Mano senelis, politinis tremtinys, dešimt savo gražiausių gyvenimo metų praleidęs Sibire, neretai ironizuodavo, kad „lageryje nebuvo nei storų, nei plonų, nei gėjų ir lesbiečių, nei politinių disidentų, nei kitaip mąstančių – visi buvo „lygūs“!“. Gal dėl to aš vis negaliu atsistebėti, kodėl Lietuvos viešojoje erdvėje darosi taip savaime suprantama teigti, esą seksualinių mažumų teisės yra praktiškai Sovietų Sąjungos sugrįžimas arba jos ideologijos tąsa.
Rasa Navickaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Štai Rimantas Jonas Dagys siekdamas pigaus populiarumo, vis kartas nuo karto užsimena, kad Europos Sąjungoje esą įsigalėjo komunistai, norintys „sovietizuoti“ Europą. „Sovietizuoti“, anot Dagio, reiškia įteisinti dviejų vyrų ar dviejų moterų santuokas ir šitaip suardyti tradicines šeimas bei nustumti Europą į demografinę krizę. Nekalbu jau apie plakatus tų, kurie nusprendė paspoksoti į šią vasarą vykusias „Baltic Pride“ eitynes ir pariaumoti ką nors įžeidžiančio. Ten sovietinė simbolika irgi sulyginama su ES simbolika, o ES, suprask, yra kalta dėl to, kad Lietuvoje gyvena ir po gatves laisvai vaikšto homoseksualūs žmonės. Štai ir Liudvika Pociūnienė panašiai tvirtina, jau ne pirmą kartą, esą sovietinė ideologija grįžo kaip „socialinis eksperimentas“, liepiantis homoseksualiems žmonėms atsiskleisti viešumoje apie savo seksualinę orientaciją. 

Pociūnienė savo komentare, kuris pirmiausia buvo išspausdintas ultra-dešiniųjų portale „Pro Patria“, kalba apie žmogaus prigimtį ir lengva ranka skirsto žmones į „brandžius“ ir „nebrandžius“ (atspėkite, kurioje pusėje pati Pociūnienė) ir bando susieti šią pseudo-psichologinę teoriją su tipiškai lietuviška gėjų sąmokslo teorija. Tiesa, žodžio „Sovietų Sąjunga“ autorė, kitaip nei Dagys, nevartoja tiesmukai, bet kalba apie „plataus masto socialinį eksperimentą, paremtą itin ribota ideologija, pamėginusia nuosekliai ignoruoti ištisas žmogaus egzistencijos sritis (be abejonės, pirmiausia tas, kurios sudėtingesnės ir reikalauja sąmoningų susivokimo pastangų). Pasekmes jaučiame iki šiol.” Na, jeigu ne apie Sovietų Sąjungą, tai nežinau tuomet, apie ką čia Pociūnienė šneka. Sutinku, kad sovietinės okupacijos pasekmes Lietuvos ir daugelio kitų šalių visuomenės jaučia iki šiol, dargi manau, kad toks diskursas, kurį propaguoja Pociūnienė, Dagys, Petras Gražulis ir kiti veikėjau, yra viena iš tų pasekmių. 

Kaip vis dėlto kovą už seksualinių mažumų teises galima vadinti „sovietizacija“? Juk gėjų ir lesbiečių likimas Sovietų Sąjungoje iš esmės niekuo nesiskyrė nuo visų kitų piliečių, kurių portretai neišsitekdavo siauruose komunizmo statytojo/s rėmeliuose, likimo.
Rasa Navickaitė

Tik labai abejoju ar ES pastangos užtikrinti seksualinių mažumų teises yra kaip nors susijusios su Sovietų Sąjunga. Juo labiau tik ironišką šypseną kelia teiginiai, kad homoseksualų noras gyventi savo gyvenimą atvirai yra pats baisiausias ginklas globalaus sąmokslo organizatorių, sėdinčių Briuselyje, rankose. Nė iš vienos pusės šie teiginiai nežiba racionalumu, tačiau jų įsigalėjimas viešojoje erdvėje prašosi atsakymo.

Keista skaityti tokio tipo kaltinimus, žinant, kad Sovietų Sąjungoje potraukis tos pačios lyties asmeniui buvo laikomas iškrypimu ir nusikaltimu. Tiesa, po 1917 metų revoliucijos Rusijoje trumpam buvo įsigalėjusi atmosfera, kuri leido Aleksandra Kolontaj skelbti savo požiūrį į laisvą meilę (apie tą komplikuotą ir labai trumpą epizodą vis bando pasisakyti Dagys). Vis dėlto ši rusiška seksualinė revoliucija buvo greitai nuslopinta ir galiausiai visai užgniaužta Stalino, to paties, kurio įsakymu daugiau kaip 40 tūkst. lietuvių, tarp jų ir mano senelis, buvo išvežti į Sibirą.
Nuo 1933 metų Sovietų Sąjungoje vyrų homoseksualumas buvo kriminalizuojamas, o moterų lesbianizmas buvo vertinamas kaip psichiatrinė liga.

Nepriklausomoje Lietuvoje baudžiamasis straipsnis dėl vyro lytinių santykių su vyru buvo panaikintas 1993 m., o bandymų gydyti homoseksualumą, deja, pasitaiko iki šiol. Tad kaip čia taip staiga „sovietizacija“ šiandienos Lietuvoje susiejama su seksualinių mažumų teisėmis, o ne su jų priespauda? Galbūt dėl to, kad nėra elementaraus suvokimo, jog su utopine komunistine ideologija, įkūnytą Kolontaj ir kitų to meto idealistų, ideologija, kuri kalbėjo apie žmonių lygybę ir laisvę, Sovietų Sąjunga neturėjo nieko bendra? Kad leninizmas ir stalinizmas buvo dešinioji, oportunistinė, smurtinė marksizmo versija, o totalitarinė ir okupacinė sovietinė valstybė, pamynusi darbininkų savivaldos idėjas, kaip puikiai yra išaiškinęs, pavyzdžiui, JAV socialinis kritikas Naomas Chomskis?

Tad kaip vis dėlto kovą už seksualinių mažumų teises galima vadinti „sovietizacija“? Juk gėjų ir lesbiečių likimas Sovietų Sąjungoje iš esmės niekuo nesiskyrė nuo visų kitų piliečių, kurių portretai neišsitekdavo siauruose komunizmo statytojo/s rėmeliuose, likimo. Politiniai disidentai ar šiaip laisvės ištroškę žmonės, hipiai ir kiti „asocialūs elementai“ buvo persekiojami ir morališkai žlugdomi, vežami į Sibirą, sodinami į kalėjimus, kišami į psichiatrines ligonines. Ištisos kartos lietuvių išaugo šioje atmosferoje, kurioje vienintelis išlikimo būdas buvo sėdėti ir tylėti. Arba, geriausiu atveju, užsidaryti privačiuose šeimos ir artimiausių draugų rateliuose, apsiriboti pasibėdojimu standartinio partijos išduoto buto virtuvėje. 

Sovietmečiu ne tik apie „netradicinę“ seksualinę orientaciją reikėjo tylėti, bet ir apie tai, jog namuose šventi Kalėdas, ar kad nori nepriklausomos Lietuvos. Tik vienas kitas nenutylėdavo.
Rasa Navickaitė

Ne tik apie „netradicinę“ seksualinę orientaciją reikėjo tylėti, bet ir apie tai, jog namuose šventi Kalėdas, ar kad nori nepriklausomos Lietuvos. Tik vienas kitas nenutylėdavo. Štai kad ir toks Romas Kalanta, viešai susideginęs prie Kauno Muzikinio teatro ir šitokiu būdu į Laisvės alėją sutraukęs minias demonstrantų. Totalitariniam režimui tarnavę medikai Kalantą įvertino kaip psichikos ligonį. Kažin, ar Pociūnienė pavadintų jo elgesį „brandžia“ saviraiška? Juk drastiškas Kalantos veiksmas, rodos, yra pavyzdys to, ką Pociūnienė turbūt pavadintų siekiu šokiruoti, atkreipti dėmesį, radikaliu maištu prieš „bendrabūvio taisykles“.

Iš šiandienos pozicijų sakytume, kad Kalantos kaip žmogaus psichinė sveikata ar asmenybės „branda“ buvo niekuo dėta, kad tik nežmoniška sovietinė santvarka privedė jį prie dramatiško sprendimo. Panašų reiškinį matome ir šiandienos Lietuvoje, kai patyčių ir paniekos atmosfera, homofobiškas mūsų „bendrabūvis“ veda jaunus žmones prie sprendimo emigruoti, arba net išeiti iš gyvenimo. Tik maža dalis randa būdą išgyventi Lietuvoje, susikurti artimų draugų ratą, alternatyvią bendruomenę, galbūt netgi susirasti tolerantišką darbo aplinką, toli gražu ne visus palaiko šeima ir artimieji. Ne kiekvienas iš mūsų gali sau leisti prie Kūčių stalo atsivesti savo partnerį ar partnerę ir pakelti už juos taurę, kaip ragina Romas Zabarauskas. Kaip ir sovietiniais laikais, daugelis mūsų vis dar priversti gyventi dvigubą gyvenimą ir dalį savo asmenybės pasilaikyti tik artimiausių žmonių rateliui, naktiniams pokalbiams tų pačių sovietinių bendrabučių virtuvėse.

Ar tikrai galima lyginti politinį disidentą su seksualiniu disidentu? Ar galiu lyginti Kalantos trumpą kovą dėl šalies nepriklausomybės su šiandienos seksualinių disidentų kasdiene kova dėl socialinių pokyčių ir galimybės gyventi atvirai ir išdidžiai? Kaip rašo rusų literatūros ir queer studijų ekspertas Brianas Jamesas Baeras straipsnyje apie pokomunistinės Rusijos detektyvinius romanus, žlugus Sovietų Sąjungai politinės paslaptys buvo pakeistos seksualinėmis paslaptimis. Jeigu anksčiau pagrindinė „tiesa“, kurią buvo galima žinoti apie žmogų, buvo „ar jis disidentas, ar komunistas, tai šiandien pagrindine „tiesa“ ir pačiu svarbiausiu įtarinėjimų ir apkalbų objektu tampa jo seksualinė orientacija. „Kaip Ezopinės politinės užuominos sovietinėje literatūroje, taip homoseksualumo tema posovietinėje kultūroje visuomet pasirodo tarsi paslaptis, lydima nuolatinės grėsmes būti greitai išaiškinta“, sako Baeras. 

Išties, kaip ir Nida Vasiliauskaitė pastebi, gyvename tokioje visuomenėje, kurioje seksualumas yra visuomeninės kontrolės įrankis, kurioje institucionalizuota homofobija (taip, toks terminas tikrai egzistuoja, ir ne, Nida necitavo Pociūnienės homofobiško straipsnio) yra būdas kontroliuoti mūsų gyvenimus. Panašus būdas, sakyčiau, į tą, kuriuo anksčiau buvo politinė totalitarinė ideologija, teigusi, kad yra tik vienas teisingas gyvenimo kelias, kelias į „šviesų rytojų“. Ir šiandieninė homofobija, kaip aiškiai parodo, pavyzdžiui, Edgaro Rušinsko atviri „YouTube“ prisipažinimai ir daugelio kitų gyvenimo istorijos, gali būti ne ką menkesnė priespauda nei sovietinis totalitarizmas.

Kas jau kas, o Pociūnienė, nuo pat 1988 m. dalyvavusi leidžiant „Sąjūdžio žinias“, turėtų žinoti, kad tik maišto dvasia, drąsa kovoti su įsišaknijusiomis normomis, drąsa turėti savo nuomonę ir sakyti ją nepaisant nieko, yra vieninteliai būdai keisti pasaulį ir atsikratyti priespaudos.
Rasa Navickaitė

Pociūnienė, prisidengdama užuojauta homoseksualams, esą seksualinės orientacijos atskleidimas jiems gali baigtis liūdnai, depresija ar savižudybe, iš tiesų ragina homoseksualus „kentėti ir tylėti“. Naudodama psichologinį žargoną, bet necituodama jokių psichologijos autoritetų, tik save pačią ir vieną rusų aktorę, ji kuria pseudoteoriją apie asmenybės raidą, skirsto žmones į dvi grupes brandžius ir nebrandžius. Ar tai nėra kaip tik toks „suprimityvintas pasaulio matymas“, kurį ji priskiria LGBT aktyvistams? Juo labiau, kad realiai jos taip reklamuojamas asmenybės „brandumas“ yra paprasčiausias susitaikymas su aplinka, konformizmas. Tas pats konformizmas, kuris daugeliui padėjo išgyventi sovietiniais laikais, bet tai tikrai ne tokia jėga, kuri įkvėpė Sąjūdį.

Kas jau kas, o Pociūnienė, nuo pat 1988 m. dalyvavusi leidžiant „Sąjūdžio žinias“, turėtų žinoti, kad tik maišto dvasia, drąsa kovoti su įsišaknijusiomis normomis, drąsa turėti savo nuomonę ir sakyti ją nepaisant nieko, yra vieninteliai būdai keisti pasaulį ir atsikratyti priespaudos. Tiek politinės, tiek ir seksualinės. Tenka tik padėkoti tiems, kurie kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir demokratijos, kad šiandien mums nebereikia pasidegti Laisvės alėjoje, jog būtume išgirsti ir pamatyti. Esama žymiai produktyvesnių būdų maištauti ir keisti tai, kas šioje visuomenėje kvepia pelėsiais.

Įtakinga šiuolaikinė filosofė ir feministė Sara Ahmed, pavyzdžiui, kalba apie drąsą būti „feminist killjoy “ (liet. nuotaiką gadinanti feministė/-as) ir pabrėžia, kaip svarbu yra kartais reikšti savo nuomonę netgi tuomet, kai dėl to būsi apkaltintas egoizmu ar nebrandumu. Visuomenė dažniausiai labai nemėgsta tų, kurie kvestionuoja daugumai priimtiną pasaulio suvokimą ir stereotipais paremtus įsitikinimus apie „žydrus, juodus, raudonus ir taboro čigonus“. Tokie žmonės, tokie nuotaiką gadinantys išsišokėliai paprasčiausiai nepatogūs, juos norisi pavadinti nežinančiais savo vietos nebrendilomis, siekiančiais bet kokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Ypač tai akivaizdu visuomenėje, ne taip jau seniai išsivadavusioje iš dirbtinai visus suvienodinančios totalitarinės sistemos. 

Jeigu diskutuotume apie asmenybės brandą rimtai, ne taip, kaip ja manipuliuodama pseudomoksliniu žargonu apibūdina Pociūnienė, pamatytume, kad branda kuo puikiausiai apima ir savo seksualinės orientacijos atskleidimą. Juk daugelis siekia atsiskleisti tam, kad galėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savo asmeninius santykius, kad galėtų viešai būti su savo mylimuoju ar mylimąja, partnere ar partneriu, susituokti, kad galėtų auginti vaikus nesislapstydami ir išdidžiai eiti į tėvų susirinkimus mokykloje. Tiesą pasakius, būtent dėl to, kad coming out (liet. seksualinės orientacijos atskleidimas) yra būtent šitoks aktas, siekis prisiimti socialinę atsakomybę, siekis tapti dalimi normatyvios, ant „tradicinės“ (suprask branduolinės, dviejų žmonių santuoka paremtos) šeimos pastatytos visuomenės, jis kartais kritikuojamas queer aktyvistų. Ne kiekvienas privalo gyventi poroje ar šeimoje, galiausiai ir ta šeima nėra rojus žemėje, nereikia idealizuoti mūsų šiandieninės visuomenės normų, sako aktyvistai, kurių kritinėms pastaboms neretai tenka pritarti. 

Manęs ES (kurios tikrai neidealizuoju) siekis įtvirtinti seksualinių mažumų teises niekaip nenustums į šitokio, Sovietų Sąjungos sugrįžimu prakvipusio ir didelį šeimos gynėją vaidinančio Putino glėbį.
Rasa Navickaitė

Bet apie tai su lietuviškais sąmokslo teorijų mėgėjais iš viso nepadiskutuosi, nes žodis „šeimos vertybės“ mūsų vis konservatyvesnėje visuomenėje tapo šventa karve, kurią reikia apeiti iš tolo. Tad šią diskusiją gal paliksiu kitam kartui ir su įdomesniais pašnekovais. O komentaro pabaigai norėčiau dar paminėti vieną aspektą Pociūnienės straipsnyje, kuris daug pasako apie tai, kur ir kaip šiandien vis dar pasireiškia sovietinio totalitarinio mąstymo pasekmės. 

Netikėtai ir kiek absurdiškai Pociūnienė pasirinko britų aktorių, rašytoją ir LGBT aktyvistą Stepheną Fry kaip pavyzdį, tarsi turinti mus pamokyti apie tai, kokios baisybės nutinka atskleidus savo homoseksualumą. Dargi ji pateikia jį kaip sektiną seksualinės orientacijos „nesureikšminimo“ pavyzdį. Tiesą pasakius, Stephenas Fry autobiografinės knygos „Moab is my Washpot“ („Moabas mano apsiplovimo indas“) nebuvau skaičiusi. Tačiau internete perskaičiusi kelias knygos recenzijas supratau, kad jos ir Pociūnienė neskaitė. Nes kaipgi kitaip būtų tvirtinusi, kad autobiografijoje aktorius „didžiausiam LGBT entuziastų nusivylimui, savo homoseksualumui nesuteikė jokios ypatingos, išskirtinės reikšmės“. Na, visų pirma tai, pasak recenzentų, šioje knygoje Stephenas Fry iš tikrųjų rašo apie savo pirmąją meilę vaikinui, vardu Metthew, bei kitas homoseksualias paauglystės patirtis. Jau nekalbu apie ankstesnį jo romaną „The Liar“, kuris pilnas atvirų pasakojimų apie homoseksualius santykius. Na o absurdiškiausia yra turbūt tai, kad Fry paskutiniu metu neretai pasirodo viešumoje išreikšdamas solidarumą Rusijos homoseksualų bendruomenei ir netgi ragindamas pasaulio politikos lyderius boikotuoti Sočio Olimpines žaidynes dėl Kremliaus vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Tad panašu, jog šioje vietoje Pociūnienė tiesiog ciniškai pamelavo, siekdama kuo labiau paveikti savo auditoriją ir paprotinti „nebrandžius“ LGBT aktyvistus.

Beje, Rusijoje, grįžtant prie „sovietizacijos“ temos, Vladimiras Putinas vis atviriau naudojasi visuomenės nostalgija seniems geriems sovietiniams laikams. Tam pasitarnavo ir Sočio olimpinių žaidynių atidarymas, su iškilmingu totalitarinio režimo simbolių demonstravimu. Nemažai Vakarų valstybių politinių lyderių, tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, nusprendė boikotuoti šias žaidynes visų pirma dėl Putino vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Tarp šių pažeidimų ir įstatymas, kuris esą siekia apsaugoti vaikus nuo taip vadinamos „homoseksualų propagandos“, bet iš tikrųjų tiesiog įteisino nesuvokiamo žiaurumo smurtinius veiksmus prieš jaunus žmones, kuriuos radikalios fašistinės grupuotės nusprendė esant homoseksualiais. Stephenas Fry savo atvirame laiške politikams, raginančiame boikotuoti Sočio olimpines žaidynes, primena, kad Putinas šitaip žaidžia moralinį autoritetą ir bando įtvirtinti, kad jo „vertybės“ skiriasi nuo „Europos vertybių“.

Nereikia būti genijumi, kad suprastum, su kuo tau šiame politiniame žaidime pakeliui. Manęs, pavyzdžiui, ES (kurios tikrai neidealizuoju) siekis įtvirtinti seksualinių mažumų teises niekaip nenustums į šitokio, Sovietų Sąjungos sugrįžimu prakvipusio ir didelį šeimos gynėją vaidinančio Putino glėbį. Nežinau, deja, kaip čia būtų su Pociūniene ir į ją panašiomis „brandžiomis asmenybėmis“.

Autorė yra žurnalistė, priklauso feministinio internetinio žurnalo „Dilgėlė“ redakcijai. Yra baigusi lyčių ir etniškumo studijas Utrechto Universitete.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Žiema artėja: yra sprendimų, kurie nepatiks „valstiečių“ rinkėjams (22)

Žiema artėja, o ją savo reitingais gali pajusti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga...

Teko samdyti net saugos tarnybą: Lietuvai priklausančiame kelte įstrigo 12 pabėgėlių (122)

„ DFDS Seaways “ kelte „Kaunas Seaways“ aptikta 12 pabėgėlių, DELFI patvirtino įmonės...

Už mokesčių mokėtojų pinigus – kelias į niekur (75)

Kėdainių rajono pakraštyje esančiame Miegėnų kaime verda aistros – gyventojai nesuvokia, kam...

Įvardijo, kiek asmenų „Karklėje“ sučiupo su narkotikais: skaičiai stebina (13)

Savaitgalį vykusio festivalio „ Karklė Live Music Beach “ dalyvius patikrinę policininkai ir...

Svaiginanti 28-metės karjera: nuo modelio iki artimos D. Trumpo bendražygės (6)

Naująja komunikacijos departamento vadove JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijoje laikinai...

Smūgis A. Bosui: prabangų namą prašoma sulyginti su žeme (529)

Vilniaus pašonėje, miškų apsuptyje, prasidėjusias Lietuvoje žinomo verslininko Antano Boso...

Pirmadienio vakarą – visiškas Saulės užtemimas (6)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Martynas Pocius. Čempionatas, kurio niekada nepamiršiu (1)

Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais...

Atostogų metu dėl viešosios tvarkos pažeidimo sulaikyta Vilniaus prokurorė (31)

Pirmadienį Vilniuje dėl viešosios tvarkos pažeidimo sulaikyta neblaivi Vilniaus apylinkės...

Kūdikį pražudęs Ramzis keliasi naujam gyvenimui: jau spėjo pasirodyti vestuvėse (251)

Po patirto šoko ir nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo kūdikis, dobermano Ramzio gyvenimas...