R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kam reikia tautybės įrašo pase?

 (192)
Mano pasas žalias, pagamintas niūriajame XX amžiuje, todėl jame įrašyta ir mano tautybė - lietuvis. Išpampusioje rudos veršio odos piniginėje šį asmens dokumentą nešuosi net ir eidamas pirkti druskos į mažą krautuvėlę anapus Varnėniškės miško. Bet įrašo apie tautybę dar nė karto net ir ten neprireikė.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Dukros pase tokio įrašo jau nėra, nes pastarąjį dešimtmetį kantriai mokėmės kalbėti apie lietuvių tautą kaip visus Lietuvos Respublikos piliečius, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, išpažįstamos religijos ar etninės tapatybės. O štai Pirmojo pasaulinio karo metais išduotame mano senelio Adomo vokiškame asmens dokumente ne tik įklijuota nuotrauka visu ūgiu su šviesia vasariška skrybėle vienoje rankoje, lazdele kitoje ir bijūno žiedu atlape, bet ir neryškiai įspaustas dešiniojo smiliaus atspaudas bei įrašyta jo išpažinta religija. O štai tautybės nėra, nes kruopštiems vokiečių valdininkams ji visai nerūpėjo iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kai Adolfas Hitleris pradėjo žydų naikinimą.

Pasas ir asmens tapatybės kortelė yra dokumentai, skirti, prireikus, kaip įmanoma tiksliau identifikuoti asmenį. Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija. Tokia, kuri sukuria papildomų galimybių diskriminuoti piliečius arba piliečiams susigalvoti nepagrįstus įtarimus, kad yra diskriminuojami. Įrašai apie tautybę, rasę, religiją, seksualinę orientaciją ir kitas jautrias temas būtent todėl ir išnyko iš daugelio Europos šalių asmens dokumentų.

Sunkiai išverčiamame sename Rusijos žydų anekdote Sara bando įspėti savo giminaitį Rabinovičių, kad jų miestelyje sklinda gandai apie artėjantį žydų pogromą.

- O ko man bijoti, mano pase parašyta, kad aš rusas? - atsako Rabinovičius.
- Bet muš ne per pasą, o per veidą...

Paėmęs į rankas mano pasą bet kurios valstybės įstaigos ar banko tarnautojas, notaras ar policijos pareigūnas turėtų suprasti, kad prieš jį stovi būtent tas Romas, o ne Petras ar Nikodemas. O ar tas Romas yra romas ar lietuvis – akivaizdžiai perteklinė informacija.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Rusiškoje versijoje pavartota priešstata „po pasportu / po morde" lietuviškai turi dvi prasmes: pagal pasą/veidą arba per pasą/veidą.

Būtent iš tų tamsių pogromų laikų mums pasiekia įrašų apie tautybę pase tradicija, prikelta keistokais pasisakymais Seime pagarsėjusio darbiečio Mečislovo Zasčiurinsko, ne taip seniai viešai pasipiktinusio sprendimais, kuriais dėl antivalstybinės propagandos uždrausti Lietuvą dergę rusiški televizijos kanalai. O 2013 m. rudenį atkakliai gynusio tvarkietį Petrą Gražulį nuo atsakomybės už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą per eitynės „Už lygybę“.

Nuo sausio 1-osios tautybė bus įrašoma pase tik gavus piliečio rašytinį prašymą ir tik į naujai išduodamus ir keičiamus dokumentus, todėl tikėtina, kad tokia galimybe norės pasinaudoti tik nedaugelis. Vilnijos lenkams labiau rūpi galimybė rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis. Bet būtinai atsiras norinčiųjų tokia proga pasilinksminti ir turėti originalų pasą su įrašu „sarmatas" arba „europietis".

Pasakiau žmonai, kad tuomet, kai ateis laikas keisti pasą, įsirašysiu, kad esu jotvingis. Iš pagarbos šiai tragiško likimo baltų genčiai, kurios žemėje dabar gyvenu. Kai neužstoja medžių lapai, pro savo kambario langą galiu matyti paskutiniuoju jotvingiu save vadinusio poeto Sigito Gedos gimtojo Paterų kaimo kalvas. Bet tuoj pat buvau sugėdintas, kad jotvingio titulas drauge su to paties pavadinimo premija teikiamas specialios Poetinio Druskininkų rudens komisijos. Kadangi poezijos neberašau jau dvidešimt metų, o tai, ką esu sukūręs, buvo taip silpna, kad netiko neišgėrus viešai skaityti.

Juolab neįsivaizduoju, ką ir kam įrodyčiau įsirašydamas pase, kad esu lietuvis? Ar dabar čia, Lietuvoje, tai išvis kam nors reikia įrodinėti tarsi „Aušros“ ir „Varpo" laikais? Todėl tikriausiai apsieisiu ir be tautybės įrašo pase.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

B. Davidonytė. Perspėjimas „valstiečiams“: turite progą pagaliau padaryti šį tą gero. Tik ar išdrįsite? (436)

Gerbiamieji „valstiečiai“, pirmiausiai kreipiuosi į jus su klausimu, kodėl kai kurie iš jūsų trukdo dirbti jūsų pačių paskirtam ministrui? Ar jums apsimoka ginti ir kovoti už kitų partijų lesyklėles? Seimo pavasario sesijoje bus svarstoma miškų reforma, ją priėmus, galima būtų padaryti vieną pirmųjų didelių žingsnių valstybės aparato skaidrinimo ir biurokratijos mažinimo link. Tik ar išdrįsite?

M. Ivaškevičius. Apie žydus ir vieną svajonę (315)

Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.

R. Valatka. Po meilės ir melo skandalų ir pakeitę prasčiokų vardą – prie darbo? (771)

Politinis darbas išlaisvina. Pasiturškusi visureigio, Gretos kailinių ir Karbauskio melų bei dauginimosi įstatymų baloj valdžios partija, kai kur Vasario 16-ąją užleidus alternatyvią tautišką giesmę „Bielyje rozy“, pakeitė anglišką pavadinimą. Vietoj „peasant“, reiškiančio kaimo stuobrį ir prasčioką, įrašė kilmingesnį žodį „farmers“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltarusijos scenarijai: vietinis Maidanas, kruvinas Rusijos įsikišimas ir pabėgėliai Lietuvoje? (345)

Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.

Sekmadienio Evangelija. Atsukti kairį skruostą (498)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.