Jai nebūtina pritarti, bet ją reikia gerbti, kaip dalį bendro feministinio/kairuoliško judėjimo. Po paskutinio Vasiliauskaitės straipsnio abejoju, ar dar galėsiu šitaip sakyti.
Vasiliauskaitė savo paskutiniame straipsnyje siekia uzurpuoti žodį „Feminizmas“ (žodį, nes judėjimo niekas niekuomet neužgrobs – jis pernelyg įvairus). Rašydama „Feminizmas“ didžiąja raide, ji teigia, kad yra vienas, vienintelis teisingas supratimas apie tai, kas yra tikra feministinė kova, tikra feministinė teorija ir praktika. Ir šis teisingas supratimas, žinoma, priklauso Nidai Vasiliauskaitei. Negana to, savo feminizmo supratimą ji išaukština pajuokdama kelias svarbias ir įdomias pastarojo meto feministines iniciatyvas (pavyzdžiui Vilmos Fioklos Kiurės, Airos Niauronytės ir Ramunės Brundzaitės performansą, projektą „Įvairovės ir Edukacijos namai“ ar Rusijos feministinį kolektyvą „Pussy Riot“ ).
Neskubėsiu sakyti, kad pati Nida Vasiliauskaitė nėra feministė, ar jos požiūris yra iš esmės ne feministiškas. Senesni jos komentarai DELFI, kritikuojantys mitologinius konservatorių svaičiojimus apie tariamą moralinę Vakarų grėsmę ar akademinėje erdvėje įsigalėjusį seksizmą man ilgą laiką buvo įkvėpiančiu pavyzdžiu, kaip moteris ir feministė gali išdrįsti būti radikali ir bekompromisiška viešojoje erdvėje.
Vis dėlto Vasiliauskaitės aštrus liežuvis ir intelektualiniai žaidimai žavi tik tuomet, kai ji atakuoja ultranacionalistus, užkalkėjusius konservatorius arba įvairius patriarchalinius ir seksistinius tipažus. Visai kas kita, kai Vasiliauskaitė nesugeba daryti kompromisų, išlaikyti bent trupinėlio solidarumo kritikuodama savo bendražygių (?) feminisčių veiklą. Nidos propaguojamas „totalitarinis feminizmas“, kaip ji pati jį vadina, nors ir kilęs kaip ironiškas atsakas į bet kokį kairuoliškumą mūsų visuomenėje reaguoti kaip į „šliaužiantį totalitarizmą“, pamažu tampa feministinės veiklos priešingybe. Totalitarinis feminizmas paneigia, pajuokia moterų ir kitų engiamų visuomenės grupių vieningumo, tarpusavio palaikymo siekį, solidarumą, kuris yra tiesiog gyvybiškai svarbus kovojant prieš daugialypę diskriminaciją, bei prieš tuos, kurie mėgaujasi neribota politine, ekonomine ir ideologine valdžia.
Ne kartą teko girdėti Vasiliauskaitę cituojant žymią amerikiečių filosofę Judith Butler. Vis dėlto panašu, kad Nidos paskutiniame straipsnyje išsakytas požiūris iš esmės skiriasi nuo to, kurį randame pirmuosiuose, pačiuose populiariausiuose Butler darbuose. Butler kritikuoja feminizmo susitelkimą tik į labai ribotą, aukštesnės klasės privilegijuotų baltųjų heteroseksualių moterų kovą su labai specifinėmis problemomis ir siūlo vietoj to imtis platesnės, koalicinės politikos. Mes nežinome, su kuo gali prireikti solidarizuotis vienoje ar kitoje kovoje, sako Butler, mes negalime iš anksto nuspėti, kas gi bus tikrasis feminizmo subjektas, kas gi bus tikroji Moteris, tikroji Feministė.
Totalitarinis Vasiliauskaitės feminizmas – tokios koalicinės politikos antonimas. Panieka skirtingoms aktyvizmo formoms ir rūšims čia išverčiama ir į panieką „liaudžiai“ ir apskritai į žiūrėjimą iš viršaus į visus nedirbančius intelektualinio darbo ar neperkandantiems filosofinio žargono. Vasiliauskaitė ir keli jai pritariantieji šaiposi (daugiausia tai vyksta socialinių tinklų erdvėje) taip pat ir iš skirtingų būdų būti moterimi. Moterys nešiojančios burkas, pavyzdžiui, vadinamos patriarchato aukomis, kaip beje, ir visos kitos, pasirinkusios ne tradicinį „emancipuotos vakarietės“ apsirengimo ir gyvenimo būdą.
Kita vertus, niekina šis feminizmas ir moteris su aukštakulniais bei trumpais sijonėliais – šios neva gyvena tik tam, kad įtiktų seksistiniam vyrų žvilgsniui. Pašiepiamos ir tos, kurios augina vaikus, ir tos kurios daro karjerą „netinkamu“ būdu ar „netinkamoje“, „pernelyg moteriškoje“ srityje, tarkime, grožio industrijoje. Vadinti moteris patriarchato aukomis, sprendžiant vien iš jų išvaizdos ar veiklos yra lengviausia. Žymiai sunkiau yra įsigilinti į kiekvieną konkrečią situaciją, į kiekvienos moters kasdienes išgyvenimo strategijas ir individualizuotą kovą su stereotipais ir išnaudojimu. Moterys dėvi aukštakulnius batelius (ir daro daugelį kitų dalykų) labai skirtingai – kas vienai yra prievarta ar nereflektuota tapatybės dalis, kitai yra jos saviraiškos forma, spjūvis į veidą visuomenės normoms.
Kam kalba Nida Vasiliauskaitė? Ar rastų šis, labai specifinis feminizmas atgarsį tarp žmonių, kurie nepriklauso siauram, beveik elitiniam kelių sostinės intelektualų rateliui? Abejoju. Dėl to ir reikalingi skirtingi feminizmai, o ne vienas Feminizmas iš didžiosios „F“. Dėl to ir kuriasi tos skirtingos iniciatyvos, kurias taip paniekinamai aprašo Vasiliauskaitė. Mūsų patirtys skirtingos, skirtingas išsilavinimas, tautybė, religija ir įsitikinimai, mūsų skirtingos lytys ir seksualinės orientacijos, kai kurios nenorime apie šeimą nė pagalvoti, kitos kovojame už santuokos galimybę, galbūt sėdime neįgaliojo vežimėlyje, vienos keičiame valstybes, miestus, kalbas kaip kojines, o kitos visą gyvenimą gyvename tame pačiame mieste ar kaime.
Virginia Woolf, viena talentingiausių XX a. rašytojų ir kovotojų už moterų teises, savo esė „Tris Ginėjos“ („Three Guineas“), rašytoje dar 1938 metais, klausia, ar apskritai mums dar reikalingas žodis „feminizmas“. Ar ne geriau jį sudeginti ir pamiršti? Woolf klausia apie žodžio feminizmas reikalingumą nepraėjus nė dešimt metų po to, kai Didžiosios Britanijos moterys išsikovojo teisę balsuoti, tuo metu, kai jos vis dar patyrė didžiulę atskirtį ir atvirą diskriminaciją švietimo ir darbo rinkos sistemoje. Juk moterų teisės – tai mūsų visų kova, sako Woolf, moterų ir vyrų, nepaisant mūsų odos spalvos, religijos ir tautybės.
Feminizmas, moterų teisės, tai tik dalis kovos prieš fašizmą, prieš kraugerius diktatorius, prieš tuos, kurie nurodinėja žmonėms kaip gyventi ir verčia vykdyti įsakymus brutalia fizine ir ekonomine galia; tai kova prieš totalitarizmą, kuris skirsto žmones į geresnius ir blogesnius. Neverta apsiriboti vien kova už moterų lygybę, sako Woolf, geru puse šimto metų lenkdama feministines diskusijas apie moterį, kaip pagrindinį feminizmo subjektą ir ragindama burtis į tai, ką Butler pavadintų koalicija.
Pagrindinė Woolf dilema šioje subtilioje ir kandžioje esė – kaip išvengti to, kad moterų judėjimas netaptų paprasčiausiu „business as usual“ (ang. viskas ir toliau slenka savo vaga). Moterys pasiekia vis daugiau ir daugiau lygybės su vyrais, įgauna vis daugiau anksčiau vien tik vyrams priklausiusių privilegijų. Kaip išvengti, kad moterys nebūtų inkorporuotos į vyrišką valdžios, karo, konkurencijos mašiną? Laimei, ironizuoja Woolf, moterų skirtumas nuo vyrų yra tas, kad net ir augant lyčių lygybei, jos negali lengvai pabėgti nuo „keturių didžiųjų mokytojų: skurdo, susilaikymo, paniekos ir laisvės nuo netikrų privilegijų“. Šitai ir gali padėti moterims išlikti kitokioms nei dominuojantis vyriškumo, socialinės normos modelis. Savotiška jų „privilegija“ yra ta, kad jos vis tiek išlieka prastesnėje socialinėje pozicijoje nei vyrai, stigmatizuojamos dėl moteriškumo, kvestionuojamos dėl savo „moralės“ ir dažnai nuvertinamos dėl tariamai menkesnio intelekto, charizmos, ar pan. Ši nuolatinė socialinė kontrolė, patiriama kaip diskriminacija, joms turėtų leisti lengviau susivienyti su kitomis engiamomis grupėmis ir kartu juoktis iš netikrų autoritetų, kapitalo valdžios ir nacionalistinės moralės normų, gal kiek optimistiškai sako Woolf.
Šiandien Lietuvoje ir visame pasaulyje matome vykstant tai, ką Woolf tik nujautė artėjant – galią, privilegijas arba tam tikrą visuomeninę įtaką įgijusios moterys pernelyg dažnai pamiršta apie moterišką solidarumą, vertina savo laimėjimus tik kaip individualią sėkmę, nulemtą talento ir charakterio, tačiau pamiršta apie joms kelią nutiesusį ilgametį ir įvairialypį judėjimą. Matome nemažai tokių politikių, verslininkių, intelektualių. Jos jaučiasi peržengusios savo moteriškumo suvaržymus ir slapčia arba atvirai niekina tas, kurioms pasisekė prasčiau.
Jos perima patriarchalinę vienos tiesos, vienos ideologijos ir vieno vado logiką. Savotiškai, deja, tai nutiko ir anksčiau feminizmo šaukle buvusiai Vasiliauskaitei. Jos šiandieninis mėginimas įteigti, kad tik vienas Feminizmas iš didžiosios „F“ yra tinkamas, geras ir reikalingas, tai tarsi skanduoti „Lietuva-Lietuviams“. Teritorija kita, žinoma, o ir įtaka nepalyginama – visgi Vasiliauskaitė atstovauja marginalizuotai, o ne vyraujančiai nuomonei. Tačiau reikia pripažinti, kad totalitarinis siekis išvalyti įvairovę ir įvesti vieną tiesą – labai jau panašus.
Autorė yra žurnalistė, priklauso naujo feministinio internetinio žurnalo "Dilgėlė" redakcijai. Yra baigusi lyčių ir etniškumo studijas Utrechto Universitete.
