R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kam reikia tautybės įrašo pase?

 (192)
Mano pasas žalias, pagamintas niūriajame XX amžiuje, todėl jame įrašyta ir mano tautybė - lietuvis. Išpampusioje rudos veršio odos piniginėje šį asmens dokumentą nešuosi net ir eidamas pirkti druskos į mažą krautuvėlę anapus Varnėniškės miško. Bet įrašo apie tautybę dar nė karto net ir ten neprireikė.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Dukros pase tokio įrašo jau nėra, nes pastarąjį dešimtmetį kantriai mokėmės kalbėti apie lietuvių tautą kaip visus Lietuvos Respublikos piliečius, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, išpažįstamos religijos ar etninės tapatybės. O štai Pirmojo pasaulinio karo metais išduotame mano senelio Adomo vokiškame asmens dokumente ne tik įklijuota nuotrauka visu ūgiu su šviesia vasariška skrybėle vienoje rankoje, lazdele kitoje ir bijūno žiedu atlape, bet ir neryškiai įspaustas dešiniojo smiliaus atspaudas bei įrašyta jo išpažinta religija. O štai tautybės nėra, nes kruopštiems vokiečių valdininkams ji visai nerūpėjo iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai Adolfas Hitleris pradėjo žydų naikinimą.

Pasas ir asmens tapatybės kortelė yra dokumentai, skirti, prireikus, kaip įmanoma tiksliau identifikuoti asmenį. Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija. Tokia, kuri sukuria papildomų galimybių diskriminuoti piliečius arba piliečiams susigalvoti nepagrįstus įtarimus, kad yra diskriminuojami. Įrašai apie tautybę, rasę, religiją, seksualinę orientaciją ir kitas jautrias temas būtent todėl ir išnyko iš daugelio Europos šalių asmens dokumentų.

Sunkiai išverčiamame sename Rusijos žydų anekdote Sara bando įspėti savo giminaitį Rabinovičių, kad jų miestelyje sklinda gandai apie artėjantį žydų pogromą.

- O ko man bijoti, mano pase parašyta, kad aš rusas? - atsako Rabinovičius.
- Bet muš ne per pasą, o per veidą...

Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Rusiškoje versijoje pavartota priešstata „po pasportu / po morde" lietuviškai turi dvi prasmes: pagal pasą/veidą arba per pasą/veidą.

Būtent iš tų tamsių pogromų laikų mums pasiekia įrašų apie tautybę pase tradicija, prikelta keistokais pasisakymais Seime pagarsėjusio darbiečio Mečislovo Zasčiurinsko, ne taip seniai viešai pasipiktinusio sprendimais, kuriais dėl antivalstybinės propagandos uždrausti Lietuvą dergę rusiški televizijos kanalai. O 2013 m. rudenį atkakliai gynusio tvarkietį Petrą Gražulį nuo atsakomybės už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą per eitynės „Už lygybę“.

Nuo sausio 1-osios tautybė bus įrašoma pase tik gavus piliečio rašytinį prašymą ir tik į naujai išduodamus ir keičiamus dokumentus, todėl tikėtina, kad tokia galimybe norės pasinaudoti tik nedaugelis. Vilnijos lenkams labiau rūpi galimybė rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis. Bet būtinai atsiras norinčiųjų tokia proga pasilinksminti ir turėti originalų pasą su įrašu „sarmatas" arba „europietis".

Pasakiau žmonai, kad tuomet, kai ateis laikas keisti pasą, įsirašysiu, kad esu jotvingis. Iš pagarbos šiai tragiško likimo baltų genčiai, kurios žemėje dabar gyvenu. Kai neužstoja medžių lapai, pro savo kambario langą galiu matyti paskutiniuoju jotvingiu save vadinusio poeto Sigito Gedos gimtojo Paterų kaimo kalvas. Bet tuoj pat buvau sugėdintas, kad jotvingio titulas drauge su to paties pavadinimo premija teikiamas specialios Poetinio Druskininkų rudens komisijos. Kadangi poezijos neberašau jau dvidešimt metų, o tai, ką esu sukūręs, buvo taip silpna, kad netiko neišgėrus viešai skaityti.

Juolab neįsivaizduoju, ką ir kam įrodyčiau įsirašydamas pase, kad esu lietuvis? Ar dabar čia, Lietuvoje, tai išvis kam nors reikia įrodinėti tarsi „Aušros“ ir „Varpo" laikais? Todėl tikriausiai apsieisiu ir be tautybės įrašo pase.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Prisigerti – prigimtinė lietuvio teisė (489)

Studentavimo laikais per vasaros atostogas mudvi su drauge laiko veltui nešvaistydavome ir važiuodavome užsidirbti mokslo metams. Į Norvegiją. Į begalinius braškių laukus. Kai braškės baigdavosi, visai šalia šiltnamiuose augo ilgavaisiai agurkai, ir ten darbo keliems studentams visada būdavo.

R. Kačinskas. Lietuva – Lenkija: kurkime ateitį kartu (126)

Įsisiūbavus diskusijai dėl NATO saugumo garantijų ir lenkų tautinės bendruomenės padėties Lietuvoje, netikėtai atsidūriau šios istorijos epicentre. Diskusiją išprovokavo Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Lenkijos ambasada Vilniuje surengtos konferencijos, skirtos pažymėti Lietuvos - Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-etį, metu Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovo Jano Parys išsakyti teiginiai.

A. Užkalnis. Tavo naujasis nekentėjas yra tavo buvęs draugas (197)

Net jei esate labai geras, mielas žmogus (esu apie tokius girdėjęs, ir net kelis sutikau šiame gyvenime), turbūt žinote tokių, kas jūsų nemėgsta, o gal net ir nekenčia, arba jums už akių visaip liežuvauja ir drabsto jus purvais. Arba numanote, kad tokių yra.

N. Vasiliauskaitė. Kodėl nereikia balsuoti? (848)

„Balsuoti reikia“, – sako politiškai sąmoningi žmonės. Nes demokratija, nes esam piliečiai, nes „ką išsirinksim, tą turėsim“, nes „mažesnį blogį“, nes… Ir priduria: „vis dėlto“, „nepaisant visko“, „taip, jis konformistas ir kvailys, bet“, „nepatinka, tačiau kitaip juk ateis x“.

M. Kluonis. „Tautų Europos“ Lietuva turėtų vengti kaip karo, maro ir bado (316)

Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno pareiškimas, kad Vengriją reikėtų išmesti iš Europos Sąjungos – puikiai atspindi Vakarų Europos šalių politikų ir visuomenių nuotaikas naujųjų Sąjungos narių atžvilgiu.