O paskutines viltis, kad apie rudenį ir po jo neišvengiamai ateisiančią žiemą dar kurį laiką galėčiau negalvoti, pribaigė anądien paskambinęs malkų tiekėjas, kuris kasmet tokiu laiku užverčia mano kiemą pjuvenom ir sakais kvepiančiais medžių lavonais.
Bet liūdniau už bet kokį lėtai krintančių lapų prie apleistų išnykusio kaimo kapinaičių tvoros vaizdą atrodė ketvirtadienį prie Seimo ir Vyriausybės susirinkę profesinių sąjungų aktyvistai. Skelbę, kad surengs milžinišką protesto akciją prieš darbuotojų garantijų mažinimą, didžiausią nuo tų laikų, kai per krizę dužo Seimo langai, profsąjungiečiai sugebėjo tik prajuokinti atsitiktinius praeivius įmantriais plakatais, kuriuos Gedimino prospektu nešė tiek žmonių, kiek susirenka į užpraeito dešimtmečio trečiarūšio popmuzikos atlikėjo koncertą bet kuriame rajono centre.
Kaip besistengtų profesinių sąjungų lyderiai įrodinėti savo reikalingumą gąsdindami mus visus, kad sugrįžta baudžiavos laikai ir jau labai greitai, vos tik Seimas patvirtins Darbo kodekso pataisas, darbdaviai pradės plakti mus rimbais ir rakinti grandinėmis prie frezavimo staklių arba kasos aparatų, niekam jie neįdomūs. Nes ir pats Darbo kodeksas, koks griežtas ar liberalus jis bebūtų, absoliučiai daugumai lietuvių neįdomus ir nereikalingas.
Kylant ekonomikai kvalifikuotas darbuotojas, o ne darbdavys tampa derybų dėl algos dydžio ir visokių papildomų motyvacijos skatinimo priemonių stipresniąja šalimi. Nes žino, kad emigravus pusei darbingo amžiaus Lietuvos, darbdaviams tenka varžytis dėl jo pasirinkimo.
Man kažkokiu stebuklingu būdu nepavyko sutikti nė vieno verslininko, kuris prisipažintų nuo vaikystės svajojęs įkurti įmonę vien dėl to, kad pagaliau galėtų sulaukti tos palaimingos dienos, kai galės po vieną kviestis į tamsiųjų amžių kankinimo įnagiais išdabintą kabinetą ir ištarti žodžius: „Jūs atleistas!". Visi galvoja apie sėkmę, pajamas, plėtrą, bet jeigu taip nutinka, kad įmonei nepavyksta įsitvirtinti rinkoje, darbuotojų atleidimas, vertinant pagal teikiamą malonumą, yra viename lygmenyje su turto varžytinėmis.
Jeigu verslas žlunga ir pinigų nebėra, jokie kodeksai jo jau neišgelbės. Kuo greičiau darbininkai nustos vaikščioti į nešildomą gamyklos cechą, saugoti, kad kas nors neišvežtų į metalo supirktuvę surūdijusių stalininės industrializacijos laikų staklių, ir tikėtis, kad tarpduryje tepaluotais pirštais už balto švarko rankovės nutvertas šeimininkams stebuklingu būdu išmokės jiems algos įsiskolinimą už visą XX amžių, tuo greičiau pradės normaliai dirbti ir uždirbti sėkmingai veikiančioje įmonėje.
Darbuotojai, kurie jaučiasi viena komanda su savo vadovais ir siekia ne pratemti laiką nuo atostogų iki atostogų, kol galų gale sulauks pensijos, o drauge įveikti visus iššūkius, pralenkti konkurentus ir mėgautis sėkme, negalvoja kokio dydžio kompensaciją gautų, jeigu būtų atleidžiami iš darbo. Nes jų niekas neatleis, o sumaniusius išeiti į didesnę algą siūlančią įmonę primygtinai įtikinės pasilikti.
Senasis Darbo kodeksas reikalingas konfliktiškoms asmenybėms, biurų intrigantams, nelojaliems buvusių vadovų numylėtiniams ir profesionaliems teisybės ieškotojams, į kiekvieną darbdavį žvelgiantiems iš padilbų ir laukiantiems progos įskųsti Darbo inspekcijai už pareigybinėje instrukcijoje ne vietoje padėtą kablelį. O labiausiai – tiems, kas supranta, jog nesugeba sukurti nieko naudingo, gauna savo apgailėtiną minimalią algą kitų bendradarbių sąskaita ir dar neišvyti į darbo biržą tik todėl, kad įmonės sąskaitoje vis neatsiranda pinigų sumos, pakankamos išmokėti išeitines kompensacijas keliems tokiems ją žlugdantiems veltėdžiams.
Profesionalūs profesinių sąjungų veikėjai, apsiginklavę nesenstančia klasių kovos ideologija, šiuolaikiniame startuolių ir kūrybinių industrijų pasaulyje atrodo kaip gyva žuvis fosilija koelakantas, nepaaiškinamu būdu neišnykusi kartu su dinozaurais. Jie turėjo išnykti kartu su raudonaisiais kampeliais, kelialapių į sanatorijas dalinimu ir musių nutupėtomis darbo pirmūnų garbės lentomis, bet išgyveno savo ekologinėje nišoje, kur vis dar aidi Karlo Markso, Fridricho Engelso ir Vladimiro Uljanovo sugalvoti šūkiai sukergti su vestuvių muzikantų humoru ir pogarliavinėmis elito sąmokslo teorijomis.
Savo pirmykščiu užsispyrimu ir nesugebėjimu girdėti jokių oponentų argumentų jie sugebėjo išvesti iš kantrybės net ir draugystės su profesinėmis sąjungomis tradicijos nedrįstančius nutraukti socialdemokratus. Todėl vienintelė racionali išeitis būtų paprasčiausiai panaikinti jau seniai nieko neatstovaujančią Trišalę tarybą ir priimant sprendimus tartis su ekspertais, o ne visuomenės kiršintojais. Profesinių sąjungų lyderiams liks demokratinėje visuomenėje nepaneigiama teisė kelis kartus per metus geru oru drauge su Vytautu Šustausku pašūkauti per megafoną ir pražygiuoti Gegužės pirmosios eisenos pasturgalinėje dalyje.