Britų transliuotojui ministras atvirai prisipažino, kad nerimauja dėl Baltijos šalių likimo taip labai, kaip dėl Sirijos miesto Alepo. Stipriai pasakė, prisiminus, kaip išsamiai BBC nušvietė savo žiūrovams Alepo tragediją, kur iš Rusijos bombardavimų sunaikintų mokyklų ir ligoninių griuvėsių traukiami sumaitoti vaikų kūnai.
Sąjungininkams pasiųsta labai aiški žinia, kad kad Rusija gali tikrinti NATO įsipareigojimų tvirtumą artimiausiu metu, yra itin svarbi dar ir todėl, kad, tokiems įvykiams prasidėjus, Vakarų Europos šalių visuomenė ir politinių sprendimų priėmėjai bus iš anksto paruošti juos vertinti kaip agresiją iš išorės, o ne kažkokias pilietines mūsų vidaus kovas. Tai gali nulemti šių šalių pasirinkimą nedelsiant pritaikyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, o ne laukti, kol surinks daugiau nepaneigiamų įrodymų, kad neaiškių rusiškai kalbančių ginkluotų žmonių be skiriamųjų ženklų maištas vienoje iš Baltijos šalių yra Rusijos organizuotas teroristinis aktas, o ne kažkokia nauja tautinių mažumų savivaldos forma.
DELFI jau pristatė savo skaitytojams „Foreign Policy“ analitiko Paulo D. Millerio samprotavimus apie tai, kaip Vladimiras Putinas per artimiausius dvejus metus gali sukelti Latvijoje ar Estijoje „dviprasmišką militarizuotą krizę“ ir netgi nupasakojo hipotetinį jos scenarijų. Gal kiek per daug panašų į Rusijos suorganizuotą Ukrainos rytuose.
Būtent dėl to net mums patiems pernelyg sunku patikėti, kad Rusija elgtųsi taip nuspėjamai, pagal ne kartą viešai aptarinėtą primityvią schemą. Tačiau tokių hibridinio operacijų sėkmės garantija ir yra jos paprastume. Gal tikrai esame pernelyg išpuikę, tikėdamiesi, kad mums Kremlius būtinai turės sugalvoti kažką įmantraus?
Kartais mes užmirštame, kad rusakalbių mažumų maištui imituoti net nereikia kuo nors nepatenkintų rusakalbių mažumų. Galima atvežti parengtų šito darbo profesionalų ir prakišti kaip vietinius. Tokių, kaip velionis teroristas Motorola, ne taip seniai Donecke liftu iškeliavęs į pragarą pas savo anksčiau gyvenimą baigusius kovos draugus.
Turime vienintelę išeitį – griežtai kontroliuoti savo išorės sienas ir būti pasiruošę nedelsiant, negailestingai ir efektyviai sunaikinti bet kokius „žaliuosius žmogeliukus“ anksčiau, negu jie spės kažką nuveikti. Nekartoti Ukrainos klaidų, kur teroristams pavyko užimti vietinės valdžios pastatus ir juose įsitvirtinti, o antiteroristinė operacija pradėta beviltiškai pavėluotai. Tokiu būdu galime išgelbėti savo šalį nuo naujos okupacijos, o gal ir D. Trumpo inauguracijos vakarėlį nuo branduolinio grybo vietoje fejerverkų.
Jeigu būsime gerai pasiruošę tokiam scenarijui, o Rusija tai žinos, tai jis ir nebus bandomas įgyvendinti. Kaip nebuvo bandomas įgyvendinti iki šiol, nes Rusija buvo pernelyg užsiėmusi karais Ukrainoje ir Sirijoje arba tiesiog laukė palankesnės progos. Tuo labai nuvildama tą mano skaitytojų dalį, kuri kiekviena proga kartoja pavargusi nuo grėsmės suvokimo ir kiekvieną užuominą apie Rusijos agresyvius kėslus vadina nesantaikos kurstymu. Geriau jau aš liksiu jų atmintyje bepročiu rusofobu, gąsdinusiu skaitytojus be reikalo, negu būsime dar kartą užklupti nepasiruošę ir okupuoti.
Tačiau Kremlius gali ką nors surengti be jokių tautinių mažumų, visiškai lietuviškoje Lietuvoje. Pavyzdžiui, rašau tai visiškai hipotetiškai, pakišti daugiau pažymų apie tariamus Seimo rinkimus laimėjusios partijos ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, išprovokuoti politinę krizę, kai pusė Lietuvos gins valdančiuosius, o kita pusė bandys nušalinti jų supratimu prorusišką valdžią bet kokiomis priemonėmis, suprasdami tai kaip Lietuvos gelbėjimą. Po pusmečio gal ir savi šaudyti į savus pradėtų, jeigu įtampa būtų gerai pakurstoma.
Tęsiant svarstymus galima ir Garliavą paminėti, kaip repeticiją, kurios metu tikrinta, kokia Lietuvos dalis yra pasiruošusi priimti sąmokslo teorijas ir įsitraukti į revoliuciją prieš savo valstybę. Puikus pavyzdys, kaip greitai gali susipriešinti mūsų visuomenė, buvo ir Rolando Pakso apkaltos istorija. Prezidentas, pagal mūsų įstatymus, yra lengvai nušalinamas iš pareigų, o štai Seimo daugumos, jeigu net ir du trečdaliai šalies patikėtų, kad jos lyderis yra susijęs su Rusija, nušalinti beveik neįmanoma.
Nejauku įsivaizduoti, kaip po gero dešimtmečio nuo naujos okupacijos pradžios kur nors lietuviškoje kaimo turizmo sodyboje Linkolnšyre susitikę buvę Seimo nariai iš buvusių skirtingų frakcijų prisimins, kaip 2016-ųjų pabaigoje riejosi dėl komitetų pavaduotojų pareigų, kai Rusijos Federacijos Išorės žvalgybos tarnyba jau buvo suderinusi su Vladimiru Putinu Lietuvos Liaudies Respublikos laikinosios vyriausybės pagalbos kreipimosi į kaimynines šalis tekstą.