R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kam reikia tautybės įrašo pase?

 (192)
Mano pasas žalias, pagamintas niūriajame XX amžiuje, todėl jame įrašyta ir mano tautybė - lietuvis. Išpampusioje rudos veršio odos piniginėje šį asmens dokumentą nešuosi net ir eidamas pirkti druskos į mažą krautuvėlę anapus Varnėniškės miško. Bet įrašo apie tautybę dar nė karto net ir ten neprireikė.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Dukros pase tokio įrašo jau nėra, nes pastarąjį dešimtmetį kantriai mokėmės kalbėti apie lietuvių tautą kaip visus Lietuvos Respublikos piliečius, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, išpažįstamos religijos ar etninės tapatybės. O štai Pirmojo pasaulinio karo metais išduotame mano senelio Adomo vokiškame asmens dokumente ne tik įklijuota nuotrauka visu ūgiu su šviesia vasariška skrybėle vienoje rankoje, lazdele kitoje ir bijūno žiedu atlape, bet ir neryškiai įspaustas dešiniojo smiliaus atspaudas bei įrašyta jo išpažinta religija. O štai tautybės nėra, nes kruopštiems vokiečių valdininkams ji visai nerūpėjo iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai Adolfas Hitleris pradėjo žydų naikinimą.

Pasas ir asmens tapatybės kortelė yra dokumentai, skirti, prireikus, kaip įmanoma tiksliau identifikuoti asmenį. Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija. Tokia, kuri sukuria papildomų galimybių diskriminuoti piliečius arba piliečiams susigalvoti nepagrįstus įtarimus, kad yra diskriminuojami. Įrašai apie tautybę, rasę, religiją, seksualinę orientaciją ir kitas jautrias temas būtent todėl ir išnyko iš daugelio Europos šalių asmens dokumentų.

Sunkiai išverčiamame sename Rusijos žydų anekdote Sara bando įspėti savo giminaitį Rabinovičių, kad jų miestelyje sklinda gandai apie artėjantį žydų pogromą.

- O ko man bijoti, mano pase parašyta, kad aš rusas? - atsako Rabinovičius.
- Bet muš ne per pasą, o per veidą...

Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Rusiškoje versijoje pavartota priešstata „po pasportu / po morde" lietuviškai turi dvi prasmes: pagal pasą/veidą arba per pasą/veidą.

Būtent iš tų tamsių pogromų laikų mums pasiekia įrašų apie tautybę pase tradicija, prikelta keistokais pasisakymais Seime pagarsėjusio darbiečio Mečislovo Zasčiurinsko, ne taip seniai viešai pasipiktinusio sprendimais, kuriais dėl antivalstybinės propagandos uždrausti Lietuvą dergę rusiški televizijos kanalai. O 2013 m. rudenį atkakliai gynusio tvarkietį Petrą Gražulį nuo atsakomybės už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą per eitynės „Už lygybę“.

Nuo sausio 1-osios tautybė bus įrašoma pase tik gavus piliečio rašytinį prašymą ir tik į naujai išduodamus ir keičiamus dokumentus, todėl tikėtina, kad tokia galimybe norės pasinaudoti tik nedaugelis. Vilnijos lenkams labiau rūpi galimybė rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis. Bet būtinai atsiras norinčiųjų tokia proga pasilinksminti ir turėti originalų pasą su įrašu „sarmatas" arba „europietis".

Pasakiau žmonai, kad tuomet, kai ateis laikas keisti pasą, įsirašysiu, kad esu jotvingis. Iš pagarbos šiai tragiško likimo baltų genčiai, kurios žemėje dabar gyvenu. Kai neužstoja medžių lapai, pro savo kambario langą galiu matyti paskutiniuoju jotvingiu save vadinusio poeto Sigito Gedos gimtojo Paterų kaimo kalvas. Bet tuoj pat buvau sugėdintas, kad jotvingio titulas drauge su to paties pavadinimo premija teikiamas specialios Poetinio Druskininkų rudens komisijos. Kadangi poezijos neberašau jau dvidešimt metų, o tai, ką esu sukūręs, buvo taip silpna, kad netiko neišgėrus viešai skaityti.

Juolab neįsivaizduoju, ką ir kam įrodyčiau įsirašydamas pase, kad esu lietuvis? Ar dabar čia, Lietuvoje, tai išvis kam nors reikia įrodinėti tarsi „Aušros“ ir „Varpo" laikais? Todėl tikriausiai apsieisiu ir be tautybės įrašo pase.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

M. Ališauskienė. Arši kova ties moters kūno kontrole (161)

Pastarąsias kelias savaites Lietuvos viešojoje erdvėje buvo gausu diskusijų apie Lytiškumo ugdymo programos svarstymą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Girdėjosi kritikų balsai, kad programa tapo „Katalikų bažnyčios įkaite“, kuri siekia įgyvendinti „religinę utopiją“ ir ignoruoja mokslo pasiekimus.

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (683)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (79)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (445)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (384)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.