Naivu būtų tikėtis, kad iš Lotynų Amerikos kilęs dvasininkas žinotų visas kruvinos Rytų Europos istorijos simbolių reikšmes ir perprastų Rusijos komunisto kėslus panaudoti jo spontanišką atvirumą savo propagandai. Nepagūglinęs tikrai nesugebėčiau atskirti „Ejercito del Pueblo“ teroristinės organizacijos ir „Pueblo“ futbolo klubo skiriamųjų ženklų. Todėl kaltinti, kad popiežius Pranciškus nenusilupo jam prisegto Rusijos teroristų Rytų Ukrainoje naudojamo simbolio, o paties Pavelo Dorochino neliepė šveicarų gvardiečiams užkapoti alebardomis, būtų tiesiog fariziejiška.
Nustebsite, bet ne „leftistinis“ popiežius Pranciškus, o gerokai konservatyvesnis jo pirmtakas Benediktas XVI laiške 2008 m. birželį Romoje vykusiai Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos konferencijai išdėstė jau ne kartą anksčiau Katalikų bažnyčios išsakytą nuostatą, kad maisto prieinamumas yra kiekvieno asmens teisė, bet slaptuoju Rusijos agentu dėl to jo niekas nepavadino.

Sakote, kad jau pasiilgote Jono Pauliaus II? O gal ne jo, bet Urbono II, paskelbusio pirmąjį Kryžiaus žygį į Šventąją žemę? Tada jums labiau pakeliui ne su šiuolaikine katalikybe, o su Sirijos miestus bombarduojančius Vladimiro Putino režimo lėktuvus palaiminusiais stačiatikių šventikais.

„Europai susiduriant su sudėtingais iššūkiais ir išgyvenant pasitikėjimo krizę, Šventojo Tėvo kvietimas saugoti vienybę, jo asmeninė lyderystė, meilė ir pagarba žmogui, gailestingumas ir atjauta yra pavyzdys ir įkvėpimas milijonams žmonių“, – pasakė prezidentė Dalia Grybauskaitė tarptautinio Karolio Didžiojo apdovanojimo įteikimo popiežiui Pranciškui ceremonijoje kaip tik tuo metu, kai pusė Lietuvos jį buvo pasiryžusi nurašyti į Rusijos agentus ir ekskomunikuoti.

Rusijos grėsmės tema, galima sakyti, yra mano straipsnių prekinis ženklas, atnešantis daugiausiai klikų ir kaip mėšlines muses prie lipnaus musgaudžio sutraukianti tūkstančius piktų anoniminių komentatorių. Todėl itin pavydžiai skaičiau „Maxima“ prekybos tinklo pranešimą apie rengiamą skundą Valstybės saugumo departamentui, ar diskusijos apie brangstančias prekes Lietuvoje nėra Rusijai palankių jėgų darbas. Ir lengviau atsikvėpiau tik tada, kai „Maxima LT“ generalinis direktorius Žydrūnas Valkeris pranešė, jog tai buvo „apmaudi klaida“. Tokio lygio komunikacijos ši bendrovė nebuvo sau leidusi nuo pat prekybos centro griūties Rygoje skandalo. Negi kelis kartus per dieną keičiančio nuomonę premjero Algirdo Butkevičiaus pavyzdys užkrėtė ir verslo elito bendruomenę?

Jeigu Vytauto Landsbergio šokis Katedros aikštėje būtų nutikęs viena diena vėliau, būčiau pagalvojęs, kad profesorius taip linksminasi būtent dėl to, kad ketvirtį amžiaus jo sėta Rusijos grėsmės nuojautos sėkla pagaliau sudygo net ir ten, kur jos mažiausiai galima buvo tikėtis.
Itin pavydžiai skaičiau „Maxima“ prekybos tinklo pranešimą apie rengiamą skundą Valstybės saugumo departamentui, ar diskusijos apie brangstančias prekes Lietuvoje nėra Rusijai palankių jėgų darbas. Ir lengviau atsikvėpiau tik tada, kai „Maxima LT“ generalinis direktorius Žydrūnas Valkeris pranešė, jog tai buvo „apmaudi klaida“.
R. Sadauskas-Kvietkevičius

O jei jau visai rimtai, tai būtų labai keista, jeigu prie stichiškai susibūrusių protestuotojų nebandytų prisiplakti gausybė iki šiol mažai kam išskyrus VSD įdomių politikos paribio keistuolių, amžinų kovotojų prieš pasaulį užvaldžiusias korporacijas, tautinių socialistų, anarchistų ir nacionalistų. Kaip keliaujančiame cirke būtinai privalo būti ne tik ūsuoti liūtų dresuotojai, išblyškę magai ir raumeningi lyno akrobatai, bet ir bent vienas pagiringas klounas, taip šitame prastai nugrimuotų trečiarūšių politikos aktorių vaidinime kažkas tikrai dirba ne iš paiko entuziazmo, o už rusiškus pinigus. Tačiau tai niekam nesuteikia teisės visus diskusijos apie maisto produktų kainas dalyvius ir valdžios kritikus vienu mostu įrašyti į Rusijos slaptųjų tarnybų etatų sąrašą.

Per mokytojų streiką tai pabandęs padaryti A. Butkevičius po kelių dienų buvo priverstas atsiprašinėti. „Maximos“ vadovybė sureagavo daug greičiau, nes jos reitingai skaičiuojami ne kartą per mėnesį, o kiekvieną dieną, kai mes renkamės kurioje parduotuvėje savo eurus iškeisti į kasdieninį kalafiorą.

A. Butkevičius, viešėdamas Norvegijoje, itin painiame sakinyje Kalafiorų revoliuciją jau spėjo susieti su „Lidl“ prekybos tinklo atėjimu į Lietuvą, o TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis pakomentuoti, kad tokie premjero pasisakymai „kenkia Lietuvos tarptautinei reputacijai ir investiciniam klimatui“. Parlamentinė opozicija galėjo nuo pat pradžių perimti ir nukreipti sau naudinga linkme kainų kilimu nepatenkintų žmonių pyktį. Tačiau pirmiausia jo nė nepastebėjo, o paskui jai atrodė lyg ir nesolidu dėtis prie nežinia kaip susibūrusios minios. Juolab, kad visi turi iš anksto numatytus gastrolių po šalį tvarkaraščius ir juose stichiškai revoliucijai laiko langas nenumatytas. Vieni bijo antrą kartą užlipti ant to paties grėblio, nes vis kas nors dar ištraukia jų Garliavos skandalo laikų pasisakymus. Kitiems tiesiog nesinori rizikuoti, kai ir be ypatingų jų pastangų sutrikusi valdančioji koalicija sparčiai praranda rinkėjų palankumą.

Nustebsite, bet ne „leftistinis“ popiežius Pranciškus, o gerokai konservatyvesnis jo pirmtakas Benediktas XVI laiške 2008 m. birželį Romoje vykusiai Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos konferencijai išdėstė jau ne kartą anksčiau Katalikų bažnyčios išsakytą nuostatą, kad maisto prieinamumas yra kiekvieno asmens teisė, bet slaptuoju Rusijos agentu dėl to jo niekas nepavadino. O Pranciškus 2014 m. šią temą pratęsė sakydamas, kad atskirties augimas „galiausiai iš silpnųjų atima orų gyvenimą bei išprovokuoja jų maištą prieš institucijas“.