R. Sadauskas-Kvietkevičius. Gydytojus šarlatanus verta prilyginti telefoniniams sukčiams

 (73)
Po 3 ar 4 lietingų dienų trečiadienį pagaliau išsigiedrijo ir pamačiau, kad visi mano kiemo uosiai stovi plikomis šakomis, o uždarą erdvę kieme sukurdavęs senų obelų sodas perregimas kiaurai.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Prasidėjo nykiausia rudens dalis, kai nuotaiką susigadinti galima net nežiūrėjus žinių, vien pažvelgus pro langą, o apmirštančios gamtos spalvos ir kvapai neišvengiamai primena, kad ir mes patys ne amžinai čia užtruksime. Ir tik pušelės dešimtmetį nedirbamame mano sklype, skiriančiame kiemą nuo judraus Veisiejų-Leipalingio plento, kasmet per pusmetrį pasistiebia aukštyn, primindamos, kad ir po mūsų nesibaigs pasaulis.

Jeigu pamanėte, kad dirvonuojančias žemes laikau laukdamas, kada galėsiu jas brangiai parduoti užsieniečiams, tai truputį jus nuvilsiu. Nesitikiu, kad kažkam tų kemsynų greitai prireiks, o apsauginė želdinių juosta nuo kelio man reikalingesnė negu pinigai, kuriuos galėčiau gauti už tą sklypą. Ir vis dėlto negaliu nesusierzinęs praeiti pro parašų rinkėjus, kurie manosi galintys spręsti, kaip man disponuoti savo nuosavybe.

Draugai teiraujasi, kaip elgtis su įkyriais referendumo parašų rinkėjais - diskutuoti su jais ar praeiti nepastebėjus? Didesniame mieste, kur žmonės gatvėje vieni kitų nepažįsta, matyt, geriausia būtų nieko nesakant prieiti ir fotografuoti iš arti parašų rinkėją bei visus, bandančius pasirašyti. Jei piktinsis, tai sakykite, kad čia vieša vieta. Ir dar tarp kitko užsiminkite, kaip gerai šiais laikais veikia veidų atpažinimo programinė įranga. Galima improvizuoti tokiame stiliuje: „Nustebsite, jei bandysite kur nors darbintis, gauti leidimą ginklui, paskolą banke... “ Arba taip: „Nieko nežinau, jie pasamdė, kad visus jus nufotografuočiau. Ir ne mano reikalas, kas jums paskui po vieną nutiks”.

Svarbiausia nesijuokti, kalbėti globėjiškai, rimtu veidu su vos pastebima užuojauta.

Tai turėtų suveikti, nes įtikėjo Žemės gynėjų kalbomis ir atsiliepė į kvietimą rinkti parašus itin specifinė mūsų bendrapiliečių dalis. Savo aplepusiomis ausimis girdėjau, kaip jie pasakoja, kad užsieniečių nupirkti sklypai taps kitų šalių teritorija. Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje netapo, o čia ims ir taps. Tai tarsi kažkokia tarptautinės teisės anomalija, atsirandanti veikiausiai tik per pilnatį ir tik tose vietovėse, kur iš po žemių lyg skalūnai garuoja, lyg sarmatams ateivių palikti siųstuvai kažką spinduliuoja.

Alternatyvios viskam, ko mus mokė mokykloje ir per televizorių pasakoja Algimantas Čekuolis, teorijos stebėtinai lengvai randa kelią į žmonių galvas. Jeigu pradėsite su jais ginčytis, teks išklausyti kelių valandų paskaitą, kurios kertiniai teiginiai remsis vien tikėjimu, jog visos Vakarų civilizacijos sukurtos žinios ir gamtamokslinės metodikos tėra priemonės nuo mūsų nuslėpti Tiesą, kurią kažkada kažkas žinojo. Kada ir kur tai buvo, žinoma, priklauso nuo įtikėjusiojo pakraipos (priešistorinė Lietuva, Indija, actekai, majai, Tibetas, Sibiras).

Kol žmogus tik skaito knygutes, naršo po keistus tinklalapius ir pasakoja neįtikimas istorijas draugams prie alaus, iš to dar galima smagiai pasijuokti arba mandagiai pasiūlyti neišdavinėti Visatos paslapčių nevertiems nušvitimo. Graudžiausia, kai pagal atrastas alternatyvias tiesas žmonės pradeda tvarkyti savo ir kitų gyvenimus, reikalauti keisti Konstituciją, įstatymus ir valstybės santvarką. O kai atranda savyje išskirtinių galių ir manosi galintys gydyti kitus žmones, darosi nebejuokinga.

Sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis, kad ir kaip skeptiškai vertinčiau daugumą jo pasisakymų, yra pažadėjęs iki šių metų pabaigos parengti netradicinės medicinos akreditavimo ir licencijavimo tvarkos metmenis. Tai yra sukūrė darbo grupę, kuri turėtų sutvarkyti chaotišką šamanų, raganų ir burtininkų pasaulį taip, kad pacientas žinotų, kas gali jį išgydyti, o kas tik rodys miklius triukus ir ims už tai pinigus.

Mūsų mąstymas veikia taip keistai, kad susirgę sunkia liga, iš kurios patalo galim ir nepakilti, stumiam tolyn mintis apie mirtį. Prisideda ir artimieji, neva norėdami mus paguosti, ragindami neprarasti vilties, mąstyti pozityviai, tikėti, kad viskas bus gerai. Nebus. Mes visi kada nors mirsime. Aš, mano artimieji ir tamsta, mielas skaitytojau. Tik labai giliai religingi žmonės, neabejojantys pomirtine savo gyvenimo tąsa, sugeba drąsiai žvelgti mirčiai į akis. O didžiausi drąsuoliai jos akivaizdoje išskysta ir ima dairytis stebuklingų priemonių, alternatyvių vaistų ir stebukladarių.

Tokiomis aplinkybėmis palikdama žmogų išnaudoti šarlatanams valstybė elgiasi dar niekingiau, negu leisdama varguolius plėšti greitųjų paskolų bendrovių lupikautojams. Tik nesakykite, kad galime pasitikėti mirtinai sergančio žmogaus sveika nuovoka ir gebėjimu atskirti veiksmingą gydymą nuo sukčiavimo, o alternatyvūs medikai tik tenkina tokio gydymo paklausą. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų paklausa irgi egzistuoja, bet valstybė kažkaip bent stengiasi apsimesti, kad riboja jų pasiūlą.

Jeigu viceministrės Jadvygos Zinkevičiūtės vadovaujama darbo grupė nueis lengviausiu keliu ir nuspręs, kad reikia tik suregistruoti gydymu užsiimančius asmenis ir išdalinti jiems netradicinės medicinos specialistų pažymėjimus arba gydymo metodų akreditavimo taisykles kurs pagal pačių šamanų ir žiniuonių pasiūlytas metodikas, tai naudos pacientams iš to nematau.

Vaistų ir gydymo metodų efektyvumas nustatomas klinikiniais tyrimais, tai kodėl alternatyviai medicinai turi būti daroma kažkokia išimtis - tegul įrodinėja bendra tvarka. O tada jau tų, kurie įrodys, kad gali išgydyti ligas, darbo kokybę bus nesunku kontroliuoti. Visų kitų, kurie savo gydymo metodų efektyvumo įrodyti nenorės arba nesugebės, juridinį statusą belieka prilyginti telefoniniams sukčiams ir atitinkamai su jais elgtis. Kaip ir su apgaule viliojančiais pasirašyti už referendumus.

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis: Britaniją išvarėte jūs patys, europiečiai (519)

Jei būčiau britas, balsavęs už pasilikimą Europos Sąjungoje, tai šiandien galvočiau, kad, po velnių, reikėjo balsuoti už išėjimą. Aš neišlaikyčiau tos patyčių, paniekos ir arogantiško pamokymo lavinos, kuri užpylė Jungtinę Karalystę, pasirinkusią trauktis iš ES – tikrai ištiesčiau iškeltą didįjį pirštą ir dar pridėčiau keiksmažodžių. Daug keiksmažodžių, kaip aš moku.

E. Samoškaitė. Darbo kodeksas – smūgis Lietuvos dirbantiesiems (518)

Seime priimtas Darbo kodeksas tų, kurie jį stūmė, vaizduojamas vos ne pažangos varikliu, tačiau nereikia būti dideliu genijumi, kad suprastum, jog pažangos bus siekiama kažkieno sąskaita. Ir tas kažkas bus samdomi darbuotojai – tai yra mes su jumis, gerbiami skaitytojai.

V. Laučius. Kaip britai virto atsilikėliais (370)

Kuo toliau, tuo sunkiau patikėti, kad, samprotaudami apie Europos būklę, kalbame ir galvojame apie tą pačią objektyvią tikrovę. Ir tada, kai Vladimiro Putino pakalikai skelbia žodžiais ir šūviais savas „tiesas“, ir tada, kai Briuselio pimpačkiukai kuria savą ideologinę animaciją. Naujausia šio animacinio filmo serija – apie Britanijos pasitraukimą iš pimpačkiukų rojaus.

T. Kačerauskas. Grįžkime į sovietmetį, pagerinkime šeimų statistiką (125)

Seimo nariai jau kelintus metus bergždžiai bando apibrėžti, kas yra šeima. Kyla klausimas, kodėl jiems tai rūpi? Ar tai susiję su jų asmeninėmis tapatumo bei seksualumo krizėmis? Tai, kad apibrėžus šeimą jai pasipils visokeriopa parama, neįtikina.

A. Tapinas. Globalioji Lietuva – paklydusi tarp Anglijos lietuvių ir Japonijos prostitučių? (221)

Įsivaizduokime situaciją – už mūsų nuodėmes ant Lietuvos užleidžiamas keturiasdešimties dienų ir naktų lietus. Žinoma, pas mus tai vadinasi vasara, bet tarkim. Nemunas su Nerimi kyla iš krantų, o 297 669 Kauno gyventojų kyla nerimas, juk niekas nesitikėjo, kad taip smarkiai lis, ekspertai aiškino, kad pakrapnos ir viskas.