Galiu sau leisti tai vien todėl, kad mano sutuoktinė Irma šeimos finansus tvarko stebėtinai atsakingai, todėl garsiai nesakau, kaip mane erzina jos įprotis rinkti parduotuvių čekius ir suvedinėti jų duomenis į „Excel“ lenteles. Tik kartais už tai pavadinu ją frau Merkel.
Eurozonoje, į kurią taip džiaugiamės patekę, taip pat yra ne vieną šimtmetį iš kartos į kartą mokęsi protestantiškos darbo etikos bei taupymo šiauriečiai ir atsipūtę pietinių šalių gyventojai, visuomet žinoję, kad ištaškę savo šalies finansus galės pasikliauti taupesnių kaimynų solidarumu. Bet šiandien panašu, jog visi susitarimai griūva ir po Pietų Europą sklando marksistinės revoliucijos dvasios, kurių prisikėlimu po 1990-ųjų jau niekas nebetikėjo.
Kai griūvanti Sovietų sąjunga, baigiantis XX a. devintajam dešimtmečiui, nustojo remti komunistų partijas visame pasaulyje, Vakarų Europos kraštutiniams kairiesiems atėjo sunkios dienos. Radikali kapitalizmo kritika vis dar buvo populiari universitetuose ir kairiosios pakraipos žiniasklaidoje, bet neturėjo jokių galimybių tapti politine galia per rinkimus. Išsižadėję pasaulinės revoliucijos šūkių studentai suaugo, užsivilko kostiumus ir tapo solidžiais socialdemokratų bei krikščionių demokratų politikais, išsvajotojo socialinio teisingumo siekiančiais ne barikadose, o savivaldybių tarybų ir parlamentų komitetų posėdžiuose.
Geriausias tokio virsmo pavyzdys – buvęs Norvegijos premjeras ir naujasis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, 8-ajame dešimtmetyje, kai buvo ilgaplaukis kairiųjų pažiūrų jaunuolis, svaidęs akmenis į JAV ambasadą Osle.
Tokiomis aplinkybėmis kraštutinės kairiosios partijos „Syriza“ pergalė Graikijos parlamento rinkimuose ir dešimtis tūkstančių žmonių į Ispanijos gatves išvesti sugebėjusios „Podemos“ populiarumas tapo dar vienu netikėtu iššūkiu Europai, tebesvarstančiai kaip reaguoti į islamizmo, dešiniojo radikalizmo ir didėjančio Rusijos agresyvumo grėsmes. O man gerokai įdomiau, kaip čia nutiko, kad diržų veržimosi politikos išvarginti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių rinkėjai sugebėjo išvengti pagundos, kuriai pasiduoda Pietų Europa.
Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje diržų veržimosi laikotarpis visiškai sutapo su dešiniosios Andriaus Kubiliaus vyriausybės valdymo laikotarpiu. Iki 2008-ųjų Seimo rinkimų jokio taupymo dar nebuvo, o 2012 m. rudenį šalies ūkis jau stabiliai augo, nors to dar nejuto dauguma rinkėjų. Visos tuo metu opozicijoje buvusios partijos galėjo ramia sąžine pozicionuoti save kaip taupymo priemonių kritikus ir per rinkimus varžytis dėl pavargusių rinkėjų balsų. Ten, kur diržus drauge arba paeiliui veržė ir kairieji, ir dešinieji, nusivylusiems rinkėjams beliko dairytis į gerokai radikalesnes kairiąsias ir dešiniąsias politines jėgas. Pačiam A. Kubiliui nuo to, žinoma, nė kiek ne lengviau, nes sunkmečio prakeiksmas, ko gero, jį lydės iki pat politinės karjeros pabaigos, bet ištvėręs iki pat kadencijos pabaigos jis padovanojo socialdemokratams švarią reputaciją, kurios, vengiant bet kokių reformų, o drauge ir klaidų, galėtų užtekti porai kadencijų.
Padėjo ir tai, kad Lietuvoje kraštutinės kairiosios idėjos vis dar buvo tapatinamos su sovietinės okupacijos laikotarpiu, todėl nei Socialistinis liaudies frontas, nei dar kelios smulkios kairiosios politinės organizacijos nedrįso nė svajoti apie „Syriza“ populiarumą. 2009 m. sausio 16-ąją Seimo langus pabandę daužyti riaušininkai gavo deramą atkirtį, o paskui dar ilgai vaikščiojo į apklausas bei teismus, todėl taip ir netapo kokia nors antisistemine politine jėga. Garliavos patvorio protestai ir iš jų kilęs politinis judėjimas taip pat sėkmingai nukreipė didelės visuomenės dalies dėmesį nuo sunkmečio nepriteklių.
Visos trys šiuo metu Lietuvą valdančios koalicijos partijos savo gretose turi ne ką mažiau radikalias už graikų ir ispanų kairiuosius populistus kalbas sugebančių rėžti politikų. Taip jie sėkmingai susirenka protesto balsus, o susirinkę drauge vis dar šiaip taip sugeba paklusti partinei drausmei ir, prižiūrimi prezidentės, susitarti dėl svarbiausių sprendimų. Taip gauname kuriozišką rezultatą, kai diržų veržimosi priešininkų balsais išrinkta Seimo dauguma bei jos paskirta Vyriausybė daugmaž sėkmingai tęsia tą pačią nuosaikaus taupymo politiką ir išsaugo populiarumą vien savo populistine retorika.