Ko nepartrenkė tarsi nežinia iš kur atsiradęs siauroje kaimo gatvelėje miškovežis, Andriaus Kubiliaus ir Loretos Graužinienės atsistatydinimas, tą pribaigs ir sutraiškys pranešimas, kad Egidijus Dragūnas nutraukia savo muzikinę veiklą. Čia kaip du saulės ir vienas mėnulio užtemimas per savaitę.
Tie, kas tvarkingai plauna savo namų langus, dabar gailisi, nes negalėjo pro juos saulės užtemimo stebėti, o bent dešimtmetį nevalyti langai būtų užtikrinę, kad viską matysite nesugadindami akių, tarsi pro užtemdytą stiklą. Panašiai turėtų jaustis ir vyresniosios kartos konservatoriai, skaudžiai išgyvenę profesoriausi Vytauto Landsbergio pasitraukimą iš aktyvios politikos, o dabar įtariantys, kad kartą pensijas apkarpęs Andrius Kubilius vėl kažką sukto sumastė, norėdamas jiems pakišti ne tą Landsbergių giminės atstovą.
Matydami kartu su Irena Degutiene, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „kylantį nuo kelių“ visą krikdemiškąjį talibaną, labiausiai turėtų džiūgauti liberalai. I. Degutienės pergalė TS-LKD pirmininko rinkimuose ir šios partijos slinktis nuo britiškojo konservatizmo link tarpukario krikščioniškosios demokratijos tradicijos garantuotų liberalams per 2016 m. Seimo rinkimus daugumos dešiniųjų pažiūrų pensinio amžiaus dar nesulaukusių rinkėjų balsus didžiuosiuose miestuose, o palankiai susiklosčius aplinkybėms, gal ir premjero pareigas Eligijui Masiuliui.
I. Degutienės pergalė reikštų ir ne pačius geriausius konservatorių santykius su Prezidentūra, nes vargu ar ten jau užmirštas 2012 m. pavasarį Audriaus Nako paviešintas garso įrašas, kuriame tuometinė Seimo pirmininkė skundėsi būsimiesiems „Drąsos kelio“ nariams prezidentę Dalią Grybauskaitę einant „autoritariniu keliu“.
TS-LKD likusi tik LKD galėtų pritraukti dalį kažkada paskui Neringą Venckienę ir Naglį Puteikį išėjusių partijos narių ir rinkėjų. Bet tada dalis vargu ar bus didelė, nes per keletą pastarųjų metų šitie žmonės jau spėjo taip radikalizuotis, kad nuosaiki krikščioniškoji demokratija jų jau nebetenkina.
Anoje Seimo kadencijoje sukurtas empatiškosios I. Degutienės įvaizdis, priešpastatant ją socialiai nejautriajam A. Kubiliui, buvo pačių konservatorių palaikomas tarsi „gero ir blogo policininko“ žaidimas iš pigaus detektyvinio serialo. Blogasis A. Kubilius dabar traukiasi, todėl jo pasiūlytam įpėdiniui oponentai iškart lipdo patirties neturinčio jaunuolio etiketę. Specialiai susiradau keletą vaizdo įrašų, kaip Gabrielius Landsbergis diskutuoja Europos Parlamente su rusofiliškų partijų senųjų iš Europos Sąjungos narių politikais. Po tokio kovos krikšto, manau, Lietuvoje jis prieš bet ką atsilaikytų. Panašiau, kad jo oponentams svarbesnė ne politinė, o gyvenimiška patirtis ir amžius, gerantokratiškos tradicijos tęstinumas.
Kratos buvo atliktos Žilvino Razmino, Giedriaus Grabausko, Kazimiero Juraičio, Jaro Valiukėno, Olego Tytorenkos, Mildos Bartašiūnaitės, Vaido Lekstučio bei kitų Lietuvos piliečių namuose ne todėl, kad kažkam nepatiko jų pažiūros, o dėl antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir dalyvavimo jų veikloje, ieškant įkalčių, kurie pagrįstų įtarimus, kad ta veikla finansuota iš užsienio.
Minint Krymo aneksijos metines vis daugiau sužinome apie tai, kaip šios Ukrainos autonominės respublikos gyventojai buvo apdirbinėjami, kad kuo daugiau jų pasitiktų mojuodami Rusijos vėliavomis „žaliaisiais žmogeliukais“ perrengtus Rusijos GRU karius. Labai panašų darbą ir mūsų šalyje bandoma daryti, tik Lietuvos visuomenė turėjo didesnį imunitetą svetimai propagandai, o dabar jau ir teisėtvarkos institucijos ėmė ginti savo valstybę.