Gyventi be cento piniginėje aš dar sugebu, jei tik atsidaręs virtuvėje lyg uola stūksančio nerūdijančio plieno šaldytuvo duris jo viduje pamatau solidų natūraliai rūkytų lašinių paltį. Mintyse jau pradėjau kurti emigravimo planus į kurią nors šalį, kurios tokie draudimai nepasiektų, nors anksčiau to daryti neprivertė nei krizė su visu Kubilium, nei kone kiekvieną mano straipsnį kur nors skundžiantys Druskininkų valdininkai. Lengviau atsikvėpiau tik tada, kai žinia buvo paneigta, ir paaiškėjo, kad Europos Komisija tik sugriežtins mėsos produktų ženklinimą. Rudeniop, kai naujoji tvarka turėtų įsigalioti, žinosim, ar perkamas dešrigalis tikrai rūkytas dūmuose, ar mirkytas dūmų kvapą suteikiančiame skystyje.
Paaiškėjo, kad Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės priešeurinės kalbos yra skirtos euroskeptiškiems rinkėjams vilioti, o iš tikrųjų ji kuo nuoširdžiausiai remia Vyriausybės parengtą planą. Bent jau taip, tarsi netyčia, LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre” prasitarė premjeras. Neįtikintas liko tik tvarkiečių vadas, europarlamentaras Rolandas Paksas, tebešnekantis apie referendumą, nors jo pavaduotojas, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sutinka, kad jam pakaktų tiesiog įtikinti gyventojų daugumą palankiai vertinti euro įvedimą ir surengti kokią nors reprezentatyviai atrodančią apklausą.
Ryšius tarp tokių smulkių grupių lengviausia atsekti interneto socialiniuose tinkluose. Tie patys žmonės, dažniausiai prisidengę keistai patriotiškais arba religinę prasmę turinčiais slapyvardžiais, dominuoja daugelio grupių diskusijose ir kreipia jas viena linkme: Europos Sąjunga, JAV ir visa Vakarų civilizacija yra absoliutus blogis, tetrokštantis sunaikinti Lietuvą – naivią it našlaitė iš provincijos bažnytkaimio, atsiliepusi į skelbimą apie darbą užsienyje, kur nereikia nei profesijos, nei kalbų mokėti, o mokės pasakišką uždarbį. O saugi ji buvo tik sovietų laikais, kai valstybė tariamai rūpinosi paprastu žmogumi.
Panašiai, kaip tas dienraštis, paskelbęs nepatikrintą žinią apie gresiantį rūkytų lašinių draudimą, beveik visa mūsų žiniasklaida leidžiasi paverčiama svetimos propagandos transliavimo kanalais. Tipišku pavyzdžiu pavadinčiau pasakų apie Vakarų Europos šalyse masiškai atiminėjamus iš padorių tėvų vaikus, sekimą. Turėjau kantrybės ne tik paskaitinėti kovotojų prieš tai, ką jie vadina „juvenaline justicija”, diskusijas, bet ir peržiūrėti kelias pokalbių laidas ta tema. Nustebino, kad Norvegijoje ar Britanijoje vaikus praradusių mamų pasakojimai pateikiami kaip abejonių nekelianti tiesa, nesilaikant etiškos žurnalistikos principo, kad reikia išklausyti ir kitą pusę. Tam reikėtų siųsti reporterius į šalis, kuriose vaikai buvo paimti iš šeimų, kalbinti tenykštes vaikų teisių priežiūros institucijas, prašyti galimybės susipažinti su teismų bylomis. Brangu ir gali ilgai užtrukti, o sensaciją norisi pateikti jau šiandien, kol konkurentai neaplenkė. Todėl liejasi iš ekranų žiūrovų širdis draskantys pasakojimai, platinami mitai, neva senas demokratijos ir teismų nepriklausomumo tradicijas turinčiose šalyse nėra nei laisvės, nei teisybės.
Pabandę vadovautis ne tautiniais sentimentais, o šaltu protu, neišvengiamai padarysite išvadą, kad kai kuriems emigrantų vaikams galėtų būti išties geriau augti ne smurtaujančių sugyventinių ir elementaraus supratimo apie šalį, kurioje apsigyveno, neturinčių lietuvių išsinuomotose lindynėse, o kokioje nors pasiturinčių norvegių lesbiečių šeimoje. Pavyzdys gal kiek ir drastiškas, bet jau tapęs savotiška miesto legenda, skirta konservatyvių pažiūrų žiūrovams bei skaitytojams šiurpinti. Todėl jį ir pateikiu, kaip alternatyvą buvimui slogioje emigrantiškoje atmosferoje, suformuotoje paliktos tėvynės rūgojimo ir ilgesio mišinio, didžiavimosi už pirmą vakarietišką algą nusipirktais blizgučiais, postsovietinių laisvės atėmimo vietų papročių, buitinio smurto ir patriarchalinių stereotipų.
Laisvės gynėjų dienos išvakarėse europarlamentaro Vytauto Landsbergio ištarti žodžiai apie tai, jog emigrantai užsidirbs tik prabangesnį karstą, suprasti tiesiogiai, papiktino tiek daug svečiose šalyse dirbančių tautiečių ne todėl, kad profesorius nušnekėjo nei šį, nei tą. Papiktino, nes daugeliui iš jų tai yra skaudi tiesa, kurios patys emigrantai nenori pripažinti.