Viena įdomiausių naujienų portalo DELFI autorių, filosofė Nida Vasiliauskaitė, kurios straipsniuose visuomet žavėjausi argumentuota visuomenės kritika, šią savaitę žiauriai prašovė pro šalį. Gal todėl, kad ėmėsi aptarinėti temą, kurios nepažįsta, remdamasi išankstinėmis klaidingomis nuostatomis.
Neabejoju, kad N. Vasiliauskaitės straipsnis „Privaloma karo tarnyba: marozėliui nepakenks, bet intelektualą sužlugdys“ atliks tai, ko būtinai reikėjo mūsų visuomenei – paskatins viešą diskusiją apie visuotinę privalomąją karo tarnybą. Ir už tai jo autorei kuo nuoširdžiausiai dėkoju. Nes ir man neatrodo normalu, kai visuomenė nuryja nekramčiusi naujosios valdžios ištransliuotą žinią. Tačiau privalome pirmiausiai tą žinią teisingai išgirsti, tuomet gal ir nereikės samprotavimų apie rengiamą „ataką prieš galimybę atsirasti intelektualiniam elitui“.
Naujasis Krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, kalbėdamas apie visuotinę karinę tarnybą, mini ir konkretų terminą – po 8-10 metų. Todėl nereikėtų gąsdinti šiandieninių abiturientų, kad visi jie, nespėję išsiblaivyti po išleistuvių, bus nuvaryti į sveikatos patikros punktus, kur teks patirti „visuotinę psichiatrinę ekspertizę, numatančią atitinkamas atžymas atmestiesiems (t.y. maždaug kas trečiam)“. Bandau įsivaizduoti, kokia sovietinės baudžiamosios psichiatrijos atšaka turėtų vadovautis medikai, kas trečią šaukiamo amžiaus jaunuolį paskelbdami psichikos ligoniu, bet tas skaičius veikiausiai imtas iš lubų arba su psichiatrija nepagrįstai siejamas bendras dėl sveikatos netinkamų karo tarnybai jaunuolių skaičius.
9 mėnesius kariuomenėje atitarnavęs LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius man kažkodėl visai nepanašus į palaužtą asmenybę, o patys kariškiai nevengia užsiminti, kad XXI a. dronų ir kibernetinių atakų kare visai nereikia išmuštruotų taisyklingai žygiuoti rikiuotėje XIX a. rekrūtų.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Dar keisčiau atrodo iš vyresniosios kartos prisiminimų apie priverstinę tarnybą okupantų armijoje pasiskolintas kariuomenės, kaip vietos, kur „tave muštravo, staugė seržantas, jei buvai eiliniu x, mokeisi nemąstyti“, vaizdinys. 9 mėnesius kariuomenėje atitarnavęs LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjas Ignas Krupavičius man kažkodėl visai nepanašus į palaužtą asmenybę, o patys kariškiai nevengia užsiminti, kad XXI a. dronų ir kibernetinių atakų kare visai nereikia išmuštruotų taisyklingai žygiuoti rikiuotėje XIX a. rekrūtų.
Klausimas, ar esi pasiruošęs mirti už Tėvynę, nėra nei drastiškas, nei juokingas. Kai prisimenu, kad visai neseniai žymus Ukrainos operos solistas Vasilijus Slipakas, daugelį metų dainavęs Paryžiaus operoje, žuvo Donbase, kur jis kaip savanoris kariavo su Rusijos teroristais, N. Vasiliauskaitės nuostata karo tarnybą skelbti tinkama tik „marozėliams“ įgauna kitą prasmę. Ja vadovaudamiesi ukrainiečiai buvo taip nustekenę savo kariuomenę, kad be šūvio prarado Krymą. Donbase okupantus sustabdė savanorių batalionai, suformuoti iš programuotojų, mokytojų, gydytojų, metusių savo darbus ir išėjusių gelbėti tėvynę savo gyvybės kaina. O tikrojo Lietuvos intelektualinio elito požymių pokario partizanų užrašuose atrandu daugiau, negu Stalino saulės važiavusių parvežti kairiųjų rašytojų raštų tomuose.
Donbase okupantus sustabdė savanorių batalionai, suformuoti iš programuotojų, mokytojų, gydytojų, metusių savo darbus ir išėjusių gelbėti tėvynę savo gyvybės kaina. O tikrojo Lietuvos intelektualinio elito požymių pokario partizanų užrašuose atrandu daugiau, negu Stalino saulės važiavusių parvežti kairiųjų rašytojų raštų tomuose.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Atskirai vertėtų pakalbėti apie „naująjį antisemitizmą“, kuris iš tikrųjų rado palankią nišą skleistis kaip neapykanta žydų valstybei. Ar islamistų požiūris į žydus taip jau labai skiriasi nuo Holokausto vykdytojų? Solidarizuodamiesi su „Hamas“ teroristais, siekiančiais fizinio Izraelio valstybės sunaikinimo, Europos kairieji niekuo nesiskiria nuo tų europiečių, kurie XX a. entuziastingai pritarė Adolfo Hitlerio pasiūlytam „galutiniam žydų klausimo sprendimui“.
N. Vasiliauskaitės paminėtas kaip „Mr. Nobody su automatu, staiga tapęs Vilniaus mero padėjėju“, Lietuvos ir Izraelio patriotas Danielis Lupshitzas vienos iš Holokausto sukakčių proga yra suformulavęs pamatinį teiginį, kuriuo vadovaujuosi, vertindamas Izraelio valstybės santykius su islamo pasauliu. Nusifotografavęs su koviniu ginklu jis parašė, kad Holokaustas daugiau nepasikartos pirmiausia todėl, kad žydai pasimokė ir daugiau niekada nesutiks būti beginklėmis aukomis. Kvestionuoti jų teisę sukurti savo valstybę ir efektyviai ją ginti būtų sąmoningas pasmerkimas Holokausto pasikartojimui.
Holokausto, pokario žudynių ir tremčių pamokas išmoko ir Lietuva. Mes daugiau niekada nebūsime skerdžiamomis avimis. Planuojantis mus užpulti okupantas gali būti tikras, kad susidurs su visuotiniu pasipriešinimu, bus naikinamas dieną ir naktį, kiekvienoje gatvėje, iš už kiekvieno kampo, kol bus gyvas bent vienas Lietuvos pilietis.
R. Sadauskas-Kvietkevičius
Holokausto, pokario žudynių ir tremčių pamokas išmoko ir Lietuva. Mes daugiau niekada nebūsime skerdžiamomis avimis. Planuojantis mus užpulti okupantas gali būti tikras, kad susidurs su visuotiniu pasipriešinimu, bus naikinamas dieną ir naktį, kiekvienoje gatvėje, iš už kiekvieno kampo, kol bus gyvas bent vienas Lietuvos pilietis. Tas žinojimas – geriausia sulaikymo strategija, tarsi branduolinis ginklas, kurio galbūt niekada neteks panaudoti, bet vien žinojimas apie jo egzistavimą apsaugo didesnius kaimynus nuo pagundos pradėti karą.
O visuotinė karo tarnyba tėra būdas paruošti piliečius nebūti beginklėmis aukomis. Ir paniekinamai „marozėliais“ pravardžiuojami menkesnio išsilavinimo jaunuoliai iš provincijos neturi jokios išskirtinės privilegijos žūti už tėvynę dėl to, kad intelektualais pasijutę jų bendraamžiai galėtų toliau laisvoje šalyje puoselėti savo unikalias asmenybes.
