Bet tik ne Petras Gražulis. Jis gali daryti tai atvirai, nes žmonių, kurie savo balsais atvedė jį į Seimą, jokie tradicine mąstymo logika pagrįsti argumentai jau nepaveiks.
Tuo požiūriu P. Gražulis yra neįveikiamas tarsi superherojus, kuriuo jis kažkada bandė save pavaizduoti ant skandalingųjų marškinėlių „Už Lietuvą, vyrai“. Dar vienas skandalas, krata, įtarimai, kaltinimai pabėgus iš eismo įvykio vietos – tik nemokama reklama. Kaip ir šis mano straipsnis. Nepriklausomai nuo to, ką toliau apie jį parašyčiau.
Todėl kol kas paliksiu P. Gražulį ramybėje. Jis tiesiog pernelyg nuobodžiai atlieka savo blogiuko vaidmenį, vaidina dar prasčiau už „Naisių vasaros“ aktorius. Gerokai įdomiau būtų sužinoti, kas šitą šou užsakė ar bent kam jis naudingas?
Iki 2019 metų savivaldybių ir prezidento rinkimų lieka vis mažiau laiko, o LVŽS bandymai vykdyti savo rinkimų pažadus, mandagiai tariant, nelabai panašūs į tai, ko tikėjosi už juos balsavę rinkėjai. Kuo didesni socialinio teisingumo lūkesčiai buvo sudėti, tuo didesnis bus nusivylimas. Ne tik todėl, kad išliaupsintoji profesionalų vyriausybė surinkta iš atsitiktinių žmonių, iki pat tapimo ministrais tik iš tolo mačiusių, kaip veikia valstybė.
Galiu perskaityti reaktyvinio naikintuvo instrukciją per naktį, kažkada mačiau kelis filmus apie naikintuvų pilotų gyvenimą, bet užmaukšlinę man šalmą ir pasodinę į F-16 kabiną vargu ar galite tikėtis, kad sugebėsiu jį pakelti nuo tako. Tačiau papozuoti nuotraukoms pasirėmęs į sparną arba pasvaičioti prie alaus apie būsimus oro mūšius juk galiu.
Labiausiai rinkėjų nusivylimą skatina žiniasklaida, reguliariai primenanti, ką LVŽS žadėjo rinkimų kampanijos metu, kas iš tų pažadų pateko į Sauliaus Skvernelio vyriausybės programą, ir kaip ją numatyta įgyvendinti priemonių plane. Ar tai būtų aukštojo mokslo, ar miškų urėdijų reforma, ar bandymai vyno kolekcionierius prilyginti odekoloną lakantiems valkatėlėms. Laisva nuo valdžios įtakos žiniasklaida visuomet ras ekspertų, kurie pirštu parodys į tų reformų silpnąsias vietas, o jei dar patys valdančiosios koalicijos politikai ima joms priešintis, tikrai to nenuslėps.
Nepavykus prastumti Lietuvą prajuokinusios „50 ant 50“ pataisos, darosi aišku, kad užsienio kapitalo valdomų naujienų portalų ir komercinių TV kanalų turinio taip lengvai nepareguliuosi.
Viskas paprasčiau provincijoje, kur kurortinėmis sąlygomis išbandytas nemokamo valdžią liaupsinančio laikraščio pavyzdys įkvepia kitų savivaldybių politikus kartą ir, kaip jie mano, visiems laikams, atsikratyti galvos skausmo dėl to, ką parašys jų nekontroliuojama rajoninė spauda.
Tačiau nepakanka įtvirtinti savo galią rajonuose, nes žmonės iš ten bėga neatsisukdami, ir rinkimų rezultatus vis labiau lemia didieji miestai, kur net „Pūko TV“ laidų ir Širvintų merės pranešimų niekas rimtai nevertina.
Ką daryti su tokia nebrandžia publika, negi palikti ją visokiems tapinams ir miliūtėms? Verkiant reikia perimti bent vieną nacionalinį žiniasklaidos kanalą, kuris pasiektų visus, bent kiek besidominčius politika rinkėjus. Pirmiausiai todėl, kad be propagandinio palaikymo šita valdžia taps pajuokos objektu net greičiau, negu tai ištiko ankstesnių kadencijų Lietuvos gelbėtojus nuo Rolando Pakso iki „Drąsos kelio“.
Nupirkti vieną iš didžiųjų transliuotojų ir paversti jį savo tribūna nei Ramūnas Karbauskis, nei kiti jo aplinkos verslininkai tiesiog nepajėgtų. Na, nebent labai prispaudę „MG Baltic“ koncerną ir nutaikę tinkamą progą. Bet kurių galų pirkti už savus tai, ką galima paimti nemokamai naudojantis politine galia? Juk yra LRT, kurią vos tik pradėjęs eiti Seimo pirmininko pareigas Viktoras Pranckietis laidoje „Dėmesio centre“ atkakliai vadino valstybine. Nes suprasti, kad visuomeninis transliuotojas gali dirbti ir būti atskaitingas visuomenei, o ne politinei valdžiai, jiems pernelyg sudėtinga.
Visuomenė juk juos išrinko savo atstovais, tai dabar visi pasitraukite, darysim tvarką.
Tačiau pirmieji atsargūs bandymai kišti nagus prie žiniasklaidos laisvės dabartinius valdančiuosius jau išmokė, kad tokia iniciatyva gali sužlugdyti bet kurio politiko karjerą gerokai anksčiau, negu įsigalios žurnalistus pažabojančios įstatymų pataisos.
Todėl reikėjo žmogaus, kuris neturėtų ką prarasti ir galėtų pateikti iš karto visą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisų paketą, paversiantį LRT kažkuo panašaus į Druskininkų mero laikraštį: apie valdžią gerai arba nieko. P. Gražulis tai misijai idealiai tiko.
Kaip Kremliaus šeimininko slaptas svajones pirmiausiai įgarsina Valstybės Dūmos juokdarys Vladimiras Žirinovskis, taip P. Gražulis padarė tai, ko nedrįso pats R. Karbauskis ir jo artimiausia aplinka. O jeigu kils pernelyg didelis triukšmas, visuomet galima tas pataisas atmesti ar šiaip pasiųsti į komitetus tobulinti, kol pasitaikys palankesnė proga.
Neabejoju, kad pats P. Gražulis puikiai suvokia, kad 2016 metų Seimo rinkimai buvo paskutiniai, kada jo „Tvarkos ir teisingumo“ partija dar kur nors pateko, o būti vienišu keistuoliu jam, pajutusiam buvimo valdančiojoje daugumoje skonį, jau nebepakanka. Bet LVŽS jo taip pat niekas ypatingai nelaukia – savo naudingumą teks įrodyti atliekant tokias neskaniai dvokiančias misijas kaip ši, kurių kiti tiesiog nedrįsta imtis.