parankiausia šiuo metu didžiausią reitingą tebeturintiems socialdemokratams, nes mažoritarinei sistemai būdinga, kad populiariausia partija, kurios kandidatai nedideliu santykiu įveikia savo varžovus daugumoje apygardų, įgyja Seime absoliučią daugumą. O štai antra ar trečia pagal populiarumą politinė jėga, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali išvis ten nepatekti.

Dalies rinkėjų neapykanta politinėms partijoms yra toks iškrypimas, kurį, jei tik mums rūpi šitos šalies ateitis, reikėtų ne skatinti, o gydyti. Pirmiausiai skatinant moksleiviško amžiaus jaunimą savanoriauti ne tik nepolitinėse nevyriausybinėse organizacijose, bet ir partijų jaunimo skyriuose. Aiškinant skirtumus tarp liberalizmo, konservatizmo, socialdemokratijos, krikščioniškosios demokratijos, žaliųjų, anarchizmo ir kitų ideologijų, pristatant skirtingus viešojo gėrio ir privataus intereso santykio supratimus. Neapykanta partijoms netrukdomai brendo taip ilgai, kad dabar teks ne vieną dešimtmetį ugdyti meilę joms ir išleisti tam nemažus pinigus.

Gaunančios valstybės ir europinę paramą vyriausybinės organizacijos pastarąjį dešimtmetį augo ir stiprėjo, naudojosi galimybėmis skleisti savo idėjas žiniasklaidoje, o politinės partijos, suvaržius jų finansavimą ir reklamavimosi galimybes, kartais elgiasi taip, tarsi pačios būtų patikėję, jog yra tik kažkoks neišvengiamas blogis. Tarsi rūkalai, kuriuos gal jau galima būtų visai uždrausti, nes jų daroma žala sveikatai nekelia abejonių, tačiau įgyvendinti tokį draudimą būtų sudėtinga, todėl belieka apmokestinti dideliais akcizais ir pristeigti nerūkymo zonų.

Konfliktiški, nesugebantys veikti komandoje ir vadovautis viena vertybių sistema politikai sąmoningai propaguoja partijų kaip prigimtinio blogio mitą, patys kelių į valdžią ieškodami alternatyviais būdais - per visuomeninius komitetus, nepartinius judėjimus, išsikeldami patys save. Kiekvienas tokius kelius atveriantis įstatymų pakeitimas paskatina prisiveisti dar daugiau politikos atskalūnų. Jų įsivaizduojamas pergalės šokis ant partinės sistemos griuvėsių man kelia abejonių, ar tai tik nebus visos mūsų valstybės griuvėsiai.

Konstitucijos kūrėjai įpaišė mums nepartinio Prezidento instituciją ir užtenka. Kelias į visas kitas politinės valdžios institucijas, mano supratimu, turėtų būti tik per politines partijas, panašiai kaip į Dangaus karalystę įmanoma patekti tik per Katalikų bažnyčią.