Todėl nė nepradėjau ginčytis, kai mano mama būtent šiuo metu užsispyrė užsakyti šv. Mišias už visus giminės mirusiuosius jaukioje Ratnyčios bažnytėlėje, kurios vieną kairiosios navos neogotikinį altorių XX a. pradžioje sukūrė jos tėvas. O po pamaldų buvo suplanuota visiems susėsti prie stalo, iš anksto užsakyto vienoje Druskininkų kavinėje.

Bet kai pradėjome skaičiuoti, kiek mirusiųjų būtina šia proga surašyti klebonui, kad jis galėtų perskaityti jų vardus šv. Mišių pradžioje, ir kiek kepsnių užsakyti susibūrimo dalyviams, paaiškėjo, kad anapus mūsų giminė gerokai gausesnė, negu čia. Tai yra mirusiųjų, kuriuos dar pajėgiame prisiminti, gerokai daugiau negu gyvųjų. Pensijos nesulaukusių vos keli, o vaikų, kai mano dukra sulaukė pilnametystės, tai išvis nebeliko.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Bet kai pradėjome skaičiuoti, kiek mirusiųjų būtina šia proga surašyti klebonui, kad jis galėtų perskaityti jų vardus šv. Mišių pradžioje, ir kiek kepsnių užsakyti susibūrimo dalyviams, paaiškėjo, kad anapus mūsų giminė gerokai gausesnė, negu čia.

Ir nesam šiuo požiūriu kažkokia išskirtinė gentis. Su kuo pasikalbu, kone visi panašiai priskaičiuoja sulig kiekviena karta vis mažiau žmonių. Jei kuriame kieme gandras kažkada dažniau apsilankė, vos paūgėję išsivažinėjo kas į Angliją, kas į Norvegiją, o gimtinėje motina vis dar kaip įpratusi kruopščiai iš nešienauto sodo žolės žieminius raudonskruosčius obuoliukus surenka. Tik nebus kam jų paragauti, beliks pavasarį išmesti supuvusius, nes vaikai vis rečiau parvažiuoja, vaikaičiai lietuviškai sunkiai besupranta.

Gyvenant sostinėje galima to ir nepajusti, nes kiekvieną rudenį į Vilnių suvažiuoja studentai iš visos Lietuvos, ir atrodo, tarsi tų jaunų žmonių tiek, kad nei gatve pravažiuosi, nei laisvą staliuką užkandinėje rasi. Galima nematyti tų tuščių sodybų užkaltais langais, greičiau pravažiuoti bažnytkaimius, kurių mokyklos uždarytos jau prieš dešimtmetį, o be dėvėtų rūbų turgelio gyvą žmogų sutiktum nebent prie šarvojimo salės.

Galima kratytis tokio granauskiško sentimentalumo, bijoti, kad kalbėjimas apie visa tai būtinai atves prie radikalaus nacionalizmo, visokių ten Žemės gynėjų ir tradicinės šeimos, paremtos neatlyginamo ir nevertinamo beteisių moterų darbu, vertybių garbintojų arba paprasčiausio bambėjimo „už ruso buvo geriau“. Jeigu kažkuris politikas arba visuomenės veikėjas sako žinantis, kaip išspręsti emigracijos ir gyventojų senėjimo problemas, tai neabejokite, kad jis yra arba yra paprasčiausias sukčius, ieškantis bukesnių už save rinkėjų, arba genijus vertas mažų mažiausiai Nacionalinės premijos, o gal ir Nobelio.

Todėl atsakingais save vadinantys politikai apie tai paprasčiausiai nekalba. Sprendimo nėra, tai kurių galų erzinti žmones? Provincijos rinkėjams pakaks pažadėti išasfaltuoti dar kelis žvyrkelius. Kaimo mokyklas reorganizuosime į daugiafunkcinius bendruomenių centrus, kol iš visos jų veiklos reikės tik ritualinių paslaugų. Dar galima guostis žiūrint į mažėjančius emigruojančiųjų skaičius, nors iš daugelio miestelių ir netgi rajonų centrų paprasčiausiai nebeliko kam emigruoti tokiais mąstais kaip prieš dešimtmetį ar penkerius metus.

Kas suskaičiuos, kiek tyrimų šia tema pridaryta, darbo grupių prikurta. Atsakinėdami į tokių tyrėjų pakištas anketas jau emigravusieji ar dar tik besiruošiantieji išvažiuoti apgaudinėja patys save, neva iš Lietuvos juos veja darbdavių nepagarba samdiniams, valdininkijos arogancija, netolerantiška aplinka...

Baikit, mielieji, užteks veidmainiauti. Gyvename atviroje šalyje, kuriai Europos Sąjungos laisvo darbo jėgos ir kapitalo judėjimo principai reiškia, kad nuvykęs į bet kurią Vakarų Europos šalį darbininkas už tą patį darbą, kurį dirbo Lietuvoje, teisėtai ir legaliai gaus kelis kartus didesnę algą.

Tam nereikia jokio pateisinimo, tai negali būti kažkaip ištaisyta ar pakeista per trumpą laiką. Tai ir nesiteisinkite, nes jokia čia gėda norėti uždirbti daugiau. Kam galimybė matyti, kaip sendami apsamanoja tėvų statyto namo sienojai ir auga vaikystėje sodintas kaštonas, kalbėti gimtąja kalba, prisidėti prie savo krašto laisvės išsaugojimo ir gerovės kūrimo yra svarbesnė už uždirbamus pinigus, tas niekur ir nevažiuoja. Ir iš bado nemirė net sunkmečiu.

Todėl pribrendome atvirai pasikalbėti tarpusavyje, kaip reikės pritaikyti visą valstybės infrastruktūrą, kurtą 3 milijonams piliečių, taip, kad ji būtų patogi ir ne per daug griozdiška gerokai mažesnei ir senesnei populiacijai. Ir jau dabar ruoštis integruoti tuos žmones, kurie atvyks pas mus dirbti, kai vidutinė alga persiris per 1000 eurų, kaip jau nutiko Estijoje.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Pribrendome atvirai pasikalbėti tarpusavyje, kaip reikės pritaikyti visą valstybės infrastruktūrą, kurtą 3 milijonams piliečių, taip, kad ji būtų patogi ir ne per daug griozdiška gerokai mažesnei ir senesnei populiacijai.

Ukrainos, Moldovos, Gruzijos, o vėliau, jeigu sugebės išsiveržti iš Rusijos įtakos, gal ir dar kelių Rytų Europos šalių stojimas į ES reikštų, kad jų piliečiams mūsų darbo rinka gali tapti tokia pat patraukli, kaip mums pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį buvo toli gražu ne pirmavusios Europoje Ispanija ir Airija.

Kalbėti apie tai politikams trukdo įsitikinimas, kad jų rinkėjai gali išsigąsti viešo prisipažinimo, jog emigravusiųjų lietuvių jau nebesusigrąžinsim, o į jų vietą atvykę ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai gali gerokai pakeisti mūsų šalies gyventojų tautinę sudėti. Apgailėtini nacionalistinių partijų pasiekimas per visus pastarojo meto rinkimus liudija, kad tos fobijos nėra jau taip plačiai paplitusios.

Didesniu iššūkiu galėtų tapti ne tautinės ir kalbinės įvairovės didėjimas, o visiškas mūsų nesugebėjimas pozityviai ir patraukliai pristatyti tautinių mažumų atstovams Lietuvos valstybę, kaip mūsų visų bendrą projektą, su kuriuo jie norėtų tapatintis ir jį ginti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (279)