Visa tai bandžiau telefonu pasakoti prieš penketą metų su visa šeima į Linkolno miestą Anglijoje išvažiavusiam Sigitui, kuris, būdamas gabiu autoelektriku, iš bado nemirdamas galėjo pragyventi ir Lietuvoje. Jau buvo spėjęs be jokių bankų paskolų nusipirkti namą užmiestyje, visai šalia Druskininkų, pasikeisti langus ir stogą, savo rankomis įsirengti šildomas grindis, po truputį pradėjo mėgautis vejos pjovimu ir mėsos kepimu lauko kepsninėje, bet neištvėrė pagundos išvažiuoti ten, kur už jo darbą moka gerokai daugiau.
Maniau, sužadinsiu nostalgiją, gal susigundys grįžti, tai bent turėsiu pas ką automobilį remontuoti. Bet išgirdau, kad ketina netrukus trumpam parvykti į Lietuvą paruošti savo namą pardavimui. Nes ką tik pasirašė būsto Anglijoje pirkimo dokumentus ir mokės už jį 18 metų, iki pat pensijos. O tai reiškia, kad savo ateities su Lietuva jau nesieja.
22 metų Monika iš tos pačios Linkolšyro grafystės šiuo metu kraunasi lagaminus kelionei – apsisprendė studijuoti Lietuvoje. Dėl to ypatingai džiūgauju dar ir todėl, kad Monika yra mano dukra.
Kai vasarį nuvežiau ją į Lazdijų degalinę, vietinių vadinamą Raudų siena, kur artimieji atsisveikina su lipančiais į autobusus emigrantais, jaučiausi tarsi per laidotuves. Dabar, atvirkščiai, netveriu džiaugsmu pasidalinti šia žinia su kiekvienu sutiktu, žmona skuba valyti Monikos kambaryje susikaupusias dulkes ir išnešti iš ten batų bei žieminių drabužių dėžes, kurias buvome laikinai sukrovę, nežinodami, ar mūsų emigrantė dar kada besugrįš.
Jaunam, keliomis kalbomis laisvai šnekančiam žmogui, nesaistomam šeimyninių ar profesinių įsipareigojimų, ne taip jau lengva apsispręsti grįžti į šalį, išsirenkančią kaskart vis beviltiškesnius politikus. Kai čia pat, už Rytinės sienos, kaimynai stato abejotino saugumo atominę elektrinę, slėpdami vis naujas jos statybų aikštelėje nutinkančias nelaimes. Kai Rusija telkia karines pajėgas prie mūsų sienų, manevruose repetuosiančias mūsų okupaciją, o propagandos kanalais niekina mūsų partizanų auką. Kai Gedimino kalnas griūva greičiau, negu Vijūnėlės dvaras, o opozicija, mainais už paramą valdantiesiems balsuojant už urėdijų naikinimą tesugeba paprašyti populistinės PVM lengvatos centriniam šildymui.
Jaunatvišku avantiūrizmu atsiduoda ir apsisprendimas studijuoti šalyje, kurioje kaip tik dabar prasideda nežinia kuo pasibaigsianti aukštojo mokslo reforma, o švietimo ir mokslo ministrė neranda bendros kalbos su Seimo Švietimo ir mokslo komitetu. Kurioje kultūros politiką formuoja festivalio su šiaudinėmis gandrų iškamšomis butaforinio piliakalnio papėdėje organizatorius, o savo misija išblaivinti tautą įtikėjęs sveikatos ministras neturi laiko domėtis kyšiais gydytojams ir gydymo įstaigų pasipinigavimu auginant tyrimų bei operacijų laukiančių pacientų eiles.
Bet Lietuva – tai ne tik fanatiški politikai, separatistinius darinius savo valdose kuriantys savivaldybių vadovai ir net po paskirtų baudų tebeapgaudinėjantys savo klientus tarsi netyčia užsilikusiomis klaidinančiomis kainų etiketėmis prekybos tinklai. Valstybę kuriame mes, aktyviausių jos piliečių mažuma, spėjanti ir informaciniame kare prieš Rusijos užsienio reikalų ministeriją sudalyvauti, ir pranešti policijai apie girtą gatvės viduriu vingiuojančio automobilio vairuotoją, o poilsiaudami paežerėje – surinkti ne tik savo, bet ir kitų paliktas šiukšles. Kuriame ją tokią, kurioje norėsis gyventi mums ir mūsų vaikams.
Birželį lankydamasis Rytų Ukrainoje supratau, kaip toli sugebėjome atsidurti nuo beviltiškai užstrigusios laike postsovietinės erdvės. Ir kaip lengvai visa tai gali virsti griuvėsiais, vos tik nelieka ryžtingo piliečių apsisprendimo patiems spręsti krašto likimą ir ginti savo namus.
2014 metais saujelei iš Rusijos atsiųstų diversantų ir vietinių jų talkininkų abejingai leidę užgrobti valdžią Donecke ir Luhanske šių miestų gyventojai dabar patys yra tapę jų įkaitais, o pasipriešinę Rusijos specialiųjų tarnybų planui charkoviečiai tokio likimo sugebėjo išvengti.
Jeigu Lietuvai, nepaisant teikiamų NATO saugumo garantijų, kada nors ateis panašių hibridinių išbandymų metas, šalies likimą lems ne tik Valstybės gynimo tarybai priklausančių lyderių gebėjimas adekvačiai įvertinti grėsmę, kariuomenės pasirengimas įvykdyti jai pavestas užduotis ir sąjungininkų politinė valia suteikti mums pagalbą, bet ir piliečių valia neatiduoti savo tėvynės priešui, nepripažinti okupantų kuriamų struktūrų teisėtumo, su jomis nebendrauti ir pagal galimybes organizuoti pasipriešinimą.