R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kaip Kremlius persekiojamų bendraminčių Lietuvoje ieškojo

Vos tik prasidėjo kratos acto garintojų namuose, ieškant sąmokslo prieš Lietuvos valstybę įkalčių, buvo aišku, kad Rusijos propaganda tikrai nepraleis progos pasimėgauti jų teatrališka kančia.

Sovietinės sistemos persekiotų disidentų legendos išverčiamos pamušalu į išorę ir štai jau galima pateikti skaitytojui pasakojimą apie rusofobų policinę valstybėlę, valdoma piktos prezidentės su tamsia biografija, kurioje paskutiniai Rusijai simpatizuojantys teisuoliai vis dairosi per petį, kur dingo juos sekantys Valstybės saugumo departamento agentai.

„Komsomolskaja pravda“ niekada netapo „Rusijos rytu“ ir netgi išsaugojo sovietinius ordinus savo logotipe, dėl ko turėjo platinimo problemų šalyse, kur sovietinė simbolika draudžiama, taip pat ir Lietuvoje. Tačiau žurnalistė Darja Aslamova, praeitame amžiuje išgarsėjusi atviru Rusijos politikų seksualinių įpročių aprašymu ir savo akimis mačiusi visus posovietinės epochos karus nuo Karabacho iki Donbaso, pasijunta nejaukiai viešbutyje Gėlių gatvėje, Vilniuje. Nes skaitytojas turi sužinoti, kad Lietuva – baisi policinė valstybė.

Tai sužinoti jai padeda signatarai Rolandas Paulauskas bei Zigmas Vaišvila, komunistu save vadinantis Algirdas Plukys, laikraščio „Litovskij kurjer“ redaktorius Valerijus Tretjakovas, sukarintoje stovykloje Rusijoje dalyvavusio Sofijos Kovalevskajos gimnazijos moksleivio Seriožos tėvas ir VSD ataskaitos iliustracijoje save atpažinęs žurnalistas, kurį D. Aslamova apibūdina kaip „elegantišką veislinį vyrą, kurį Lietuvoje vadina vatniku“. Jų prakalbinimas pateikiamas tarsi žurnalistinis žygdarbis, nes tik mes čia, Lietuvoje, žinome, jog kai kurie iš tų pseudodisidentų kone kas antrą dieną rengia spaudos konferencijas tuščioje salėje.

Lietuva – baisi policinė valstybė. Tai sužinoti Rusijos žurnaliste padeda signatarai R. Paulauskas bei Z. Vaišvila, komunistu save vadinantis A. Plukys, laikraščio „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas, sukarintoje stovykloje Rusijoje dalyvavusio Sofijos Kovalevskajos gimnazijos moksleivio Seriožos tėvas ir VSD ataskaitos iliustracijoje save atpažinęs žurnalistas, kurį D. Aslamova apibūdina kaip „elegantišką veislinį vyrą, kurį Lietuvoje vadina vatniku“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

Nematau prasmės rizikuoti versti skaitytojus žiovauti atpasakodamas jų sąmokslo teorijas – gerokai įdomesnis yra pats reiškinys, kad tik tokius beviltiškus talkininkus pavyksta susirasti Rusijos propagandininkams. Manau, kad turiu teisę taip vadinti šio ir kitų panašių straipsnių autorius, nes apie kokias nors pastangas išklausyti kitą, Lietuvoje vyraujančią nuomonę aptariama tema D. Aslamova nė neužsimena.

Kremliaus kuriamą pasaulio vaizdą skleisti kaip savą Lietuvoje visiškai nepopuliaru visai ne todėl, kad mus visus įdėmiai stebėtų ir už neteisingas pažiūras persekiotų specialiosios tarnybos. Tai daryti daugumai viešų asmenų būtų tiesiog gėda, net jeigu susigundytų kokia nors parama, atlygiu ir palaikymu iš Rusijos. Turėdami galimybę naudotis skirtingais informacijos šaltiniais, palyginti, ką apie Maidano revoliuciją, Krymo užgrobimą ir agresiją Rytų Ukrainoje pasakojo Vladimiro Putino režimo kontroliuojami televizijos kanalai, mūsų šalies, Ukrainos bei Vakarų žiniasklaida, ir bent minimalius gebėjimus atskirti tiesą nuo melo, dauguma Lietuvos piliečių kuo puikiausiai viską supranta. Taip pat ir tai, kas sąmoningai renkasi Rusijos melą.

Todėl ne VSD spaudžia visuomenę vengti prorusiškų pažiūrų, o pati visuomenė jau daugiau kaip metus, maždaug nuo to laiko, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą ir sustiprėjo propagandinis puolimas karas prieš Baltijos šalis, ES ir NATO, spaudžia visas mūsų šalies tarnybas, reikalaudama ginti valstybę. Didžiausi karščiagalviai reikalauja gerokai daugiau, negu įmanoma demokratinėje visuomenėje, ir netgi jaučiasi nusivylę, kad Lietuvos specialiosios tarnybos nenaudoja KGB veiklos metodų arba nesiima veiksmų, matytų Šaltojo karo laikų filmuose apie agentą 007.

Ne VSD spaudžia visuomenę vengti prorusiškų pažiūrų, o pati visuomenė jau daugiau kaip metus spaudžia visas mūsų šalies tarnybas, reikalaudama ginti valstybę.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

Informacinį karą prieš Rusiją kariauja ne tik ir ne tiek mūsų valstybės specialiosios tarnybos, kiek įvairių profesijų ir pažiūrų jos piliečiai, užverčiantys e-policiją, VSD, interneto socialinių tinklų administratorius ir žiniasklaidą tūkstančiais pranešimų apie pastebėtas grėsmes nacionaliniam saugumui. Nemaža dalis tų skundų būna gerokai perdėti, pavojus įžvelgiamas ten, kur jo prieš keletą metų nebūtumėm pastebėję.

Pareigūnai tikrai nepersistengia tirdami tokius pranešimus. Veikiau atvirkščiai, iškart atmeta tai, ko kaip nors įmanoma netirti. Mačiau ne vieną skirtingų žmonių gautą atsakymą į jų skundus, kur, mano nuomone, sąmoninga dezinformacija, siekiant pakirsti pasitikėjimą Lietuvos valstybe, aukščiausių jos vadovų įžeidinėjimas ir karo kurstymas atmesti kaip žodžio laisvės raiška.

Toks tolerantiškas pareigūnų požiūris į galimas grėsmes nacionaliniam saugumui gal ir erzina karščiausius patriotus, bet užtikrina, kad netapsime tokia šalimi kaip Rusija, kur „penktąja kolona“ jau senokai tapo visi valdžios kritikai.

Valdžios tariamai persekiojamų prorusiškų disidentų paieškos Lietuvoje, pateiktos kaip žavus Šaltojo karo laikų filmų apie šnipus stiliaus pasakojimas, kuo puikiausiai atliks savo užduotį kurti Lietuvos kaip priešo įvaizdį Rusijos skaitytojų sąmonėje. Bet gali tik prajuokinti tuos disidentus jau daug metų puikiai pažįstančią ir jų reputaciją žinančią vietinę auditoriją.