„Valstybių sienos sugalvotos, kad valdžia galėtų viešpatauti jų viduje esantiems žmonėms. Šiaurės Korėja turi pačias tvirčiausias sienas, o pas mus sienų tarp Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos... Sienų tiesiog nėra", - neslepia susižavėjimo Europa rusas.
Jo teigimu, taip jau istoriškai susiklostė, kad žmonės Lietuvoje yra ramūs, atsakingi, geranoriški ir sąžiningi, čia nėra jokios rusų diskriminacijos.
„Po bolševikų valdymo liko suirutės ženklų, bet jų nėra kritiškai daug. Svarbiausia, kad patys žmonės visiškai kitaip elgiasi: eina per gatvę tik degant žaliam šviesoforo signalui, nešiukšlina viešose vietose, šunų šeimininkai susirenka jų išmatas. Tikriausiai yra kažkokios baudos, bet visi elgiasi kultūringai ne dėl jų, o dėl savo vidinių įsitikinimų", - rašo D. Koževatovas.
Lietuvos verslininkų sąžiningumas tarpusavio santykiuose, jo teigimu, prilygsta Britanijos, o vairuoti mūsų šalies gatvėse – vienas malonumas. Čia nereikia brutalumo, nes vairuotojai nesistengia savo baimių ir kompleksų kompensuoti agresyviu elgesiu. Nėra „mentų“, o policijos buvimas neįtakoja žmonių elgesio, nes jie paprasčiausiai neturi troškimo pažeidinėti įstatymus.
Tai buvo jau antras panašus įvykis per savaitę. Pirmą kartą kone susigraudinau peržiūrėjęs vaizdo įrašą, kuriame Graikijoje esantis pabėgėlis iš Afganistano Goro provincijos Basiras lietuviškai prašė prezidentės Dalios Grybauskaitės pagalbos ir žadėjo, kad netaps našta mūsų šaliai, bet čia iškart pradės dirbti, kurs savo verslą.
Ar dar ne gėda jums, kasdien bambantiems, kad likimas nuskriaudė, jog teko gimti Lietuvoje, kuri nedavė oraus darbo, kuriame nereikėtų nieko veikti, o atlyginimo pakaktų naujam butui sostinėje, naujam automobiliui ir SPA malonumams kiekvieną savaitgalį? Lupikiški skandinavų bankai nuskriaudė, kad reikalauja grąžinti paimtas paskolas ir neprimoka už tai, kad teikėtės pasiskolinti. Europos Sąjunga nuskriaudė, kad mandagiai primena laikytis stojant į ją prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti elementarias žmogaus teises, o ne vien duoda pinigų ir atsiprašo, kad yra tokia ištižusi.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų politikai, pavadindami pastaruosius ketverius metus, kol jų nebuvo valdžioje, prarastu laiku, mano nuomone, yra visiškai neteisūs. Nes per tą laiką negrįžtami pokyčiai įvyko mūsų visuomenėje – nusivylusių ir netikinčių savo ir savo šalies ateitimi liko gerokai mažiau. O Lietuvos jaunimas, kaip liudija apklausų rezultatai, yra pats optimistiškiausias Europoje. Tik tai nutiko ne dėl kažkokių dabartinės valdančiosios daugumos pastangų, o nepaisant jų. Nes būtent niurzgliai ir bevaliai šitą valdžią išrinko, neištvėrę sunkumų po 2008 – 2010 m. krizės, ir jų interesams ji atstovauja stabdydama bet kokias permainas.
Tačiau pati Lietuva, nepaisant politinės klasės kalbėjimo apie minimalias algas ir pašalpas, įstatymų rašymo vaikus šuliniuose skandinančiai, o ne atsakomybę už savo šeimą prisiimančiai visuomenės daliai, per 4 metus tapo brandžia europietiška visuomene. Tokia, kurioje gėda numesti šiukšlę miške, net jeigu niekas to nemato, kelkraščiu apvažiuoti stovinčius spūstyje automobilius, vairuoti neblaiviam, rūkyti kontrabandines cigaretes, slėpti pajamas ir riksmais bei smūgiais auklėti vaikus. Visuomenė pati išaugo šitą valdžią kaip per žiemą išstypęs jaunuolis išauga rudenį per išpardavimą tėvų nupirktą vasarinį drabužį.
Štai iš kur atsiranda nesusipratimai, kai premjeras Algirdas Butkevičius nesupranta, kas blogo ministro Kęstučio Trečioko, Druskininkų mero Ričardo Malinausko ir jo paties pokalbiuose apie Vijūnėlės dvaro reikalus, o Garliavos skandalo veikėją Povilą Gylį pavadina tinkamu kandidatu į Vidaus reikalų ministrus. Jis tiesiog kitaip mato pasaulį, nes yra žmogus iš praeities, iškeltas į valdžią tokių pat užstrigusių praeitame amžiuje rinkėjų iš nutriušusių bažnytkaimių ir silikatinių plytų kolchozinių gyvenviečių.
Būtent todėl opozicija daro didelę klaidą pastebėdama vien Lietuvos skaudulius ir valdančiosios daugumos klaidas. Nes labiausiai šita valdžia yra svetima ne nuolatiniams bambekliams, nematantiems Lietuvoje jokios vilties prošvaistės, o tai optimistiškai jaunajai kartai, kuri šiandien imasi atsakomybės keisti pasaulį. Neužtenka pirštu parodyti, kokie beviltiški Rolando Pakso ar Darbo partijos deleguoti ministrai, kokius vėjus svarstant pieno kainų reguliavimą Seime šneka socialdemokratai. Tai ir be jūsų padarys žiniasklaida. Reikia naujo įkvepiančio minias kalbėjimo apie tai, kas svarbu laisvam šiuolaikiniam žmogui. Reikia nuoširdaus tikėjimo, kad nušlavę šituos kriošenas – vadinu juos taip mąstymo būdo, o ne amžiaus prasme – galime padaryti Lietuvą šalimi, kuria visiems norėsis didžiuotis. Kurioje apsigyventi svajos ne tik pavieniai rusai ir afganistaniečiai, bet ir mūsų kažkada emigravę draugai bei kaimynai. O mes, juos pasitikdami, išdidžiai sakysime: „Žiūrėkite, kokią nuostabią šalį mums pavyko sukurti!“.